Faina Kukliansky / BFL nuotr.

Per visus 25 nepriklausomybės metus Lietuvos žydų bendruomenė nebuvo gavusi progos viešai pasidalinti savo mintimis minint Gedulo ir Vilties dieną LR Seime. Praėjo 75 metai nuo masinių  Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Žydų tautai, kuri kentėjo Toroje išpranašautą tremtį nuo asirų, babiloniečių ir romėnų  laikų, tremties išbandymą galima laikyti dalimi istorinės tapatybės. Prieš 75 metus 1941- aisiais  buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės nari, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos  skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo — pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000 žmonių.

Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypatingai stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypatingai ryški.

Po 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai ir sekusios okupacijos žydų bendruomenė netruko patirti socialinių bei kultūrinių represijų.

Pasak Solomono Atamuko, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje ėjo 16 žydų dienraščių, 30 savaitraščių, 13 neperiodinių leidinių bei buvo išleista beveik 20 literatūros rinkinių. Po 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai ir sekusios okupacijos žydų bendruomenė netruko patirti socialinių bei kultūrinių represijų. Buvo uždarinėjami visi, tiek žydų politinės dešinės, tiek ir politinės kairės spektro organizacijoms priklausę laikraščiai. Buvo uždarytas netgi populiarus tarp komunistų „Folksblat“, priklausęs žydų liaudies partijai.

Be žydiškos spaudos draudimo, žydiškų leidinių redaktorių atleidimo iš darbo, sistema ėmėsi ir mokslinių institutų veiklos reorganizavimo arba uždarymo. Buvo apribota Žydų mokslinio instituto YIVO veikla, iš darbo atleisti darbuotojai, konfiskuotos įvairios šio instituto knygos, laikraščiai ir komplektai atsišaukimų. Buvo suvaržytos galimybės skaityti literatūrą hebrajų kalba, uždarinėjamos žydų bibliotekos.

Sovietinė sistema palaipsniui ėmėsi kėsintis susidoroti su žydų tautine dvasia ir vertybėmis – didelis smūgis žydų bendruomenei tapo švietimo sovietizacija, privačių ar bendruomeninių mokyklų nebeliko: dalis žydų mokyklų buvo tiesiog uždarytos, o likusios paverstos valstybinėmis, nebebuvo dėstoma hebrajų kalba, tradicinių tautinių, žydiškų, studijų programų mokyklose nebeliko. Vietoje jų įvesti tokie nauji dalykai kaip privalomas rusų kalbos bei SSRS konstitucijos dėstymas.

Kadangi pati esu advokatė, domėjausi savo kolegų žydų likimu pirmosios okupacijos metais.

Prieš pat vadinamuosius Liaudies seimo rinkimus buvo suimti žymūs visuomenininkai advokatai, tarp jų Levas Garfunkelis ir Jakovas Goldbergas. Netrukus buvo imtasi pertvarkos advokatūroje, teisingumo ministro P.Pakarklio įsakymais atleista daug advokatų. Zigmo Toliušo duomenimis, nuo bolševikų teroro nukentėjo beveik pusė Lietuvos advokatų.

Paradoksalu, kad 1940 m. liepos 5 d. ministro įsakymu iš darbo buvo atleistas senas Panevėžio advokatas Henrikas Landau. Jis pristatė 40 asmenų sąrašą, kurie buvo teisiami už komunistinę veiklą ir jis juos gynė teismuose. Tačiau tai nepadėjo.

Iš bendro 1940 m. nusavintų įmonių skaičiaus  83 proc. priklausė žydams ir  užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų.

Nukentėjo ir Vilniaus krašto advokatai, o taip pat pabėgėliai iš Lenkijos. 1939 m. spalio mėn. buvo suimtas Juozas Černikovas, Jurijus Preisas, Aleksandras Rozengoldas, Rachilė ir Juozas Černikovai. Kaip rodo Ypatingajame archyve išlikusios jų bylos beveik visus juos apkaltino, kad jie dirbo advokatais. Teisė Baltarusijos TSR teismas, pagal Baltarusijos įstatymus. Visiems skyrė po 8 metus kalėjimo. 1941 m. rugsėjo mėnesį kaip Lenkijos piliečius juos amnestavo, tačiau persekiojimas tęsėsi.  Advokatas Preisas neužilgo vėl buvo areštuotas ir nuteistas 7 metams.

Sovietinė sistema nacionalizavo bendruomenių turtą, buvo nusavinta ir didelė dalis privataus asmenų turto, verslo bei kapitalo. 1937 m. daugiau nei dviejuose šimtuose Lietuvos miestų ir miestelių veikiančios žydų amatininkų dirbtuvėlės sudarė net 56 proc. visų tokio pobūdžio įmonių Lietuvoje. Daugumai tokių įmonių savininkų pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo apribotos asmeninės nuosavybės teisės, o kai kurie, ypač stambesnių įmonių savininkai, represuoti.

Vilniuje ir visoje Lietuvoje sistemos buvo įkalinti ir ilgainiui deportuoti žymūs žydų visuomenės veikėjai: Ruvenas Rubinšteinas, Leiba Garfunkelis, Menachemas Beginas vėliau tapęs Izraelio premjeru.

Iš bendro 1940 m. nusavintų įmonių skaičiaus  83 proc. priklausė žydams ir  užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų. Vykdant žemės reformą, iš žydų buvo atimta žemė, o lygiagrečiai sekė ir fizinė prievarta – areštai. Buvo suimti ir represuoti ne tik žydų dešiniosios bet ir kairiųjų organizacijų aktyvistai. Vilniuje ir visoje Lietuvoje sistemos buvo įkalinti ir ilgainiui deportuoti žymūs žydų visuomenės veikėjai: Ruvenas Rubinšteinas, Leiba Garfunkelis, Menachemas Beginas vėliau tapęs Izraelio premjeru.

Didelė žydų tremtinių dalis į Lietuvą grįžo po Stalino mirties bei po 1970 m. jau pakitus “uždarų sienų” politikai ir atsiradus realioms galimybėms, ypač su žydų organizacijų Vakaruose pagalba, išvykti iš Tarybų sąjungos. Dauguma jų šia galimybe pasinaudojo, — grįžę žydai tremtiniai susidūrė su nepakeliamu skausmu neberadę nacių ir jų vietinių bendrininkų žiauriai nužudytų artimųjų, sunaikintų ištisų žydų miestelių bendruomenių.

Rusijos disidentai siekė reformų̨ SSRS viduje, lietuvių disidentai svajojo apie Lietuvos nepriklausomybę, žydų  prioritetu tapo emigracija į Izraelį. Būtent dėl to dauguma žydų viešai neoponavo sovietinei santvarkai, juolab kad Lietuvoje, lyginant su kitais SSRS regionais, tuo metu buvo išduodamas didžiausias leidimų išvykti į Izraelį skaičius. Tai lėmė didelę SSRS žydų  emigracijos į  Lietuvą, kuri turėjo tapti tranzitine stotele į Izraelį, bangą. Kai kurie iš jų į Izraelį neišvyko, netgi užmezgė tvirtus ryšius su lietuvių disidentais bei liko gyventi Lietuvoje – šie žydai jie ir jų palikuonys tapo dabartinės Lietuvos žydų bendruomenės dalimi.

Tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija, gal todėl ir  buvusių žydų tremtinių teisės net ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos įstatymų atkuriamos skirtingai.

Apmaudu, kad žydo tremtino sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama ar ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija, gal todėl ir  buvusių žydų tremtinių teisės net ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos įstatymų atkuriamos skirtingai. Tai gerai iliustruoja Lietuvos Respublikos pilietybės ir nuosavybės teisių atkūrimo įstatymai.

1940-1990 m. Lietuvos pilietybės institutas nebuvo visiškai panaikintas, jis egzistavo teisiškai, bet okupuotoje Lietuvos teritorijoje negalėjo būti įgyvendinamas. Nustačius, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pirmiausiai yra asmenys, kurie buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d. , kartu buvo patvirtintas ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės tęstinumas. Tačiau šis tęstinumas buvo įtvirtintas tik iš dalies. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės iš esmės reiškė jog Lietuvos piliečiai, įgiję kitos valstybės pilietybę, buvo laikomi netekę jų turėtosios Lietuvos pilietybės.

Šis reikalavimas absoliučiai daugumai Lietuvos  piliečių, įgijusių kitos valstybės pilietybę, buvo akivaizdžiai nepriimtinas.  Lietuvos pilietybė  iš jų faktiškai buvo atimta. 1995 m. pilietybės įstatymas buvo pakeistas. Iš pilietybės įstatymo buvo pašalinta anksčiau buvusi sąlyga :”jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės”.  Tačiau ši sąlyga nebuvo pašalinta  žydų, tame tarpe tremtinių atžvilgių, jiems buvo taikoma repatrianto sąvoka. Taigi visi žydai tremtiniai, išvykę Sovietmečiu po tremties į Izraelį tuo metu  nerealizavo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, nors niekada savo noru pilietybės nebuvo atsisakę, net tremiami į Sibirą, ir niekada neatgavo savo nacionalizuotos ar kitaip Sovietų nusavintos nuosavybės, nors dėl jos ir buvo ištremti.

Represijų patirtis yra skaudi mums visiems, tačiau bendras skausmas turi vienyti, o ne skaldyti.

Šiandieną kalbu Lietuvos žydų bendruomenės vardu. Mūsų bendruomenėje taip pat yra likę tremtinių, kai kurie šiandien sėdi šioje salėje, tarp jų Jakovas Mendelevskis. Jis gyveno su tėvais Ukmergėje. Šeimą išvežė 1941-ųjų birželio 14-tą ryte, pradžioje į Jonavą, po to suvarė į gyvulinius vagonus ir vežė toli. Jų vagone, pasak Jakovo, buvo vieni žydai iš Ukmergės. Juos visus ištrėmė į Altajaus kraštą, į Medvedevkos kaimą.

Tremties skausmas yra bendras – pažįstamas Lietuvos žmonėms iš kone visų tautinių grupių.

Gedulo ir vilties diena mūsų nuomone yra taip pat ir vienybės diena. Represijų patirtis yra skaudi mums visiems, tačiau bendras skausmas turi vienyti, o ne skaldyti. Juk taip suprantama ir žmogiška, kad visų tremtinių gyvenimas buvo išniekintas, visi turėjo bendrą svajonę grįžti namo, į Lietuvą.

Net ir neretas žydų tremtinys, kuris senai negyvena Lietuvoje, laiko savo namais šią šalį, sudariusią sąlygas puoselėti savo tapatybę, kurios svarbi dalis yra Izraelis. 600 m. bendros istorijos visada išliks atmintyje ir prigimtyje.

Kalba pasakyta Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.