Pabėgėlių krizė
Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos
20 minučių autobusu nuo Kavalos – mažas miestelis, jo pakraštyje esantis jaukus kempingas, restoranas – visai ant jūros kranto su vaizdu į iš vandens iškilusią Taso salą, horizonte dreifuojančius laivus. Beveik rojus žemėje, bet ne visiems.
„Visko čia pakanka – ir maisto, ir kitko, o kaip čia gražu. Bet mūsų protas niekada neatsipalaiduoja, nesiilsi. Mes pavargome. Norime pagaliau rasti nuolatinius namus, planuoti ateitį. Savo vaikų ateitį“, – vėliau kalbėjo Maha, viena iš 24 pabėgėlių, gyvenančių šiame kempinge.
„Neturime pinigų, bet turime didelę širdį“
Kempingo savininkė – tamsiaplaukė graikė vardu Maria. Iš pirmo žvilgsnio šis kempingas niekuo neišsiskiria iš kitų kempingų: nedideli poilsio nameliai, keli nameliai ant ratų, vaikų bei sporto aikštelės ir vietos palapinėms. Vėliau pastebi, kad viename kampe esančios palapinės vienodos. jos visai nepanašios į turistines, nes didelės ir atrodo sunkios. Priėjęs arčiau pro pravirą įėjimą pamatai dvi lovas, o gal greičiau gultus. Palapinės „prieškambaryje“ – šventojo paveikslas, aplink – mažesnės šventųjų nuotraukos, žvakės.
Mes neturime pinigų, bet turime didelę širdį.
„Jie visi krikščionys iš Šiaurės Irako. Čia gyvena jau tris mėnesius“, – pasakoja Maria. Ji viena iš graikų, sutikusių priglausti pabėgėlius. Jos kempinge jau tris mėnesius gyvena 24 pabėgėliai, aštuoni iš jų – vaikai, o vienas kūdikis gimė čia. Taigi dabar jo gimtinė – Graikija.
Užduodu tradicinį klausimą: kodėl? Maria šypsosi: „Mes esame skurdi šalis, turime labai labai daug problemų, bet Graikijoje jūs rasite… kaip tas žodis angliškai“, – nubėga į restorano virtuvę paklausti kitų, bet suprantu, kad tas žodis – „svetingumas“.
„Mes neturime pinigų, bet turime didelę širdį“, – plačiu rankų mostu parodo ji.
„Bet juk jau prasideda turistų sezonas. Ką darysite?“ – bandau kvailai provokuoti aš.
„Nieko. Kempingas veikia, vietos visiems užteks. Pas mus atvyksta svečių iš visos Europos“, – vėlgi šypsodamasi atsako Maria.
„Valstybė ar kažkas kitas jums moka?“ – klausinėju toliau.
„Ne, niekas nemoka, – sako Maria. – Atveža tik maisto iš šalia esančios „valstybinės“ stovyklos.“
Vėliau pabėgėliai pasakojo, kad atvežamas maistas – tai makaronai, kitą dieną būna ryžiai, trečią – vėl makaronai, ketvirtą – vėl ryžiai, ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės… Jei ne vietiniai graikai, kurie atveža vaisių, daržovių ir kitų produktų, būtų labai nekas.
Randas visam gyvenimui primins ISIS
Pajudu į vienodų palapinių „sektorių“. Vaikštinėjantys vyrai, moterys, žaidžiantys vaikai nekreipia didelio dėmesio. Prieinu, pasisveikinu ir prisistatau. Čia pat sėdintys ir tarpusavyje besikalbantys vyrai sujunda – pasiūlo prisėsti šešėlyje. Tuomet pastebiu, kad, priešingai nei kiti pabėgėliai, jie visi – net maži vaikai – ant kaklo nešioja kryželius.
Vyras vardu Remunas parodo čiurną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sako jis.
Vyrai šypsosi, bet nelabai supranta angliškai. Pasiunčia jaunesnį paieškoti, kas iš jų grupės geriau kalba. Kol ateina „vertėja“, kalbamės gestais. Jie žino ir kelis žodžius angliškai. Išsiaiškiname, kad jie iš Mosulo. 2014 m. birželį šį Irako miestą užėmė „Islamo valstybė“ (ISIS, arba „Daesh“). Naujausios žinios iš Mosulo: „Daesh“ sudegino gyvas 19 moterų, kurios atsisakė užsiimti seksu su islamistų kovotojais.
Apie tai perskaitau jau grįžęs iš Graikijos. Ten, kempinge, vyras vardu Remunas parodo čiurną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sako jis.
Pabėgėlių stovyklose irgi nėra vietos
Ateina Remuno žmona Maha, daug geriau kalbanti angliškai. Pasak jos, visi čia esantys – ne tik krikščionys, kilę iš Mosulo, dabartinės ISIS sostinės Irake, bet ir giminaičiai. Į Graikiją keliavo dviem grupėmis: vieni iš Turkijos Chijo salą pasiekė vasario 25 d., kiti – vasario 29 d. Tada – į žemyninę Graikiją ir norėjo traukti šiaurėn, bet nespėjo – sienos jau buvo uždarytos.
„Atvykome čia tikėdamiesi, kad sienos bus vis dar atviros ir mes galėsime vykti per Makedoniją ir Serbiją į Vokietiją, – pasakojo Maha. – Vieni įstrigo Atėnuose, kita grupė – aš, mano vyras, jo broliai su žmonomis ir mama – Kavaloje. Policija mus pervežė į vietos pabėgėlių stovyklą.“
Mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjome perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikščioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti.
Tuomet atsidūrė pabėgėlių stovyklose, bet ten ramybės nerado. „Ten susidūrėme su problemomis. Musulmonai klausė, kodėl mes netampame musulmonais, reikalavo pakeisti religiją. Bet mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjome perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikščioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti. Jie skriaudė mūsų vaikus, atiminėjo kryželius. Tai buvo labai didelė problema. Mes apie tai pranešėme policijai ir jie atvežė mus pas Marią“, – ant kelių supdama sūnelį pasakojo Maha.
Aplink sustoję vyrai įdėmiai klausėsi, taip pat bandydami patys kažką pasakyti, kad moteris išverstų.
Vėliau jiems pavyko susisiekti su kita grupe giminaičių ir šie taip pat buvo atvežti į kempingą.
„Dabar mes paprašėme prieglobsčio. Taip pat jau buvome pokalbyje ir laukiame šalių atsakymo. Pirmuoju variantu pasirinkome Vokietiją, Olandiją ir Prancūziją, nes ten turime giminaičių. Jau pusantro mėnesio laukiame atsakymo, kol kokia nors šalis patvirtins, kad mus priima“, – pasakojo Maha.
Beje, man prisistačius ir paminėjus Lietuvos vardą, iš veido išraiškos ir kilusios diskusijos supratau, kad ši šalis nelabai jiems žinoma.
Pasak Mahos, Mosule krikščionių neliko, o ir pačiame Irake nedaug jų likę. Tiesa, jos uošvis į Europą nevyko – nuo „Daesh“ pasislėpė kurdų kontroliuojamoje teritorijoje.
Gatvėse krikščionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ peršovė mano vyrą.
„ISIS žudo krikščionis. Prieš metus krikščionims buvo išduoti atskiri pasai, dauguma jų buvo priversti nutraukti mokslus. Aš pati labai sunkiai baigiau mokslus – slapstydamasi ateidavau į universitetą ir greitai pasiėmusi mokymosi medžiagą bėgdavau atgal namo. Gatvėse krikščionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ peršovė mano vyrą“, – apie gyvenimą Irake pasakojo Maha.
Mosulo krikščionys išsibarstė po aplinkines valstybes. Jie glaudžiasi Jordanijoje, Libane, Turkijoje. Kai kurie pasiekė Europą. Dalis prieglobsčio prašosi Australijoje, Kanadoje ir laukia.
„Labai sunku galvoti apie savo namus. Gali būti, kad jų jau nebėra – jie sunaikinti, – kalbėjo Maha. – „Daesh“ mūsų bažnyčias pavertė mečetėmis.“
Vis dėlto ir Graikijoje nėra lengva. Maha kelis kartus pakartojo, kad nežinia, baimė dėl ateities neduoda niekam nei ramiai gyventi, nei ramiai miegoti.
Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA