E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

20 minučių autobusu nuo Kavalos – mažas miestelis, jo pakraštyje esantis jaukus kempingas, restoranas – visai ant jūros kranto su vaizdu į iš vandens iškilusią Taso salą, horizonte dreifuojančius laivus. Beveik rojus žemėje, bet ne visiems.

„Visko čia pakanka – ir maisto, ir kit­ko, o kaip čia gražu. Bet mūsų protas niekada neatsipalaiduoja, ne­si­il­­si. Mes pavargome. Norime pagaliau rasti nuo­­­­latinius namus, planuoti ateitį. Savo vaikų atei­tį“, – vėliau kalbėjo Maha, viena iš 24 pabėgėlių, gyvenančių šiame kempinge.

„Neturime pinigų, bet turime didelę širdį“

Kempingo savininkė – tamsiaplaukė graikė vardu Maria. Iš pirmo žvilgsnio šis kempingas niekuo neišsiskiria iš kitų kempingų: nedideli poilsio nameliai, keli nameliai ant ratų, vaikų bei sporto aikštelės ir vietos palapinėms. Vė­liau pastebi, kad viename kampe esančios pa­la­pinės vienodos. jos visai nepanašios į turistines, nes didelės ir atrodo sunkios. Priėjęs ar­čiau pro pravirą įėjimą pamatai dvi lovas, o gal greičiau gultus. Palapinės „prieškambaryje“ – šventojo paveikslas, aplink – mažesnės šventųjų nuotraukos, žvakės.

Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį.

„Jie visi krikščionys iš Šiaurės Irako. Čia gy­vena jau tris mėnesius“, – pasakoja Maria. Ji viena iš graikų, sutikusių priglausti pabėgėlius. Jos kempinge jau tris mėnesius gyvena 24 pabėgėliai, aštuoni iš jų – vaikai, o vienas kū­dikis gimė čia. Taigi dabar jo gimtinė – Grai­­kija.

Užduodu tradicinį klausimą: kodėl? Maria šypsosi: „Mes esame skurdi šalis, turime labai labai daug problemų, bet Graikijoje jūs rasite… kaip tas žodis angliškai“, – nubėga į restorano virtuvę paklausti kitų, bet suprantu, kad tas žodis – „svetingumas“.

„Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį“, – plačiu rankų mostu parodo ji.

„Bet juk jau prasideda turistų sezonas. Ką da­rysite?“ – bandau kvailai provokuoti aš.

„Nieko. Kempingas veikia, vietos visiems už­­­teks. Pas mus atvyksta svečių iš visos Eu­ro­pos“, – vėlgi šypsodamasi atsako Maria.

„Valstybė ar kažkas kitas jums moka?“ – klausinėju toliau.

„Ne, niekas nemoka, – sako Maria. – Atveža tik maisto iš šalia esančios „valstybinės“ stovyk­los.“

Vėliau pabėgėliai pasakojo, kad atvežamas mais­tas – tai makaronai, kitą dieną būna ryžiai, tre­­čią – vėl makaronai, ketvirtą – vėl ryžiai, ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės… Jei ne vietiniai graikai, kurie atveža vaisių, daržovių ir kitų produktų, būtų labai nekas.

Irako krikščionys / E.Labanausko nuotr.

Randas visam gyvenimui primins ISIS

Pajudu į vienodų palapinių „sektorių“. Vaik­š­­­­­­tinėjantys vyrai, moterys, žaidžiantys vaikai nekreipia didelio dėmesio. Prieinu, pasisvei­kinu ir prisistatau. Čia pat sėdintys ir tarpu­savyje besikalbantys vyrai sujunda – pasiūlo pri­sėsti šešėlyje. Tuomet pastebiu, kad, priešingai nei kiti pabėgėliai, jie visi – net maži vaikai – ant kaklo nešioja kryželius.

Vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Vyrai šypsosi, bet nelabai supranta angliškai. Pa­siunčia jaunesnį paieškoti, kas iš jų grupės ge­riau kalba. Kol ateina „vertėja“, kalbamės ges­tais. Jie žino ir kelis žodžius angliškai. Iš­si­­aiškiname, kad jie iš Mosulo. 2014 m. birželį šį Ira­ko miestą užėmė „Islamo valstybė“ (ISIS, ar­ba „Daesh“). Naujausios žinios iš Mo­sulo: „Daesh“ sudegino gyvas 19 moterų, ku­rios atsisa­kė užsiimti seksu su islamistų kovotojais.

Apie tai perskaitau jau grįžęs iš Graikijos. Ten, kempinge, vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Pabėgėlių stovyklose irgi nėra vietos

Ateina Remuno žmona Maha, daug geriau kal­banti angliškai. Pasak jos, visi čia esantys – ne tik krikščionys, kilę iš Mosulo, dabartinės ISIS sostinės Irake, bet ir giminaičiai. Į Graikiją ke­liavo dviem grupėmis: vieni iš Turkijos Chijo sa­lą pasiekė vasario 25 d., kiti – vasario 29 d. Ta­da – į žemyninę Graikiją ir norėjo traukti šiau­rėn, bet nespėjo – sienos jau buvo uždarytos.

„Atvykome čia tikėdamiesi, kad sienos bus vis dar atviros ir mes galėsime vykti per Ma­ke­do­niją ir Serbiją į Vokietiją, – pasakojo Maha. – Vie­ni įs­­trigo Atėnuose, kita grupė – aš, mano vyras, jo broliai su žmonomis ir mama – Ka­va­lo­je. Policija mus pervežė į vietos pabėgėlių stovyklą.“

Mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti.

Tuomet atsidūrė pabėgėlių stovyklose, bet ten ramybės nerado. „Ten susidūrėme su proble­momis. Musulmonai klausė, kodėl mes ne­tam­pame musulmonais, reikalavo pakeisti religi­ją. Bet mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti. Jie skriaudė mūsų vaikus, atiminėjo kryželius. Tai buvo labai didelė problema. Mes apie tai pra­nešėme policijai ir jie atvežė mus pas Ma­rią“, – ant kelių supdama sūnelį pasakojo Ma­ha.

Aplink sustoję vyrai įdėmiai klausėsi, taip pat bandydami patys kažką pasakyti, kad moteris išverstų.

Vėliau jiems pavyko susisiekti su kita grupe giminaičių ir šie taip pat buvo atvežti į kempingą.

„Dabar mes paprašėme prieglobsčio. Taip pat jau buvome pokalbyje ir laukiame šalių at­sa­kymo. Pirmuoju variantu pasirinkome Vo­kie­­tiją, Olandiją ir Prancūziją, nes ten turime gi­­minaičių. Jau pusantro mėnesio laukiame at­sa­­kymo, kol kokia nors šalis patvirtins, kad mus pri­­ima“, – pasakojo Maha.

Beje, man prisistačius ir paminėjus Lietuvos var­dą, iš veido išraiškos ir kilusios diskusijos su­pratau, kad ši šalis nelabai jiems žinoma.

Pasak Mahos, Mosule krikščionių neliko, o ir pačiame Irake nedaug jų likę. Tiesa, jos uošvis į Europą nevyko – nuo „Daesh“ pasislėpė kur­dų kontroliuojamoje teritorijoje.

Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą.

„ISIS žudo krikščionis. Prieš metus krikščionims buvo išduoti atskiri pasai, dauguma jų bu­vo priversti nutraukti mokslus. Aš pati labai sun­­kiai baigiau mokslus – slapstydamasi ateida­­vau į universitetą ir greitai pasiėmusi mokymo­si medžiagą bėgdavau atgal namo. Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą“, – apie gyvenimą Irake pa­sakojo Maha.

Mosulo krikščionys išsibarstė po aplinkines vals­tybes. Jie glaudžiasi Jordanijoje, Libane, Tur­kijoje. Kai kurie pasiekė Europą. Dalis prie­globsčio prašosi Australijoje, Kanadoje ir lau­kia.

„Labai sunku galvoti apie savo namus. Gali būti, kad jų jau nebėra – jie sunaikinti, – kalbėjo Maha. – „Daesh“ mūsų bažnyčias pavertė mečetėmis.“

Vis dėlto ir Graikijoje nėra lengva. Maha ke­­lis kartus pakartojo, kad nežinia, baimė dėl ateities neduoda niekam nei ramiai gyventi, nei ra­miai miegoti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA