Korupcija
Aušra LĖKA
„Patys kuria programas, patys rašo vadovėlius, patys recenzuoja, patys važinėja jų reklamuoti. Ir dar už mokesčių mokėtojų pinigus“, – piktinasi mokytoja Nijolė Bartašiūnienė. Gal bent vadovėliai nemokami, nes juk mokesčių mokėtojai už juos jau susimokėjo mažiausiai dukart? Juokaujat.
Švietimo ir mokslo ministerija, pasak Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkės, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytojos ekspertės N.Bartašiūnienės, buldozeriu stūmė naujas lietuvių kalbos ir literatūros programas – nei pedagogų ir mokslininkų kritika, nei peticijos negelbėjo. O dabar siuntinėjama reklama pirkti vadovėlius, kuriuos rengė patys naujos programos autoriai ir ministerijos klerkė Nida Poderienė. Maža to, ministerija rašo laiškus, kuriuose, mokytojos manymu, leidžiama suprasti, kad reikia pirkti būtent juos. Beje, vadovėlius recenzuoja tai pačiai ministerijai pavaldžios institucijos – Ugdymo plėtotės centro (UPC) parenkami recenzentai. O minimų vadovėlių leidėjas yra dar viena valstybės biudžeto pinigais išlaikoma įstaiga – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI).
Ar čia viskas gerai, jei, perfrazuojant liaudies išmintį, vis tos pačios valdiškos institucijos ir keistai susipynusios kai kurios jų personalijos pačios užsako muziką, pačios groja, pačios dar ir sušoka? Ar nepažeidžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas, konkurencijos principai, galų gale – ar nesidalijami tarp „savų“ valstybės ir ES pinigai?
„Savų“ artelė?
Pirmiausia – šiek tiek priešistorės. „Veidas“ prieš kelerius metus analizavo atnaujinamas lietuvių kalbos ir literatūros 11–12 klasei programas. Kas ginčytųsi, kad jas reikia atnaujinti. Tačiau jau tuomet buvo kritikos, ar pokyčių principas, kad svarbiausia – ugdyti patriotus, pats teisingiausias, kai vis daugėja menkaraščio jaunimo, o Lietuvos moksleivių skaitymo, teksto suvokimo (kas svarbu mokantis kiekvieną discipliną) gebėjimų kreivė tarptautiniuose tyrimuose linksta žemyn.
Dabar keičiant lietuvių kalbos ir literatūros programas 1–10 klasėms istorija kartojasi. Vėl protestai, bet be esminių pokyčių programoje. Vėl tarp programos stūmėjų – ta pati ministerijos tarnautoja N.Poderienė, kuri aršiai kovojo su programos kritikais ir prieš kelerius metus. O programos keitimo idėjinis lyderis – tas pats LLTI tarybos narys, vyresnysis mokslo darbuotojas Darius Kuolys. Vėl stebuklingai operatyviai naujai programai reikalingą mokomąją medžiagą, lyg iš anksto būtų žinoję galutinę programos versiją, rengia tas pats LLTI.
Čia turėtų būti pažeisti privatūs ir viešieji interesai, nes N.Poderienė – pati ir programos stūmėja, ir vadovėlio autorė, ir vadovėlio tinkamumą nustatančios ministerijos darbuotoja.
Tik štai žodelis „lyg“ čia perteklinis: beveik trečdalis naujos programos pagrindinei mokyklai kūrėjų – ir naujų LLTI vadovėlių autoriai. Tarp jų – ir minėtoji ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė N.Poderienė, kuri, pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, entuziastingai stūmė naująją programą. O šią savaitę ministerija patikėjo N.Poderienei pagrindinį pranešimą seminare pedagogams naujų programų tema.
„Čia turėtų būti pažeisti privatūs ir viešieji interesai, nes N.Poderienė – pati ir programos stūmėja, ir vadovėlio autorė, ir vadovėlio tinkamumą nustatančios ministerijos darbuotoja, o gal dar ji pati rudenį važinės reklamuoti vadovėlių į mokyklas už valdiškus pinigus“, – piktinasi mokytoja N.Bartašiūnienė.
Mokyklinių vadovėlių rengimo schema tokia: ministerija skelbia konkursus programoms rengti, ministras jas tvirtina, leidyklos rengia vadovėlius, investuodamos savo lėšas, paskui ministerijai pavaldžios įstaigos UPC konkurso būdu pasamdyti ekspertai vertina, ar vadovėlis tinkamas, jei taip, jis įrašomas į Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių duomenų bazę, iš kurios mokyklos renkasi, kurį nori pirkti.
Tačiau, daro prielaidą mokytoja N.Bartašiūnienė, ar tik šįsyk ministerija nestumianti vieno leidėjo – LLTI parengtų vadovėlių, tarp kurių autorių – ir pačios programos rengėjai, ir ministerijoje šį procesą kuravusi tarnautoja?
O juk patyrusių vadovėlių leidėjų yra kur kas daugiau – ir didžiausia, jau septynis dešimtmečius vadovėlių leidyboje besispecializuojanti „Šviesa“ (dabar priklausanti „Alma littera“ įmonių grupei ), ir „Baltos lankos“, ir „Gimtasis žodis“, kai kurios kitos.
Ar Literatūros ir tautosakos institutas pristigo darbo
Su visa pagarba LLTI nuopelnams lituanistikos tyrinėjimų srityje, vargu ar tai tikrai geriausiai pedagogikos subtilybes išmananti institucija. Net oficialiai pats LLTI save įvardija valstybine mokslinių tyrimų institucija, o tarp veiklos sričių vadovėlių ir mokymo programų kūrimas nėra minimas. Tačiau būtent LLTI ar jo darbuotojai per pastaruosius kelerius metus laimėjo ne vieną pinigingą lietuvių kalbos ir literatūros programos metodikos rengimo, net pedagogų mokymo viešąjį konkursą, organizuotą ministerijai pavaldaus UPC (to paties, kurio parinkti ekspertai paskui sprendžia, ar vadovėliai tinkami).
Gal LLTI pristigo darbų valstybės jam priskirtai esminei funkcijai vykdyti, jei nuolat veržiasi ne visai į savo lankas?
Keisčiausia, kad literatūros ir tautosakos specialistai laimi net kalbos programų, kalbos darbų vertinimo normų konkursus (pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos pradinio ir pagrindinio ugdymo programos, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programos projektų lietuvių kalbos darbų ugdymo procese vertinimo normų 1–10 klasėms parengimo paslaugos“, 2012 m. spalio mėn.), nors valstybė išlaiko ir specializuotą Lietuvių kalbos institutą, o pedagogų, kurie geriau nei LLTI mokslininkai nusimano pedagogikos klausimais, turbūt galima skaičiuoti šimtais. Gal LLTI pristigo darbų valstybės jam priskirtai esminei funkcijai vykdyti, jei nuolat veržiasi ne visai į savo lankas? Tokiu atveju išmintingiau būtų sumažinti etatų skaičių, o kartu ir naštą mokesčių mokėtojams, jei LLTI nebeturi tiesioginio savo darbo.
Atsakymo, kodėl viešuosiuose pirkimuose nelaimi ar net nedalyvauja potencialūs ir gal net labiau pagal specializaciją tinkami nugalėtojai, ieškoti vertėtų konkurso sąlygose ir kitose aplinkybėse.
„Šis mūsų darbas – iš bendro rūpesčio dėl lituanistikos. Ilgą laiką buvo didelė atskirtis tarp mokslo ir mokyklų: kaip moksleiviams dėstoma literatūra ir kiek pažengę moksliniai tyrimai. Tad siekiame suartinti šiuos procesus“, – kodėl LLTI tapo aktyviu mokyklinių programų, metodikų, vadovėlių rengėju aiškina instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas. Be to, šiam darbui jie pasitelkia ir mokytojus ekspertus, ir Vilniaus universiteto dėstytojus, bendradarbiauja ir su Lietuvių kalbos institutu. Be to, pasak direktoriaus, valstybės mokslo institutai skatinami kuo aktyviau dalyvauti konkursuose ir gauti projektinį finansavimą. Tad LLTI tai daro ir plačiu spektru.
Jau girdžiu kontrargumentus, kad tegu ir kiti dalyvauja bei laimi konkursuose. Bet vieša paslaptis, kad atsakymo, kodėl viešuosiuose pirkimuose nelaimi ar net nedalyvauja potencialūs ir gal net labiau pagal specializaciją tinkami nugalėtojai, ieškoti vertėtų konkurso sąlygose ir kitose aplinkybėse.
Vis dėlto esminis klausimas kitas: ar nepažeidžiamas konkurencijos principas, jei programos autorius (beveik trečdalis pagrindinės mokyklos programos rengėjų – LLTI darbuotojai arba jo parengtų vadovėlių autoriai), praktiškai šimtu procentų žinodamas, kas bus įtraukta į programą (mokytojai ir leidėjai tikina, kad į esmines pastabas neatsižvelgta), kartu rengė ir vadovėlius, taip įgydamas laiko pranašumą?
Tokio chaotiško programų keitimo neprisimenu: iš vienos pusės labai skubama, o iš kitos pusės stabdoma, atrodo, siekiama, kad galiotų tik vienas, valstybės remiamas vadovėlis.
Štai naująją programą ministrė patvirtino tik sausio 25 d. Rugsėjį penktokai, septintokai ir devintokai jau turi pradėti mokytis iš naujų vadovėlių, vadinasi, mažiausiai rugpjūtį šie jau turėtų būti išspausdinti, kad mokykla juos jau būtų nusipirkusi ir mokytojai galėtų pasirengti pagal juos dirbti. O vadovėlį reikia ne tik parašyti, bet dar gauti UPC pasamdytų ekspertų išvadą, kad jis tinkamas (tai užima apie mėnesį), ir, žinoma, vadovėlį išspausdinti. Vadinasi, trijų klasių naujiems vadovėliams parašyti skirta praktiškai vos keturi penki mėnesiai.
Tad net tokia vadovėlių leidimo veteranė kaip „Šviesa“ ar ženklią vietą lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių rinkoje užimančios „Baltos lankos“ visų vadovėlių parašyti nespėja. O štai visai ne vadovėlių leidybai įkurtas LLTI stebuklingai spėja parengti visoms trims klasėms dviejų dalių vadovėlius, bent jau taip reklamuojasi.
„Tokio chaotiško programų keitimo neprisimenu: iš vienos pusės labai skubama, o iš kitos pusės stabdoma, atrodo, siekiama, kad galiotų tik vienas, valstybės remiamas vadovėlis. Nesudaroma galimybė sveikai konkurencijai, nors vadovėlių rengimo reglamentas nėra pakeistas“, – apmaudo neslepia „Baltų lankų“ vadovas Saulius Žukas.
Bet kodėl kiti vadovėlių leidėjai tyli, nors kartojasi ta pati schema kaip ir prieš kelerius metus keičiant lietuvių kalbos ir literatūros programą 11–12 klasėms? Akivaizdu, kad niekas nenori patekti į Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos institucijų, valdančių riebius valstybės biudžeto ir ES pinigų kapšus ir lemiančių, ar vadovėlis bus pripažintas tinkamu, nemalonę. Ne paslaptis, kad mokyklos taip pat nesuinteresuotos pyktis nei su ministerija, nei su jos vadovų partijos kolegomis, valdančiais savivaldybes.
Tiesa, šįsyk leidėjai nutarę netylėti – žada kreiptis į švietimo ir mokslo ministrę.
Ministerijos klerkė stumia programas, kurioms rašo vadovėlius
„Veidas“, paakintas mokytojos N.Bartašiūnienės, taip pat ministrės pasiteiravo, ar ji neįžvelgianti viešųjų ir privačių interesų supainiojimo, jei ministerijos darbuotoja pati organizuoja naujos programos pristatymo procesą ir pati rašo vadovėlius šiai programai. Ministrė Audronė Pitrėnienė keliolikos minučių pokalbiui nerado, o raštu per atstovę spaudai atsakė: „Tokia situacija būtų netoleruotina, tačiau ministerija neturi duomenų, kad šiuo metu kuris nors iš ministerijos darbuotojų organizuotų naujos programos pristatymo procesą ir kartu rašytų vadovėlius šiai programai. Valstybės tarnautojas pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą privalo informuoti apie interesų konfliktą ir tuomet būtų sprendžiamas klausimas dėl darbuotojo nušalinimo.“
Kodėl tuomet lig šiol N.Poderienė sėdi ant dviejų nesuderinamų kėdžių ir kaip ministerijos tarnautoja aiškina mokytojams, kaip dirbti pagal naują programą, kuriai pati parašė vadovėlį?
Nors ministrės atstovė spaudai Daiva Šalc net perklausė, kas toji galima interesų painiotoja, ir konkrečią tarnautoją įvardijome, bet gal ministrė nežino, kad jos pavaldinę LLTI jau reklamuoja mokykloms kaip jų rengto vadovėlio bendraautorę. Maža to, N.Poderienė buvo nurodyta kaip ministerijos rašto, šią savaitę kvietusio pedagogus į seminarą apie naują programą, rengėja. O būdama LLTI leidžiamo vadovėlio bendraautorė ji nurodyta kaip pagrindinė seminaro pedagogams pranešėja. Beje, tarp septynių pranešėjų keturios – LLTI leidžiamų naujų vadovėlių autorės.
Kaip rašto rengėja ji nurodoma ir kituose ministerijos dokumentuose šia tema, pavyzdžiui, vasario 12 d. – „Dėl vadovėlių ir kitų mokymo priemonių įgyvendinant naujas lietuvių kalbos pradinio ir lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrąsias programas“ ar balandžio 19 d. ministerijos rašte, kuriame mokykloms rekomenduojama neskubėti įsigyti naujų vadovėlių. O juk ji pati yra viena iš vadovėlių autorių, vadinasi, suinteresuota, kad mokyklos įsigytų būtent jos parengtą.
Tad, kaip teisingai pastebi ministrė, toks asmuo privalėjo deklaruoti savo interesus ir būti nušalintas nagrinėjant visus klausimus šia tema. Bet kodėl tuomet lig šiol N.Poderienė sėdi ant dviejų nesuderinamų kėdžių ir kaip ministerijos tarnautoja aiškina mokytojams, kaip dirbti pagal naują programą, kuriai pati parašė vadovėlį?
Kyla klausimas, ar ministerijos klerkė tapo LLTI vadovėlio bendraautore, nes ji tokia kompetentinga ekspertė, kad be jos indėlio buvo neįmanoma išleisti kokybiško vadovėlio, ar tik savas žmogus sprendimus priimančioje ministerijoje.
Pilietiškumas už dvigubą kainą
Kitas to paties vadovėlio autorius D.Kuolys – ir programos, ir vadovėlio jai kūrėjas. Buvusiam pirmajam nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministrui, pastaraisiais metais pagarsėjusiam ne itin sėkmingais bandymais burti pilietinius judėjimus, priskiriama patriotizmo ir pilietiškumo prioriteto sudarant programas autorystė ar bent jau aktyvus būtent šio prioriteto stūmimas į programas.
Pilietiškumas – labai gražu, nors diskusijų, ar tai esminis literatūros vertinimo kriterijus, būta nemažai. Bet darosi mažiau gražu, kai „Google“ išmeta labai jau panašius į mokyklos programų projektų ir leidinių pavadinimus, net tezes. O už šio projekto rengimą iš ES ir mūsų valstybės biudžetų jau dosniai užmokėta Pilietinės visuomenės institutui, kurio ilgametis direktorius buvo D.Kuolys.
D.Kuolys – ir šio leidinio, ir programos, ir vadovėlio autorius.
Pavyzdžiui, Pilietinės visuomenės institutas Europos socialinio fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis pernai išleido leidinį „Piliečius ugdančios lietuvių kalbos ir literatūros pamokos (papildomi lietuvių kalbos ir literatūros dalyko moduliai pilietiškumui ugdyti)“. Iš keturių šio leidinio autorių du – naujos lietuvių kalbos ir literatūros programos autoriai, trys – LLTI siūlomų naujų vadovėlių autoriai. D.Kuolys – ir šio leidinio, ir programos, ir vadovėlio autorius.
Mokyklinių programų pertvarkos kritikai neatmeta prielaidos, kad gal viskas ir prasidėjo nuo D.Kuolio vadovaujamo Pilietinės visuomenės instituto laimėto projekto, skirto pilietiniam ugdymui lietuvių kalbos ir literatūros pamokose. O paskui šio projekto pagrindu imta keisti mokyklinė programa, kuriai prireikė naujų vadovėlių. Ir visuose šiuose procesuose – vis tas pats D.Kuolys.
Tad – subtilus klausimas: ar mokesčių mokėtojai nemokėjo už tą patį keliskart?
Beje, kaip primena „Google“, Atviros Lietuvos fondas (kuris kartu su Valdo Adamkaus fondu vėliau įsteigė ir minėtą Pilietinės visuomenės institutą) 1996–1997 m. buvo skyręs vadinamuosius grantus vadovėlių autoriams. Tarp jų – ir N.Poderienė. O D.Kuolys buvo fondo valdyboje.
Brangus valdiškas pigumas
Sakoma, labai nemandagu skaičiuoti svetimus pinigus, bet skaičiuojame savus – mokesčių mokėtojų. O vadovėlių versle jie dideli.
Padauginkite 14 eurų (tokia vadovėlio metams kaina) iš 26,6 tūkst. penktokų, 26,7 tūkst. septintokų, 29 tūkst. devintokų, – išeis beveik 1,2 mln.eurų.
Štai LLTI nustatė tokias naujų vadovėlių kainas: skaitinių penktokams, septintokams ir devintokams vienos dalies vieneto kaina – 7 eurai, o dalys – dvi. Literatūros chrestomatijos vienuoliktokams viena dalis (jų taip pat dvi) – 7,24 euro, dvyliktokams – 8,69 euro.
Padauginkite 14 eurų (tokia vadovėlio metams kaina) iš 26,6 tūkst. penktokų, 26,7 tūkst. septintokų, 29 tūkst. devintokų (iš viso – 82,9 tūkst.), kuriems privalu nuo rugsėjo mokytis pagal naują programą, – išeis beveik 1,2 mln.eurų.
Komercinių leidyklų kainos gali būti dar šiek tiek didesnės. Tačiau LLTI, t.y. valdiškos įstaigos, vadovėliai turėtų kainuoti kokį eurą ar būti visai nemokami, nes juos rengiant mokesčių mokėtojai savo kainą jau sumokėję, o produktai, kuriems kurti panaudoti ES ar valstybės biudžeto pinigai, neturėtų būti pardavinėjami už komercinę kainą.
Štai valstybės biudžeto asignavimų valstybės institucijoms ir įstaigoms grafoje nurodyta, kad vien šiais metais LLTI skirta per 1,1 mln. eurų, iš jų darbo užmokesčiui – 711 tūkst. eurų. Būtų naivu manyti, kad mokyklinės programos ir vadovėlių leidyba – LLTI ir jos darbuotojų griežtai „užklasinė“ veikla, kurią jie vykdė po darbo valandų ir savaitgaliais, nesinaudodami mokesčių mokėtojų išlaikomomis instituto patalpomis bei darbo priemonėmis ir už tai negaudami algos iš valstybės biudžeto asignavimų.
Priežastys, dėl kurių UPC viešuosiuose konkursuose vis laimi LLTI ar jo direktoriaus pavaduotoja, nurodomos tokios: pigiausias, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.
Ministerija ir neneigia, kad naujoms programoms parengti skelbtas viešasis konkursas, o programų ir vertinimo normų rengėjams iš biudžeto skirta 20 tūkst. eurų. O ministerijos įstaigos UPC viešuosius konkursus laimi ne tik pats LLTI, kaip institucija, bet ir jo direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams Aušra Martišiūtė-Linartienė, kuri pati buvo ir mokyklinių programų rengėja, ir vadovėlių autorė. Ar čia taip pat nėra kokios viešųjų ir privačių interesų painiavos, nes valstybinio instituto, gaunančio lėšas iš valstybės biudžeto, darbuotojams, turintiems administravimo įgaliojimus, galioja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas.
Beje, priežastys, dėl kurių UPC viešuosiuose konkursuose vis laimi LLTI ar jo direktoriaus pavaduotoja, nurodomos tokios: pigiausias, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.
Matyt, ši priežastis tikrai vienintelė, nes kaip kitaip, būdama teatro, kino ir dramaturgijos specialistė, A.Martišiūtė-Linartienė 2012 m. spalio 19 d. būtų laimėjusi lietuvių kalbos ugdymo programos, jos projektų vertinimo normų parengimo konkursą (69,8 tūkst. skaičiuojant litais be PVM). Po mėnesio ta pati A.Martišiūtė-Linartienė, šįsyk atstovaujanti ūkio subjektų grupei, laimi šios srities pedagogų ekspertų paslaugų konkursą (dar už 39,9 tūkst. Lt). 2014 m. lapkričio 19 d. jau LLTI, nors nėra nei kalbos tyrimų (juk yra ir valstybinis Lietuvių kalbos institutas), nei pedagoginė institucija, laimi lietuvių kalbos ugdymo metodinių priemonių parengimo ir pristatymo lituanistams seminaruose paslaugų konkursą (dar už 85 tūkst. Lt).
Ir vis dėl vienintelės priežasties – pigumo. Bet kitaip ir negali būti, nes valstybė juk LLTI darbuotojams moka algas, tad honoraras projektų autoriams gali būti mažesnis nei komercinių leidyklų. Todėl akivaizdu, kad kitiems galimiems konkurentams (nebent tai būtų taip pat valstybės įstaiga) čia konkuruoti nėra jokių šansų.
O štai ministerijos klerkė-vadovėlio autorė N.Poderienė ne tik iš valstybės mokesčių mokėtojų piniginės gauna algą, bet ir už parengtą vadovėlį turi gauti honorarą.
Ir dar nežinia, kiek kartų už tą patį mokama, nes, pavyzdžiui, ministerijos pavedimu pagal naują programą kūriniais pildoma elektroninė mokymosi šaltinių bazė www.šaltiniai.info. Ministrė didžiuojasi, kad tai bus laisvai prieinama visoms mokykloms. Bet visi žino, kur telikę nemokamo sūrio, o šį projektą finansavo Europos socialinio fondo agentūra. Ir net nebestebina, kad tarp trijų jo įgyvendintojų – ir LLTI. Kaip ir nekelia abejonių, kad, kaip ir prieš keletą metų LLTI rengiant chrestomatijas 11–12 klasėms, dalis šios medžiagos bus ir spausdinamuose leidiniuose, kuriuos LLTI pardavinės mokykloms.
Tad kiek kartų ne tik Lietuvos, bet ir visos ES mokesčių mokėtojai moka už tą patį ir kiek iš tikrųjų jiems kainuoja valdiškos įstaigos parengtas vadovėlis?
O jei jau valstybė, tiesiogiai skirdama per milijoną iš valstybės biudžeto, dar pridėdama per Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios įstaigos viešuosius konkursus, maža to, sudarydama galimybes komercine kaina bizniauti vadovėliais, už kuriuos mokyklos moka vėlgi mokesčių mokėtojų pinigais, tiek investuoja į vieną valstybinę įstaigą, kas galėtų paneigti, jog tampa ir suinteresuota, kad šios investicijos atsipirktų.
Kokybė – tik deklaracijose
Galų gale šiame kontekste turbūt naiviai nuskambėsiantis klausimas: o ar šiuose programų, vadovėlių, susipinančių pinigų srautų ir personalijų labirintuose kam nors rūpi švietimo kokybė? Juk nuo to priklauso visos Lietuvos ateitis, švietimas – visų sėkmingiausiai besitvarkančių pasaulio valstybių prioritetas.
A.Pitrėnienė pernai, dar iki tapdama ministre, siūlė Švietimo įstatymo pataisas, numatančias padidinti ministerijos atsakomybę už įvairių leidyklų leidžiamus vadovėlius. Bet praktiškai tai išvirto į galimą konkurencijos principų, o gal net Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nepaisymą, jei jau vadovėlius ėmė rengti pačios ministerijos klerkė ir programą patys sudarę asmenys, o toks autorių kolektyvas vyrauja ministerijos organizuojamuose seminaruose naujos programos klausimais.
Meldžiamės, kad greičiau baigtųsi europiniai pinigai, nes nuo jų pasirodymo Lietuvos švietime, kaip pripažįsta patys ministerijos biurokratai – smigimas žemyn.
„Mums svarbu, kad mokyklos galėtų rinktis – įsigyti tokius vadovėlius, kurie geriausiai atitiktų mokyklų lūkesčius. Todėl mokyklos turės daugiau galimybių prieš užsisakydamos vadovėlius pačios juos įvertinti, susipažinusios su bazėje pateiktų naujų vadovėlių skyriais ar temomis. Tai – viena iš priemonių, siekiant kokybės vadovėlių leidyboje. Taip pat siekiant šio tikslo buvo sugriežtinti vadovėlių vertinimo kriterijai, padidintas vadovėlių vertintojų skaičius, parengtas Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašo projektas“, – vardija A.Pitrėnienė.
Bet kol kas akivaizdu, kad svarbiausias kriterijus švietimo srityje lieka mažiausia kaina, o tokią gali siūlyti ne kartą už tą patį pinigus gavusios valdiškos įstaigos ir jų darbuotojai. Arba, kaip samdant vadovėlių vertintojus, pigiausia pasisamdyti konkurentą, pavyzdžiui, kitos leidyklos darbuotoją ar vadovėlio autorių. Būtent tokių faktų, susijusių su vadovėlių vertinimu, pernai nustatė Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Nors, kaip tikina ministrė, nuo šių metų vadovėlių vertinimo tvarka sugriežtinta, ar kirs varnas varnui akį – juk į LLTI vadovėlius netiesiogiai jau investuota tiek valstybės ir ES pinigų? Ir kodėl taip skubama per vienus metus pakeisti net trijų klasių – penktokų, septintokų ir devintokų mokymo programas ir vadovėlius, nors akivaizdžiai stringama: iki mokslo metų beliko pustrečio mėnesio, o vadovėlių dar nėra?
Ar įmanoma gera programa ir geri vadovėliai, jei jie – ant abejotino skaidrumo fundamento?
„Gal baigiasi kokių europinių pinigų projekto laikas ir reikia atsiskaityti? Meldžiamės, kad greičiau baigtųsi europiniai pinigai, nes nuo jų pasirodymo Lietuvos švietime, kaip pripažįsta patys ministerijos biurokratai – smigimas žemyn. O nuo priekaištų lengvai atsimušinėjama, nes daug kas yra moralinio, o ne teisinio lygmens ir keliant tautiškumo vėliavas“, – mano vadovėlių leidėjas ir autorius S.Žukas.
Tad klausimą, ar naujoji lietuvių kalbos bei literatūros programa ir nauji vadovėliai padidins vis menkstantį Lietuvos jaunuomenės raštingumą, tenka performuluoti taip: ar įmanoma gera programa ir geri vadovėliai, jei jie – ant abejotino skaidrumo fundamento?
Pabaigai – LLTI reklamuojamo septintos klasės skaitinių vadovėlio su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (ar jis – privalomas autorius?!) „Karalių pasaka“ ant viršelio autorių kolektyvas: viena mokytoja ir senosios literatūros ekspertas D.Kuolys – abu jau kartą už panašios tematikos darbus gavę atlyginimą ES ir valstybės biudžeto pinigais Pilietinės visuomenės instituto projekte, dar dramos ir kino ekspertė, lietuvių dainuojamosios tautosakos, vaikų folkloro bei tautosakos terapijos specialistė ir – kaip be jos – ministerijos klerkė N.Poderienė.
Be komentarų.
Beje, dalis straipsnyje minimų patriotinų ir literatūrinių personų yra dar ir D. Kuolio vadovaujamos Lietuvos sąrašo politinės partijos tarybos ir eiliniai nariai. Kas gali patikrinti, ar už švietimui ir pilietiškumui ugdyti skirtus ES ir Lietuvos Respublikos biudžeto pinigus, per savotišką ir gerai užmaskuotą analogiją atkato sistemai, remiama ir palaikoma tam tikra politinė jėga.
Beje, visi rašantys vadovėlį mokytojai priklauso “Lituanistų sambūriui”, kuris susikūrė (gal buvo sukurtas?), kai Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga atsisakė pasirašyti, kad būtų priimta 11-12 klasių lietuvių kalbos ir literatūros programa…
panašu, kad ir pirmoji ir antroji pusė šiuo atveju yra pati ministerija, kuri nėrė į krūmus.
ministerija, nėrusi į krūmus, šiuo atveju yra ir pirmoji ir antroji pusė.
Konferencijoje LEU buvo nuostabus pranešimas apie “Ugdymo sodo” medžiagos, kurią ruošė Linartienė, (ne)kokybę: salė net ošė nuo juoko skaitydama kažkokį pseudomokslinį žodžių kratinį. Kalbos užduotys tame “sode” tokio lygio, kad net lituanistai gerai padaro vieną iš dešimties, nes įskaitomi tik kažkokie keisti vieno pasirinkimo variantai, beje, pagal senąsias skyrybos taisykles, pavyzdžiui, būtina išskirti aplinkybes, o tai jau porą dešimtmečių galima nedaryti. Taigi – tokio lygio tie programų – vadovėlių – metodinės medžiagos – vertinimo normų rengėjai. NEC puslapyje jie paskelbę keletą tobulų pavyzdinių rašinių, bet vienas iš jų turėtų būti vertinamas tik ABSOLIUČIU NULIU, nes nesiremia privalomo autoriaus (V.Kudirkos) KŪRYBA. Ir štai tokia medžiaga ištransliuojama mokytojams ir mokiniams. Jau anksčiau parengti šių mokslininkų vadovėliai – chrestomatijos yra TRAGIŠKOS KOKYBĖS metodine sąranga, nes jokios metodikos juose nėra, kaip nėra nė žodžio apie rašinį, kuris yra VIENINTELĖ brandos egzamino užduotis; egzamino, kuris visiems privalomas!
Puikus straipsnis. Tikslu, aišku, nepalieka jokių abejonių. Taip retai gauname tiesos žodį. Pagarba žurnalistei Aušrai. Jūsų straipsnį vidurinėse mokyklose mokytojai tiesiog graibsto. DĖKUI UŽ TIESĄ.
Puikus straipsnis. Programos rengimo, mokytojų balso negirdėjimo, skandalingo stūmimo į mokyklas buldozeriu epilogas. Vargšai vaikai, kuriems teks dėl didelių dėdžių ir tetų žaidimų mokytis pagal tokią programą.
Dar syki noriu padėkoti autorei, žurnalistei už fantastišką publikaciją. Šita tiesa, nors ir gali kurį laiką būti ignoruojama, gali būti apsimesta, kad čia nieko rimto nepasakyta, ji duos politinius vaisius.
Pagarba Jums Aušra.
Kaip bežiūrėsi, kai rašoma apie užsakytą muziką, grojimą ir tanciavojimą, peršasi viena mintis – o kada nebuvo suinteresuotų asmenų/draugų grupelių? Prieš keletą ar keliolika metų vieni džiaugėsi prilindę prie atseit slaptos, tik jiems vieniems skirtos informacijos (užsieniečių vedamų seminarų ir pan.), prie visokių fondų, programų rengimo, knygelių leidimo, dabar kiti. Įtakos zonos keičiasi. Keičiasi užnugariai – vieni netenka, kiti įgyja. Kai kurie jaučiasi likę užribyje (autsaideriai), nes jų nepriima į draugų grupeles. Žodžiu, nieko naujo po saule. O mokykloje visgi svarbiausias lieka eilinis mokytojas, kuris turi ar neturi vadovėlio, metodikos leidinių, aria pluša šviesios dienos nematydamas, mizernai gaudamas už pasiruošimą pamokoms ar darbų taisymą. Ir visas tautos jaunuolyno auklėjimas ant jo ir laikosi.
Galu gale każkas išdrįso pasakyti garsiai. Ta pati sistema ir su pradinukų naujomis liet k programomis ir dar nepatvirtintais naujais rekomenduojamais vadovėliais.
Nereikėtų pamiršti ir dar vieno aspekto: mokytojai jau streikavo ir, tikiu, dar streikuos dėl mažų atlyginimų. Bet lituanistams streikuoti reikėtų pirmiausia dėl štai tokių absurdiškų reikalavimų kaip programos, kuriai įgyvendinti NIEKO NĖRA PARUOŠTA,privalomo įgyvendinimo. Per tas pačias 10 min., apmokamas pamokai pasiruošti, lituanistas turės susikurti planus, susirasti internete medžiagą, ją perskaityti, padauginti mokiniams, sukurti medžiagos perteikimo metodų sistemą. Manau, ne – esu įsitikinusi, kad nuo rugsėjo normalūs mokytojai nedirbs pagal naująją programą, o tik užrašinės popieriuose, taip kaip dabar užrašinėjame kalbos mokymą 11 – 12 kl. Naujasis Poderienės ir kompanijos vadovėlis reklamuojamas kaip TRADICINIS, o tai reiškia, kad jame nėra jokių šiuolaikinių metodologijų. Jei ne sava chebrytė, tokio vadovėlio nė vienas save gerbiantis ekspertas nerecenzuotų, nes vadovėlių vertinimo tvarka, beje, bendra visų dalykų vadovėliams, reikalauja atitikimo naujausioms metodikos mokslo kryptims, o ne kažkokios neva tradicijos.
Ir garsiai visi deklaruojam: svarbiausia – vaikai. Paskutinėj vietoj visiems tie vaikai( neraštingi, nepilietiški, pasileidę ir t. t.). Ar tikrai tik vaikai labiausiai nusikaltę?
Nebent mokytojas, dirbdamas sąžiningai, turintis išminties, dar gali išgelbėti su valstybės palaiminimu pedagogiškai apleistus vaikus.
Daugiau nebematau jokių prosvaiščių…
Istorija sveikina ,,Veidą”, atgręžusį veidą į korupciją švietimo srityje!
Įdomūs dalykai vadovėlių, kartu ir programų, rinkoje vyksta jau seniai.
Būtų įdomu, jei kas ištirtų dabartinio vadovėlių rinkos magnato K.Urbos veiklą. Kaip jam pasiseka aprėpti tiek darbų? Kada jis spėja prigaminti tiek vadovėlių, susidedančių iš daug dalių? Be abejo jo vadovėliai modernūs: tūkstančiai puslapių juose skirti užsienio autoriams, daugybė literatūros teorijos. Ar ir naujuose vadovėliuose sudėtas universiteto literatūros teorijos kursas?
Vertėtų pažvelgti ir į kalbos vadovėlių rinką. Ją yra užvaldžiusi irgi viena persona, sugebanti, be savo tiesioginių pareigų, pagaminti daugybę knygų. Svarbiausia, kad tuose vadovėliuose suardyta lietuvių kalbos sistema, daug dalykinių ir metodinių klaidų. Tos klaidos nurodomos, bet biznis vyksta toliau, nes ministerija nekliudo.
korupcija klesti – jau ir SMM gali pradet tikrinti.
Tai lyg ir tampa aišku, kodėl lituanistikos reikalai mokykloje žemo lygio, kodėl mūsų moksleivis negali atlikti aukščiausio lygio užduočių tarptautinių tyrimų metu… Kodėl 11-12 klasės mokinys, užuot kūręs asmeninį santykį su literatūra, jos pagrindu samprotavęs, dabar priverstas tik “sutraukti” kaip kempinė žinias apie kūrinius ir per egzaminą atkartoti, nes švietimo strategai, pasirodo, nesuvokia, kiek reikia laiko, kad 32 privalomi (o kiek įdomių, reikalingų jaunam žmogui knygų lieka už borto!?) autoriai taptų savi, kad atsirastų emocinis santykis su jų kūriniais… Pamokų skaičiaus nesugeba suskaičiuoti, bet pinigus, kaip matome… Dabar tos pačios problemos keliasi į žemesnę grandį, kartu su 5-10 klasės programa. SVARBU KIEKIS, BET NE KOKYBĖ!!!
Nesuprantu, apie kokius tyrimus kalba gerb. Kvietkauskas. (Kita vertus, ne LLTI ir priklauso šis daržas.) Kiek probleminių klausimų kėlė lituanistai, tačiau nebuvo nei VIENO ŠMM tyrimo, kuris galėtų patvirtinti arba paneigti problemos buvimą. Vaikiškoje V. Petkevičiaus knygelėje “Gilės nuotykiai ydų šalyje” buvo aprašytas toks riestanosių miestas. Jo gyventojai vaikščiojo užrietę nosis ir matė tik auksu spindinčius stogus, o apačioje pro supuvusias, skylėtas tvoras landžiojo žiurkės… Skaudu, kad mūsų klerkams aukšti idealai tik ant liežuvio … vaikai – tautos ateitis – tik manipuliacijos objektas, siekiant savo materialinės gerovės
Kažkaip pasigendu objektyvumo, o dar labiau komentatorių akylumo. Kažkaip naiviai atrodo visi, kurie skelbiasi esą tikintys šios žurnalistės žodžiais, kuri ar tik pati nebus nuskriaustosios ir vargšelės mokytojos “bendrė”. Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, dėl ko verkiama? Ar dėl to, kad pagaliau mokyklose kokybiškai mokytis galės ne tik vyresnių klasių moksleiviai, bet ir jaunesnieji? Atėję į vyresniąsias klases (konkrečiau 11-12), dešimtokai ir iki tol besimokę mokiniai dažnai nebepasiveja arba nesugeba aprėpti jau patvirtintosios programos. Klausimas – kodėl? Juk nejaugi dėl to, kad vyresnių klasių programa per sudėtinga? Manau, kad ne. Matyt, 1-10 klasių programa šlubuoja, kas ir yra tolimesnio nesupratimo pasekmė. Reiktų džiaugtis, jog pagaliau žvelgiama plačiau, ne vien į Marcinkevičiaus patriotizmo žodžius. Svarbu pasakyti, jog jis juk ne vienintelis… Straipsnis nieko nepaaiškina – tik pasako, jog minimai mokytojai svarbesni piniginiai reikalai negu ateisiančiosios kartos ateitis ir išprusimas.
Gerbiamieji, o kaip literatūrinio skonio ir tikrosios literatūrinės vertės problema. Sėdėdami tam pačiam darže kelis dešimtmečius, sulauksime geresnio derliaus, – žemę reikia ir purenti. Dabar kaip niekada “žemei” to reikia.
Apie kokį “purenimą” ir kokią “literatūrinę vertę” ir “platų požiūrį” čia aiškinam:) Kolegos, jūs tą programą bent jau skaitėte? Įvertinote, kas numatyta atskiroms amžiaus grupėms, ką tie vaikai skaitys? Kaip ugdysis individualų santykį su literatūra? Ypač 9-10 klasėje. Nežinote, tai nekomentuokite iš piršto.
Akivaizdu, kad tendencingai ruošiamasi vieno vadovėlio politikai: viena tiesa, vienas požiūris, jokios alternatyvos nepriimtinos. Vienas partija, viena tiesa, vienas požiūris… Na, jau labai kažkur girdėta:)
Keista logika: jei LLTI algos tragiškos, tai galimi negarbingi veiksmai? Kažkodėl dalis tas pačias mažas algas gaunančių mokslininkų pasirašė peticiją, teikė drauge su mokytojais argumentuotas pastabas, kad 5-10 klasių literatūros programos projekto tvirtinti NEGALIMA. Tikrai ne dėl to, kad nebuvo programos kūrėjų sąraše (ir nereikėtų šios temos net vystyti).
Kadangi naujoji programa sudaryta tuo pačiu principu kaip ir 11-12 klasių programa, gyvuojanti nuo 2011 metų, tai pasižiūrėkime, kokius vaisius ji subrandino: skaitančių mokinių sumažėjo, raštingumas katastrofiškai pablogėjo (nors kasmet žadėta, tačiau nebegriežtinamos brandos egzamino raštingumo normos, kad atrodytume viešoje erdvėje gražiau), kritiškai, kūrybiškai mąstančių ieškoma su žiburiu, lituanistai dėstantys šiose klasėse dėl jos kiekio neišeina net visos literatūrinės dalies programos, o kur dar kalbinė…Taigi laukto rezultato nėra. Normali ministerija būtų padariusi tyrimus, kodėl “geniali” programa, patvirtinta buldozerio metodu, nesuveikė? Kas kaltas? Ar reikia tą patį diegti į žemesniąją grandį? Užuot taip dariusi, ji tik tildo visus, kurie kelia panašius probleminius klausimus. Dabar kaltinimas “Veidas”. KUO? Kad išrinko iš viešoje erdvėje esančius faktus, skaičiukus, surašė pavardės, deja, pasikartojančias. Na, o kad toks paveikslėlis susidėliojo, kalti spektaklio dramaturgai, o ne teatro kritikai.
Nieko nesuprantu, bet kritikuoti dėl “Karalių pasakos” viršelyje – juokinga. Ir kuo tautosakininkė (juk tubūt lituanistė?) neįtiko? Perdaug tempia į paskvilį.
tai gal dabartinė vyresniokų programa ir neveikia dėl jaunesniųjų programos trūkumų?
Straipsnio autorė išsakė daug tendencingai suformatuotų požiūrių. Vienas jų – akivaizdus straipsnio pabaigoje: bandoma įteigti mintį, kad mokslininkai, dalyko specialistai, ir netgi mokytoja iš principo negali rašyti vadovėlio. Kas tada gali rašyti? Edukologai? Komercinių leidyklų direktoriai?
“Be komentarų”.
Straipsnis tai apie korupciją, viešų ir privačių interesų susipynimą, apie mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų neteisėtą panaudojimą. Bent taip galima spręsti iš teksto.
Žurnalistė kvalifikuotai išnagrinėjo problemą finansiniu aspektu. Ji neturėjo tikslo nagrinėti moksliniu aspektu. Būtų gerai, kad kas panagrinėtų tų naujų vadovėlių teorinius pamatus. Kuo jie nauji ir vertingi? Kuolys deklaruoja, kad jų pagrindinė idėja – kurti Lietuvos pasakojimą. Spaudoje jau buvo keliamas klausimas, ką reiškia tas Lietuvos pasakojimas teoriškai. Koks jo turinys? Kuo jis skiriasi nuo literatūros istorijos? Kodėl literatūrologai neapibrėžia jo objekto, nenagrinėja esminių problemų, neapibūdina tikslų, uždavinių, pagrindinių teiginių? Kur straipsniai, monografijos? Juk negalima naują teoriškai neišnagrinėtą dalyką perkelti į mokyklinius vadovėlius.
Tikras absurdas, kad autoriai pripažįsta, jog iki šiol Lietuvos pasakojimas nesukurtas. Bet, užuot patys jį kūrę,nurodo, kad jį privalo kurti mokykla, t. y. mokytojai ir mokiniai. Patys autoriai šitos misijos nesiima, net nepaaiškina, kaip, kokiais metodais tai turi būti vykdoma. Bent jau nurodytų mokytojams, kad nemokytų literatūros, kaip įpratę, bet kurtų Lietuvos pasakojimą.
Oponuojantys straipsniui ar palaikantys D.Kuolį FB išsako tik kažkokią abstrakčią emocinę reakcija, bet dauguma (net ir pats Kuolys) nepaneigia argumentais NĖ VIENO straipsnio teiginio – vien ti veblena: ak, nevykusi žurnalistika, ak, politika, ak, konkurencija…
Programą verkiant reikėjo keisti. Dvyliktokų jau 4 laidos išėjo iš mokyklų brandesnės, skaitančios. Nemėgstu virkaujančių mokytojų, nes tai tik įrodo, jog jie patys tingi modernėti, domėtis. S. Žukas perspausdina ir ne visada tik ..o darbus. Jis verslininkas, o elektroninė medžiaga, vadovėliai pylė jam per kišenę. Štai dėl ko visa šita. Kaip bus mokytas 11-12 klasių mokinys, jei be sistemos buvo mokytas 5-101 klasėje? O kad akademinė visuomenė prisideda prie mokytojų darbo,vadovėlių, užduočių rengimo, reikia tik džiaugtis, nes taip nešvaistomi tuščiai pinigai įvairioms pseudo leidykloms. Daugeliui iki N. Poderienės ir iki D. Kuolio – kaip pėstute iki Mėnulio. Dėl to ir pyksta, jog randasi protingesnių, darbštesnių, dirbančių ne tik dėl pinigų, bet ir iš fanatizmo. Taip, mokytojai fanatikai sensta, o jaunimas nori ,,dainuoti tik apie tai, ką mato “. Mokymasis yra darbas, o darbas turi turėti darbo režimą. Ir ne tik mokykloje. Mokytojai jau seniai laukia naujos programos, renkasi vadovėlius ir nuteikę mokinius rimtam darbui. Gana tik komunikuoti, žaisti. Gražios , be pykčio, vasaros ir prasmingų rudens darbų. Donelaitis teisus – ir VARGAS yra prasmingas. Protingiems.
Abejoju, kad mokytojai labai pultų iš šių vadovėlių dirbti. Akademikų parengta mokymosi medžiaga, kas seniai jau įrodyta praktika, sunkiai pritaikoma mokyklai. O jei taikai, tai ari ir ari, su klausimais, su užduotimis, su adaptavimu pagal lygius. Tas jau buvo ir su jų rengtomis chrestomatijomis, kurios taip ir nevirto vadovėliais, deja, ne jų sritis mokomoji medžiaga, skirta mokyklai. Šaltiniai, taip, bet ne vadovėliai. Bet šiuo atveju, akivaizdu, kad į mokyklas stumiama”viena tikroji tiesa”. Ir šie žmonės prieš rinkimus dar postringauja apie demokratiją, tautiečių poreikius, teisybę. Labai patogi pozicija. Ten kur mano, ten teisybė, ten kur ne mano – neteisybė.