Laivininkystė
Dovaidas PABIRŽIS
Nors valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių tinklas Lietuvoje sudaro 820 kilometrų, šiandien garantiniai gyliai palaikomi tik 52 proc. – 425 kilometruose. Šiemet prie laivuojamų valstybinės reikšmės upių kelių prisidės papildomi 39 kilometrai, tačiau proveržio šioje srityje dar reikės palaukti.
Valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių tinklui priklauso Kuršių marios, visa Nemuno upės vaga, taip pat Neris nuo žiočių iki Vilniaus miesto, Nevėžis nuo žiočių iki Kėdainių, Mituvos kanalas, Minija nuo žiočių iki Lankupių bei Karaliaus Vilhelmo kanalas. Vyriausybė laivybai tinkamoms sąlygoms užtikrinti kasmet skiria po 2 mln. eurų, o programą įgyvendina Vidaus vandens kelių direkcija, kuri pagal išgales palaiko garantinį gylį.
Kaip pabrėžia susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, laivyba mažesniais pramoginiais laivais vyksta ir kituose vandens kelių ruožuose, o jų gylis reikalauja nuolatinės farvaterių priežiūros.
Vidaus vandens kelių priežiūra turi būti vykdoma nuolatos, o tam būtinas finansavimas.
„Dėl vandens tėkmės nuolat eroduoja krantai, dėl susikaupusių nešmenų formuojasi naujos salos, po kiekvienos žiemos ar ledonešio susidaro nauji slenksčiai, seklumos ir iškyla akmenys, kuriuos reikia pašalinti iki navigacijos pradžios, todėl vidaus vandens kelių priežiūra turi būti vykdoma nuolatos, o tam būtinas finansavimas. Valdydama ribotus asignavimus, Susisiekimo ministerija pagal galimybes sprendžia klausimus dėl Vidaus vandens kelių direkcijos aprūpinimo papildoma reikiama technika. Šiuo metu vykdomas konkursas žemkasei įsigyti, taip tikimasi sustiprinti turimus techninius pajėgumus“, – sako ministras.
Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas Antanas Ivanauskas pasakoja, kad didžiąją dalį naujos 39 km atkarpos sudaro kelias Minijos upe, Vilhelmo kanalu ir Drevernos upeliu išeinant į Kuršių marias. Šiuo metu atliekami reikalingi darbai: derinamos procedūros su paveldosaugininkais dėl valymo darbų, būtina sutvarkyti vieną šliuzą, o Drevernos upelį įtraukti į valstybinės reikšmės kelių sąrašą. Laivuojamas kelias nuo Minijos iki Kuršių marių sudarys 30 km.
Šiek tiek pailgės upių keliai Kaune: Nerimi bus galima pasiekti Kauno pilį, Nemunu – „Žalgirio“ areną. O Kauno rajone Nevėžiu nuo upės žiočių šiemet bus galima priplaukti prie Raudondvario pilies.
Pramoginių kelionių laivais Kaune netrūksta: Vidaus vandens kelių direkcijos laivas „Tolstojus“ savaitgaliais plaukia iki Kulautuvos, įmonės „Nemunas Travel“ laivai keliauja iki Kačerginės ir Raudondvario, rengiamos išvykos ir iki Zapyškio bei Jurbarko. Bendrovės „Barta“ laivas „Aitra“ šį sezoną reguliariai plauks iki Nemuno ir Nevėžio santakos. Didelio populiarumo sulaukę pramoginiai laivai plaukia ir iš Kauno marių į Birštoną.
Visus maršrutus Kuršių mariose sunku ir suskaičiuoti: Klaipėda–Nida, Nida–Mingė, Nida–Ventės ragas ir daugelis kitų. Vis dėlto tarptautinės reikšmės Nemuno keliu link Kuršių marių, kuriuo kadaise kursuodavo garsioji „Raketa“, reguliariai plaukiančių pramoginių laivų kol kas nėra.
Pirmiausia reikia turėti kelią, o paskui jau bus ir degalinių. Pirmas prioritetas yra toks, kad plauktų laivai.
Didelė problema, su kuria šiandien susiduria keliautojai Nemunu, yra ir degalinių trūkumas. Šiuo metu vienintelė tokia degalinė veikia Šilutėje. „Pirmiausia reikia turėti kelią, o paskui jau bus ir degalinių. Pirmas prioritetas yra toks, kad plauktų laivai“, – komentuoja padėtį A.Ivanauskas.
Kadangi degalinių trūksta, Nemunu plaukiantys laivai privalo apsirūpinti didesnėmis benzino atsargomis, todėl gali plukdyti mažiau keleivių.
Sostinėje daugiau kalbama, nei daroma
Šiemet bus pailgintas laivybos kelias ir Nerimi sostinėje. Šiuo metu dar vykdomos viešųjų pirkimų procedūros, o visi darbai turėtų būti atlikti birželį. Juos baigus prie dabar galimų laivuoti septynių kilometrų prisidės dar trys – atsiras galimybė plaukti nuo pėsčiųjų tilto į Vingio parką Žvėryne iki Valakampių paplūdimio.
Daugelį metų laivu „Ryga“ Nerimi Vilniuje plukdančios įmonės „Barta“ vadovas Leonas Benetis kol kas netiki galimybe pailginti savo maršrutą. Šiuo metu laivas nuo prieplaukos prie Karaliaus Mindaugo tilto plaukia link Žirmūnų tilto, už jo apsisuka ir plaukia žemyn upe į miesto centrą. Prie Baltojo tilto laivas dar kartą sukasi ir grįžta į prieplauką.
Įvairių vizijų savivaldybė yra parengusi daug, bet realiai niekas nevyksta.
„Kol kas nežinome, kokia situacija, ar upėje yra kliūčių, iš pradžių reikėtų gerai išmėginti. Šiuo metu yra sutvarkyti septyni kilometrai. Tačiau apskritai potencialo plėstis daug nėra, mūsų vasaros labai trumpos ir ekonomiškai veikla nelabai atsiperka. Norint proveržio reikalingos didelės investicijos, o atsipirkimas – labai trumpas. Įvairių vizijų savivaldybė yra parengusi daug, bet realiai niekas nevyksta“, – apgailestauja pašnekovas.
Šiemet „Barta“ neteko ir savo vienintelių konkurentų – nedideli pontoniniai kateriai Neryje pastaraisiais metais siūlė plaukti nuo baržos, kuri stovėjo prie Baltojo tilto. Tačiau pavasariniam ledonešiui ją nunešus, šiandien sostinėje plaukioja tik jau seniai pažįstama „Ryga“. Šį sezoną plaukimo laivu kainos šiek tiek pakilo – suaugusiems pramoga kainuoja 10 eurų, vaikams – 5 eurai.
Kaip sako L.Benetis, plaukti Nerimi sostinėje itin sudėtinga, nes vandens gylis dažnai būna labai nedidelis, kone kiekvieną upės vagos metrą reikia gerai pažinoti. Kitu atveju bandymai plaukti Nerimi labiau primena laivų ir jų sraigtų daužymą.
Jei vanduo nukristų dar penkiais centimetrais, plaukti taptų neįmanoma.
„Jei dėl Astravo atominės elektrinės ar kitų priežasčių vanduo upėje dar labiau nuseks, laivyba iš viso sustos. Jau pernai situacija buvo kritinė, vietomis tarpas tarp laivo ir upės dugno tebuvo 10 centimetrų. Jei vanduo nukristų dar penkiais centimetrais, plaukti taptų neįmanoma. Šį pavasarį kol kas vandens užtenka, bet palyginti su ankstesnių metų panašiu laiku, šiemet jo taip pat mažai“, – sako L.Benetis.
Naujas vandens kelias į Baltarusiją ir Lenkiją
Gegužės viduryje buvo atidarytas vandens kelias iš Baltarusijos į Lietuvą Nemuno upe. Dėl to pernai lapkritį pradėjo veikti sezoninis Švendubrės upių pasienio punktas, leidžiantis nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos kirsti sieną Nemune: čia atliekama pasų kontrolė, o jei plukdomi deklaruojami kroviniai, yra galimybė išsikviesti ir mobiliąją muitinės brigadą. Pasienio punkto statyba iš viso kainavo 3,5 mln. eurų, o Baltarusijos pusėje darbui jau parengtas Privalkos sezoninis upių pasienio kontrolės punktas.
Pirmasis, parodomasis 5 valandų trukmės plaukimas tarp Gardino ir Druskininkų įvyko prieš kelias savaites. Kaip pasakoja viešosios įstaigos „Nemuno euroregionas“ Marijampolės biuro vadovas Gintaras Skamaročius, tikimasi, kad Baltarusijos, Lenkijos arba Lietuvos kelionių agentūros pradės rinkti grupes ir plukdyti turistus įvairiais maršrutais jau šį sezoną. Tokiu atveju, surinkus grupę, pasieniečiams reikėtų pranešti apie plaukiančius asmenis, plaukimo laiką ir priemones. Pavasarį ir rudenį šiuo maršrutu galima plaukti ne tik baidarėmis ar katamaranais, bet ir didesniais laivais.
Bandomasis plaukimas vyko Baltarusijos vandens kelių direkcijai priklausančiu laivu „Olga Solomova“, 1951-aisiais pastatytu Kauno laivų statykloje. Analogiškas laivas stovi ir Druskininkuose.
„Atkarpa nuo sienos iki Kauno patenka į valstybinės reikšmės vandens kelių sąrašą, bet norint plaukti didesniais laivais reikia papildomo finansavimo ir vagos tvarkymo. Nuo Gardino iki Birštono yra keliolika seklumų, kur vandens lygis sausesnę vasarą nevalant vagos nukrinta iki 30–40 centimetrų. Šias seklumas reikėtų išvalyti, norint išlaikyti 0,75 m gylio farvaterį. Baidarėmis čia galima plaukioti visada, o katamaranais – atsižvelgiant į jų grimzlės gylį“, – aiškina G.Skamaročius, pridurdamas, kad kitąmet tikimasi ieškoti finansavimo valymo darbams pradėti.
Bene didžiausias šio vandens kelio potencialas – turistai iš Lenkijos. Tarp Druskininkų ir Gardino, netoli pasienio, į Nemuną įteka Augustavo kanalas. Iš viso kelionė pasroviui iš Augustavo į Druskininkus truktų tik pusantros valandos. Pernai į Nemuną Augustavo kanalu iš viso įplaukė 270 tūkst. lenkų turistų. Vėliau dalis jų į Gardiną kelionę tęsdavo autobusais arba upe prieš srovę.
Šiuo metu Lenkija ir Baltarusija derasi dėl galimybės Augustavo kanalu keliauti supaprastinta tvarka be vizų. Pasiekus susitarimą Lenkijos piliečiai galėtų į Druskininkus ar Birštoną atplaukti be Baltarusijos vizos. Pasak G.Skamaročiaus, tikėtina, kad pasiekus tokį susitarimą dėl panašių lengvatų su Baltarusija galėtų tartis ir Lietuva.
Kita proveržio galimybė – iki šiol neįsigaliojusi sutartis dėl supaprastinto judėjimo pasienio gyventojams, gyvenantiems 50 km atstumu nuo sienos. Į šią zoną patektų ir Vilnius bei Gardinas. Kol kas šio susitarimo nėra ratifikavusi Baltarusija.
Krovinių gabenimas tebėra vangus
Pernai Lietuvos vidaus vandenimis pervežta 1,8 mln. tonų krovinių, tačiau iš jų 1,2 mln. sudarė kroviniai, pervežti per Smiltynės perkėlą. Likusią dalį krovinių daugiausia savoms reikmėms plukdė Vidaus vandens kelių direkcijos laivai.
„Įvardyti konkrečių šias paslaugas teikiančių bendrovių, be mūsų, negalėčiau, tai yra tik vienkartiniai ir nedideli kiekiai. Tiesiai šviesiai kalbant, krovininė laivyba yra vangi. Tikimės, kad papildoma žemsiurbė užtikrins geresnį Nemuno kelią ir kai bus pasiekti garantiniai lygiai, galbūt prasidės ir aktyvesnė krovininė laivyba“, – sako A.Ivanauskas.
Viltys atgaivinti krovininę laivybą siejamos ir su Marvelės krovininių laivų prieplaukos Kaune veikla. Šiuo metu į projektą jau investuota beveik 3 mln. eurų, pastatyta 120 metrų ilgio prieplauka ir vyksta koncesininko paieškos. A.Ivanausko teigimu, birželio 3-iąją tikimasi sulaukti paraiškos ir toliau vykdyti reikalingus darbus viešojo ir privataus kapitalo partnerystės principu.
Sutartį su koncesininku planuojama pasirašyti 25 metams, o į prieplauką dar papildomai investuoti 11 mln. eurų. Marvelės prieplaukoje galės būti kraunami įvairūs kroviniai: konteineriai, birios ir statybinės medžiagos, mediena ir kt. Kol kas Marvelės uostas stovi tuščias.
Sovietinės okupacijos metais laivyba Nemunu buvo kur kas intensyvesnė – 1985-aisiais buvo pervežta apie 2,5 mln. tonų krovinių. Daugiausia plukdytos statybinės medžiagos – žvyras ir gruntas. Žlugus statybos kombinatams krovinių gabenimas didžiausia šalies upe iš esmės nutrūko, nors kitose Europos valstybėse upės išlieka svarbios transporto arterijos, o šį ekologišką pervežimų būdą visokeriopai skatina ir ES. Būtent daugiausia už Bendrijos lėšas buvo įrengtos ir 12 mobiliųjų bei šešios stacionarios prieplaukos Nemune nuo Druskininkų iki Rusnės.
Investicijos neatsiperka
Kone kasmet visuomenei pristatomos įvairios strategijos, vizijos ar perspektyvos, kaip atgaivinti upių laivybą, tačiau daugelis jų lieka valdininkų stalčiuose ar yra nukeliamos į neapibrėžtą ateitį. Vis dėlto registruotų vidaus vandenų transporto priemonių skaičius šalyje nuolat auga ir šiuo metu siekia apie 71 tūkst. Daugiausiai jų yra trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, taip pat Marijampolėje. 2010-aisiais iš viso buvo registruota 62,5 tūkst. transporto priemonių.
Susisiekimo ministras R.Sinkevičius sako, kad užtikrinti laivybos sąlygas pagrindiniais vidaus vandens keliais, tokiais kaip Nemuno upe, viso sezono metu yra sudėtinga dėl aplinkosaugos reikalavimų, keliančių daug diskusijų.
Pasak ministro, Susisiekimo ministerija ne kartą kreipėsi į Aplinkos ministeriją prašydama atlikti Vandens įstatymo korekcijas, nes dabar galiojančios nuostatos draudžia statyti patvankas, kurios leistų palaikyti vienodą vandens gylį arba dirbtinai jį reguliuoti, kai upės nusenka. Todėl šiandien sunku užtikrinti garantinį vidaus vandens kelių laivybinį gylį.
Patvankų klausimas labai svarbus ir Marvelės prieplaukos perspektyvai. Ministro teigimu, dar 2012 m. buvo atlikta studija dėl krovininės prieplaukos steigimo ir atsipirkimo, kurioje teigiama, kad prieplauka būtų naudinga ir duotų teigiamą impulsą vandens transporto sektoriui Lietuvoje.
Kaip pabrėžia R.Sinkevičius, pagal Vidaus vandenų transporto kodeksą, vietinės reikšmės vidaus vandens keliai ir jų infrastruktūra, įskaitant prieplaukas ar uostelius, nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, todėl didelė dalis rekreacijos skatinimo klausimų turėtų būti inicijuojamos būtent savivaldos lygmeniu.
„Nuolat raginame savivaldybes kreipti į tai daugiau dėmesio, mūsų užduotis tėra užtikrinti saugų farvaterį. Aktyviausios šioje srityje yra Birštono, Šilutės, Klaipėdos rajono ir Klaipėdos miesto savivaldybės. Vilniuje krantinės tvarkomos, tačiau nelabai numatomos vietos, kur laivams prisišvartuoti. Kaune ilgą laiką taip pat buvo stagnacija, bet pastaruoju metu jau atsirado trys prieplaukos, perspektyvoje planuojama sukurti sąlygas apiplaukti „Žalgirio“ areną“, – pasakoja Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas A.Ivanauskas.
Tačiau, pasak jo, nors pastaraisiais metais klausimų, susijusių su laivyba upėmis, sprendimai aktyvėja, investicijos į upių infrastruktūrą kol kas iš esmės neatsiperka, tad to belieka tikėtis ateityje.