BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nuo tada, kai gyvuliai buvo pjaunami patvoryje ir vežami į parduotuves, Lietuva padarė milžinišką pažangą. Pagal maisto saugą Europos Sąjungos vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.“, – šaknis įleidusiomis maisto saugos tradicijomis šalyje džiaugiasi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas dr. Jonas Milius.

– Tokios ligos kaip paukščių gripas ar kiaulių maras, jūsų vertinimu, Europą skaldo ar vienija? Ar Lietuva pajėgi kovoti su kylančiais iššūkiais? Ar visuomet sprendimus lemia objektyvūs ES interesai, o gal – atskirų valstybių požiūris?

– Šios ligos nepripažįsta sienų, todėl plinta ne­paisydamos jokių ribų. Štai paukščių gripas la­biausiai išplitęs Prancūzijoje, Olandijoje, Vo­kie­tijoje, o Lietuva jau trečius metus pažįsta af­rikinį kiaulių marą. Nustatę jį sulaukėme ES va­dovų skambučių, buvome konsultuojami, mo­komi, taigi esame labai vieningi ir tikrai ne­si­skaldome. Europoje daug problemų, bet diskutuodami su Pasaulio gyvūnų sveikatos or­ga­nizacija, gaudami Europos Komisijos patarimų, esame daug stipresni.

– Kiaulininkystės sektorius pastaraisiais metais patyrė nemažai sunkumų. Kaip vertinate jo perspektyvas? Ar pavyks atsitiesti?

– Kiaulių šiandien auginame beveik tiek pat, kiek ir prieš marą (praėjusiais metais kiaulininkystės sektoriaus pelnas sparčiai didėjo). Gy­ventojams leidžiama jas auginti, tik jie turi imtis atitinkamų saugos priemonių – įvertinti riziką ir prisiimti atsakomybę. Iš tiesų sunku prognozuoti, kiek afrikinis kiaulių maras dar plis Europoje. Tai yra stichija, kurią prognozuoti sunku. Visi matė mūsų tarnybos darbą bandant kontroliuoti situaciją. Lietuvoje jo eiga lėta, bet kai kuriose šalyse šios ligos plitimas tęsėsi 50 metų.

Ūkininkams vertėtų galvoti apie ūkių specializaciją, juolab kad yra galimybė pa­sinaudoti europinėmis programomis.

Bet tenka pastebėti, kad Lietuvoje vis dar la­bai trūksta mėsinių galvijų augintojų. Šveicarai už šiuos galvijus šiandien siūlo labai geras supirkimo kainas, vien jie galėtų supirkti iš mū­sų augintojų keturis kartus tiek, kiek užauginama šiandien. Ūkininkams vertėtų galvoti apie ūkių specializaciją, juolab kad yra galimybė pa­sinaudoti europinėmis programomis. Lie­tu­vo­je labai sėkmingai plečiasi paukštininkystė (kol kas ji labai pelninga), taip pat vertėtų valstybiniu mastu kalbėti apie vaikų darželių rėmimo politiką. Galbūt juose turėtų būti ne pusę metų galiojančio pieno pakuotės?

– Ar, jūsų manymu, Lietuva pakankamai ambicinga eksporto srityje? Ar maisto gamintojai tinkamai išnaudoja atsiradusias galimybes?

– Atidarius didžiules rinkas (Kinija, Azijos ša­lys ir pan.) mūsų maisto gamintojams atsivėrė ne­ribotos produkcijos siūlymo galimybės. Nu­veikta labai daug, tačiau lietuvių mentalitetas per lėtas. Kalbu ne vien apie žemdirbius, bet ir apie mūsų pramonininkus. Žinodami, kad atveriame didžiules rinkas, jie galėjo rimčiau pa­siruošti. Kaip pavyzdį paminėsiu Olandiją ir JAV, kurios jau veža mėsą masiškai, tuo metu mūsų verslui dar trūksta žinių, o gal nesame to­kie verslūs kaip senųjų ES šalių gyventojai? Sunku būtų rasti kitą valstybę, investavusią tiek daug lėšų atidarant naujas rinkas, tačiau šalies verslininkai kol kas nerodo didelių pastangų.

– Į kiek šalių Lietuva gali eksportuoti savo produkciją?

– Šiandien maisto produktais prekiaujame su be­veik 170 valstybių. Galime tik pasidžiaugti, kad nuošalyje nepalikome nė vieno segmento, ku­ria­me būtų pražiūrėta maisto sauga, pradedant nuo dirvos, vandens, vaistų vartojimo ir pan. Visi at­skiri fragmentai sujungti į bendrą. Ne­liko jokių klausimų, nes gyventojų sveikata ir ge­rovė užtikrinama pagal Europos direktyvas. Vi­sais klausimais Lietuva turi savo poziciją, de­rasi, tariasi.

Pa­staruosius penkerius metus mokėme 15 ES valstybių, kaip įdiegti sistemą nuo lau­­ko iki stalo.

Įstoję į ES nepaprastai pasitempėme: neįsivaizduoju, kokios būtų maisto pakuotės, kontrolės sistema be jos. Maisto ir veterinarijos tarnybos veiklą reglamentuoja daugiau nei 500 ES direktyvų. Esame nepaprastai laimingi ga­lėdami būti ES. Maisto kokybės ir sanitarijos reikalavimų atžvilgiu Lietuva padarė stiprią pažangą: pa­staruosius penkerius metus mokėme 15 ES valstybių, kaip įdiegti sistemą nuo lau­­ko iki stalo.

– Kiek svarbi valstybei pusiausvyra tarp ūkininkų ir perdirbėjų? Jie šiuo metu atsidūrę lyg ir skirtingose barikadų pusėse.

– Ekonomikos diktatą mes jau turėjome, o esant laisvajai rinkai reikia didesnės žemdirbių vienybės. Aš matau tai kaip didžiausią trūkumą: savivalda turėtų būti kur kas vieningesnė. Ar normalu pieno įmonę statyti šešerius me­tus? Leiskite bet kuriam verslininkui, ir jis pa­da­rys tai per pusmetį. Čia jau mūsų pačių problemos ir pavyzdys, kas nutinka, kai Vyriausybė pradeda kištis į ekonomiką ir kainų reguliavimą. Iš kai­myninių valstybių pavyzdžių matome, kad di­dėja krizė tarp perdirbėjų ir žemdirbių. Esant laisvajai rinkai ir ekonomikai su žemdirbiu reikia dirbti, jį mokyti. Mūsų žemdirbiai savivaldos galėtų pasimokyti iš danų, ten ji labai stipri.

– Pasaulinė pieno krizė iškėlė iki tol nespręstą klausimą, ar Lietuvoje išliks pieno ūkiai. Kas ga­lėt­ų padėti sušvelninti tokių krizių padarinius ir ko­kia linkme turėtų būti plėtojama pienininkystė?

– Pagal pieno eksportą iki krizės Lietuva buvo 20 vietoje pasaulyje, po jos eksportuojame apie 50 proc. savo pieno produkcijos. Kitos valstybės (Lenkija, Vokietija, Prancūzija) eksportuoja vos 10 proc., o visą likusią suvartoja šalies vi­duje. Mūsų bėda, kad žemdirbiams trūksta vie­­nybės, nėra kooperacijos. Rinka iškraipoma, ga­mybos įmonės piktnaudžiauja, galiausiai pa­tys žemdirbiai apgaudinėja vieni kitus.

– Globali prekyba ir prekių judėjimas ES neatsiejamas nuo maisto klastojimo skandalų, kartais atskleidžiamos ir nusikalstamos schemos. Ar Lietuvai ši problema aktuali? Galbūt vietos produkcija galėtų tapti išsigelbėjimu?

– Aptikę nesaugų maistą ar klastotę iš karto pranešame skubiuoju pranešimu (jį gauna visos ES šalys), taip pat ir patys gauname informaciją apie ligas, maisto krizes. Daug skandalų yra buvę, bet mes itin operatyviai vieni kitus informuojame. Skubiųjų pranešimų sistema veiksminga, nes padeda iš karto įvertinti riziką, sutelkti dėmesį į kontrolę.

Pagal maisto sau­gą ES vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.

Jei kalbėsime apie Maisto ir veterinarijos tar­nybą, galima tik pasidžiauti, kad mūsų Na­cionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas šiandien jau dirba molekuliniu lyg­meniu. 80 proc. instituto laboratorijų įkurtos pa­gal europinius projektus. Šiame sektoriuje Lie­­­tuva padarė ženklią pažangą: nuo tada, kai gyvuliai buvo pjaunami patvoryje ir vežami į par­­duotuves, padaryta daug. Pagal maisto sau­gą ES vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.

– Netyla diskusijos, kad veterinarijos gydytojus (kaip, beje, ir daugelio kitų sričių specialistus) Lietuva rengia Europai, nors netrukus jų trūks beveik kiekviename šalies rajone. Ar yra kažkoks sprendimas?

– Tai visos Europos problema: jauni specialistai nenori likti rajonuose, visus vilioja perspektyvos užsienyje arba Kaune, Vilniuje. Geros ini­ciatyvos kyla veterinarus vienijančioje asociacijoje, kur veterinarai gali dalyvauti europiniuose projektuose. Jau šiandien kaimuose pa­sigendama šios srities specialistų, todėl reikia galvoti apie jų vienijimąsi. Kaip pavyzdį ga­lė­tume paminėti Kėdainiuose esantį veterinarijos konsultacijų centrą, kurio specialistai gali paimti gyvūno kraujo, nustatyti, kokių medžiagų trūksta, taip pat ištirti jautrumą antibiotikams. Neabejoju, kad tokių centrų ateityje dau­­gės, šiandien – pereinamasis laikotarpis.

– Ar smarkiai per Lietuvos buvimą ES keitėsi šalies vartotojai?

– Lietuvos vartotojai kiekvieną dieną vis išrankesni, tačiau senųjų Europos šalių lygio savo reiklumu dar nepasiekė. Jei kokioje Danijoje gamintojas skelbtų, kad jo produkcija be E, o maisto ir veterinarijos tarnyba tokių priedų ap­tik­tų, prekiautojas nuo šalies žemėlapio iškart išnyktų. Mūsų žmonės šiuos pažeidimus vis dar gana greitai pamiršta, tačiau gamintojai turėtų žinoti, kad apgauti vartotoją galima tik kartą. Taip pat vis dar neišmokome tausoti maisto iš­teklių: išmetame apie 30 proc. jų, o tai kelia ne­rimą. Turėtume kur kas labiau tausoti savo ap­linką ir būti atsakingesni.

– Kaip manote, ar ateityje maisto saugos reikalavimai vis dar smarkiai keis žmogaus kasdienybę?

– Tikėtina, kad sukurtos elektroninės nosys pa­sienyje dirbantiems specialistams padės nustatyti kvapus, patobulės ir sutrumpės maisto ko­ky­bės nustatymas, kiekvienas gyventojas turės prie­taisus, leidžiančius įvertinti leistiną taršos nor­mą. Technologijos tobulėja ir keičiasi nepapras­tai sparčiai, tačiau veterinarijoje išlieka ir kai kurie klasikiniai dalykai – užkrečiamosios li­gos. Su jomis teks ir toliau dirbti klasikiniais bū­dais. Vis dėlto turėtume labiau tausoti gam­tą, kad neatsirastų naujų sunkiai įveikiamų ligų.

– Pasaulio mokslininkai ieško išeičių, kaip išspręsti antimikrobinio rezistentiškumo problemą: bakterijų ir mikroorganizmų nebeveikia vaistai, kurie dar prieš dešimtmetį buvo efektyvūs. Žmonijai tai graso fatališkomis pasekmėmis, užmiršų ligų protrūkiais. Kokių sprendimų žadama imtis ES?

– Jei susirgus gripu ar plaučių uždegimu nebeveiks antibiotikai, žmonijai tai gali tapti didžiule rykšte. Jau šiandien kalbame apie 25 tūkst. mir­­čių Europoje. Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų pasaulyje apie 10 mln. žmonių mirčių priežastis bus atsparumas antibiotikams. Ne­se­niai su galvijų, paukščų ir kiaulių augintojų aso­­ciacijomis diskutavome, kaip mažinti anti­biotikų naudojimą (profilaktika, vakcinacijos, probiotikai ir pan.). Lietuvoje, palyginti su ki­tomis ES šalimis, antibiotikų naudojama ma­žiau, tačiau siekiama į rinką įvesti gamintojų ženklą, vartotojams parodantį saikingą antibiotikų naudojimą auginant galvijus, kiaules ar paukščius. Tokie gamintojai turėtų pirmumo tei­sę tiekti maistą vaikų udgymo įstaigoms ir pan. Turime visas sąlygas gaminti ekologišką, švarų ir išskirtinį produktą.