BFL

Trys klausimai Žemės ūkio rūmų pirmininkui Andriejui Stančikui.

– Ar tik sutapimas, kad ūkininkai nemokamai dalija pieną akcijos, raginančios nepirkti prekybos centruose, dienomis? Kokią žinutę norite pasiųsti visuomenei?

– Pieno dalijimą organizavusi Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“ nutarė prisijungti prie pilietinės akcijos „Neisiu į prekybos centrą 3 dienas“, tačiau ūkininkų tikslas – miesto gyventojams parodyti, kiek iš tikrųjų ūkininkas gauna už litrą pieno. Vartotojas, pirkdamas pieno produktus prekybos centruose, turėtų susimąstyti, kur dingsta pinigai, kai toks didžiulis skirtumas tarp žaliavos tiekėjui mokamos sumos ir kainos, kurią jis sumoka parduotuvėje.

Už ekologiško pieno litrą ūkininkui šiandien mokama 8–15 centų, o prekybos centre 2,5 proc. riebumo ekologiško pieno litras kainuoja 1,27 euro.

Štai pavyzdys: už ekologiško pieno litrą ūkininkui šiandien mokama 8–15 centų, o prekybos centre 2,5 proc. riebumo ekologiško pieno litras kainuoja 1,27 euro. Kai taip stipriai skiriasi žaliavos ir realizuojamo produkto kaina, kyla klausimas: kur sąžiningumas. 2013 m. žaliavos kaina buvo 70 proc. didesnė, o parduotuvėse pieno kaina beveik nepasikeitė. Tada ir perdirbimo įmonės, ir prekybos centrai išgyveno, o šiandien, pasirodo, visiems yra labai blogai.

– Ar Vyriausybė gali kuo nors padėti ūkininkams? Kokių pažadų išgirdote susitikęs su premjeru?

– Premjeras pritaria, kad problemą reikia spręsti siekiant susitarimo su perdirbėjais. Valdžia taip pat bando ieškoti galimybių paremti ūkininkus, pastaruoju metu tam skirta 18 mln. eurų. Tik tenka apgailestauti, kad perdirbėjai susitarimų nelabai laikosi.

Buvo sutarta nekeisti kainų nuo birželio iki rugpjūčio, bet jau dabar ūkininkai yra gavę pranešimų, kad birželį ji ženkliai mažinama. Taigi ūkininkai dar nėra gavę valstybės paramos, o perdirbamoji pramonė per kainas tuos pinigus jau pasiima.

Pasižiūrėję, kaip keičiasi kaina Europoje, Okeanijos šalyse, pamatysime, kad pastaruoju metu ji yra beveik stabili, svyravimas siekia apie 1,2 proc. O pas mus pagal Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros išduotus leidimus kainas buvo leista sumažinti iki 14 proc. Kokiu argumentu remiantis tai turėtų būti daroma? Ar dėl 18 mln. paramos ūkininkams?

– Kokią ateitį prognozuojate Lietuvos pienininkystei, kai smulkieji ūkininkai jau dabar baigia išsiparduoti savo karves?

– Svarbiausias uždavinys šiuo kritiniu momentu yra sektoriaus išlaikymas. Ir tai net ne ūkininkus liečia labiausiai. Matydami, kad pieno ūkiu verstis nebeapsimoka, jie tiesiog pasitrauks iš tos gamybos, nors ir su dideliais nuostoliais. Kažkas pereis į kitas žemės ūkio sritis, kažkas galbūt visai atsisakys ūkininkavimo. Bet kaip išsilaikys perdirbamoji pramonė, jei šalyje nebeliks žaliavos? Ar vien su įvežtinių pienų ji išgalės išgyventi? Kažkada turėjome linų sektorių.

Naikinant jį visi tik ir kalbėjo, kad žaliavą vešimės iš Baltarusijos, Prancūzijos, Kinijos. Bet neliko linus auginančių ūkininkų, neliko ir visos perdirbamosios pramonės, linų sektorius prarado daugybę darbo vietų. Su pieno produktų perdirbimu, jų transportavimu, dalyvavimu eksporto rinkose dalyvauja didžiulis skaičius žmonių. Jei neturėsime žaliavos, neišlaikysime sektoriaus, visa tai prarasime.