K. Kiliulytės nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Su Richardu Schofieldu nėra nejauku kalbėtis apie lietuvius, net ir girdėti jo kritiką. Britas jau taip ilgai gyvena kartu mumis, kad priimi jį kaip savą. Tokiu jaučiasi ir pats, nes tuos dalykus, kurie prašalaitį stebintų ar piktintų, Richardas, jau saviškis, išgyvena ne kaip svetimą, o kaip savą gėdą.

Britų fotografas. Lietuvoje – 15 metų. Užsiima litvakų kultūra ir paveldu. 2014-aisiais nominuotas Sugiharos fondo Tolerancijos žmogaus titului. Jo dažnai klausia: kodėl žydai, jei jis pats – ne žydas? R.Schofieldas šį klausimą vadina milijono dolerių vertės. Ir bando į jį atsakyti.

– Prieš metus Kaune įkūrėte Tarptautinį litvakų fotografijos centrą. Skamba gana egzotiškai, turint omeny dar ir tai, kad gyvos litvakų kultūros Lietuvoje beveik nebeliko, pačių jos tęsėjų, Lietuvos žydų bendruomenės skaičiavimu, belikę du trys šimtai. Ar ši tema kam nors beįdomi?

– Per dvejus metus (tiek užtruko, kol įsteigiau centrą) įsitikinau, kad tai išties mažai kam įdomu. Bandžiau pradėti bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis – nuo Vyriausybės, savivaldybės iki pačių žydų organizacijų, bet tai niekur nenuvedė. Įvyko daugybė susitikimų su įvairiausiais žmonėmis, ir visi kartojo tą patį: „Labai įdomu, o taip, labai įdomu“, o po to – nieko, tyla. Vieną dieną atsibudau ir supratau, kad su kitais žmonėmis nieko nepadarysiu, tiesiog turiu to imtis pats. Taip atsirado VšĮ Tarptautinis litvakų fotografijos centras.

Surengėme parodą „Pavojinga teritorija“. Ja siekėme parodyti sąsajas tarp žydų architektūros tarpukario Kaune ir dabartinio gyvenimo.

Tai atminties projektas, kurį sudaro dvi dalys. Pirmoji yra mano paties, kaip menininko, praktika – perfotografuojant senąsias nuotraukas, derinant jas su tam tikromis meninėmis manipuliacijomis pildyti litvakų atminties archyvą. Kita dalis – darbas su jaunais žmonėmis, iki 25 metų amžiaus, dažniausiai lietuviais, bet ir lenkais, latviais, belgais. Šiuo metu užsiimame dešimtimi projektų, keturi iš jų yra labai didelės apimties. Tarkim, pernai Kauno IX forte pristatėme vieną iš jų – surengėme parodą „Pavojinga teritorija“. Ja siekėme parodyti sąsajas tarp žydų architektūros tarpukario Kaune ir dabartinio gyvenimo.

– Nuo ko visa tai prasidėjo?

– Sugiharos namų Kaune bibliotekoje radau 1935 m. telefonų knygą, labai storą, su labai daug pavardžių. Pradėjau į jas gilintis ir apstulbau – beveik visos pavardės buvo žydiškos!

Mano dėmesį patraukė ir muziejuje ant sienos kabantis stendas su nespalvotomis  šeimyninėmis litvakų šeimos nuotraukomis, datuotomis 1910–1940 m. Darbuotoja man tepasakė, kad jos buvo slapta išneštos iš Kauno geto ir perduotos lietuvių šeimai. Supratau, kad tos nuotraukos yra labai svarbios ir tai, kad jos čia dulka niekieno nematomos, – didelis nesusipratimas.

Atlygio man nereikia, tik leidimo naudoti nuotraukas savo meniniams projektams. Su­kir­to­me rankomis, bet paskui prasidėjo man nesuprantami dalykai.

Paaiškėjo, kad tų nuotraukų yra kur kas daugiau, Sugiharos namuose buvo eksponuojama tik nedidelė jų dalis. Kurį laiką litvakų archyvą saugoję lietuviai kažkodėl perdavė jį Kauno Dainavos seniūnui. Pasisiūliau jį sutvarkyti, suskaitmeninti. Pabrėžiau, kad atlygio man nereikia, tik leidimo naudoti nuotraukas savo meniniams projektams. Su­kir­to­me rankomis, bet paskui prasidėjo man nesuprantami dalykai – seniūnas pradėjo manęs vengti, neatsakinėjo į skambučius…

Susisiekiau su Holokausto memorialiniu muziejumi Vašingtone. Mano informaciją jie įvertino kaip be galo svarbią. Muziejaus atstovas skubiai atvyko į Kauną ir tokiu būdu tas archyvas – iš viso 111 nuotraukų – atsidūrė pas mane.

– Galbūt pavyko išsiaiškinti, kokią istoriją slepia šis archyvas?

– Visai neseniai atsitiko nuostabus dalykas. Gavau vilnietės Saulės Valiūnaitės laišką. Ji, pamačiusi mano į feisbuką sukeltas nuotraukas, atliko didelį darbą ir išsiaiškino, kad jose – Anos ir Leono Varšavskių šeima. Maža to, rado Jungtinėse Valstijose gyvenančius jų giminaičius, tris Anos jaunesniosios sesers vaikus! Vienas iš jų yra išleidęs knygą apie žydų kultūrą, kurią parašė remdamasis savo motinos Mašos, 1945-aisiais pabėgusios iš Kauno geto, pasakojimais. Trys šios knygos skyriai skirti Anai. Ji buvo profesionali dainininkė, mokėsi Berlyne, su Leonu susipažino Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais jo sužadėtuvių vakarėlio metu. Jie įsimylėjo, susituokė ir gyveno kartu ilgai ir laimingai… Kol neprasidėjo karas. Dar neišsiaiškinome, kur juos pasivijo mirtis, bet atrodo, kad Estijoje.

Man ši istorija tapo dideliu įkvėpimo tęsti tai, kam pasiryžau. Tos nuotraukos tiesiog neįkainojamos vertės, ir ne vien giminaičiams Amerikoje, kurie iš Anos ir Leono gyvenimo beveik nieko neturėjo. Pradėjęs dirbti su šiuo archyvu, įkūriau Tarptautinį litvakų fotografijos centrą.

– Kita jūsų veiklos sritis – performansai – taip pat susijusi su ta pačia žydų tematika. Pernai Ryšių kiemelyje Kaune surengėte „mini holokaustą“, visiems atsistojus „mirštantieji“ turėjo sėstis, kol liko stovėti tik du. Kam Kaune tai įdomu? Kokios reakcijos sulaukiate?

Nuo tų tragiškų įvykių praėjo 80 metų, ir galų gale reikia išmokti kalbėti be pykčio, kaltinimų. Ir gyventi toliau, tik nepamiršti to, kas įvyko ir ko jau nebeištrinsi.

–  Taip, šios temos nėra patogios, ne kiekvienas nori tą girdėti. Bet žmonės, kurie dalyvauja mano renginiuose, kelia vis gilesnius, intelektualesnius klausimus, ir tai suteikia optimizmo. Nuo tų tragiškų įvykių praėjo 80 metų, ir galų gale reikia išmokti kalbėti be pykčio, kaltinimų. Ir gyventi toliau, tik nepamiršti to, kas įvyko ir ko jau nebeištrinsi. Aš pats gimiau šalyje, kuri kadaise viešpatavo trijuose ketvirtadaliuose pasaulio, taigi jos kaltė milžiniška.

Dabar ruošiamės muzikiniam performansui, kuris bus skirtas Kauno geto įkūrimo 75-mečiui. Jei jis būtų atliekamas nuosekliai nuo pradžios iki pabaigos, truktų 75 metus. Mes grosime vieną savaitę. Kūrinys sudarytas iš originalios ukrainiečių autoriaus sukurtos kompozicijos ir kito muzikos sluoksnio – garsų, kuriuos surinka iš tradiciniais žydų amatais ir verslais besiverčiančių vietų. Ėjau į turgų, Kauno alaus daryklą, kuri prieš karą priklausė žydams, radau „Singer“ siuvamąją mašiną ir įrašiau jos skleidžiamus garsus.

Turime visų Kauno Holokausto aukų registrą, jame – ir pavardės Austrijos, Vokietijos bei Prancūzijos žydų, kurie 1941 m. buvo atvežti į IX fortą. Tai trys tūkstančiai realių vardų. Jaunas lietuvių muzikantas, studijuojantis Didžiojoje Britanijoje, pagal muzikinį jų skambesį sukūrė trečią kūrinio sluoksnį.

– Kodėl jums rūpi būtent šie dalykai?

– Sugiharos namuose aptikto archyvo istorija yra tarsi atsakas į dažnai man užduodamą klausimą, kodėl aš tai darau. Apie tą ant sienos kabojusią medžiagą žinojo ir seniūnas, ir muziejaus darbuotojai, bet niekas nesuprato jos svarbos, ji buvo užklota laiko ir abejingumo dulkėmis. Gal po jomis ir liktų, išnyktų visiems laikams…

Vis dėlto kodėl neturėčiau to daryti? Lietuva jau 15 metų yra mano namai, litvakai yra Lietuvos tema – jie yra Lietuvos istorijos dalis.

Jei domėčiausi, pavyzdžiui, gaisrininkais, fotografuočiau juos, rengčiau parodas, esu tikras, niekas nepaklaustų, kodėl gaisrininkai, bet „kodėl žydai?“ girdžiu nuolat. Žmonėms keista, kad tai darau, nors nei manęs, nei mano šeimos su žydais niekas nesieja. Vis dėlto kodėl neturėčiau to daryti? Lietuva jau 15 metų yra mano namai, litvakai yra Lietuvos tema – jie yra Lietuvos istorijos dalis.

Beje, kai atsakau, kad nesu žydas, beveik visada išgirstu dar vieną klausimą: „Bet tu turbūt labai juos myli?“ Taip, myliu, tačiau jie yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Su tomis savybėmis, kurias mėgstame, ir tomis, kurių ne. Atsimenu, kartą paskambino man draugas žydas ir liepė nebendrauti su kitu žydu, nes, sako, jis blogas žmogus. Pasirodo, jie priklauso tarpusavyje nesutariančioms bendruomenėms, tik tiek.

– Turbūt sekėte, kokia reakcija lydėjo Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Tai neatbaidė nuo minties liestis prie tų pačių skaudulių?

– Ši tema sunki. Ji neliečiama, nes bijoma kitų nuomonės, pasmerkimo, bet laikas ir edukacija anksčiau ar vėliau sustatys viską į vietas.

Mano draugas lietuvis, kai kalba apie Holokaustą, sako: „Mes nusikirtome sau ranką.“

Lietuva išgyveno labai komplikuotą istoriją. Taip, lietuviai buvo susiję su Holokaustu, žudė žydus, bet buvo ir lietuvių, kurie juos gelbėjo. Tačiau nekalbama net apie juos, nes ši tema apskritai neegzistuoja. Mano draugas lietuvis, kai kalba apie Holokaustą, sako: „Mes nusikirtome sau ranką.“

Manau, jog didžioji Lietuvos tragedija yra tai, kad sovietinės okupacijos metais memorialiniai Holokausto centrai kaip ir neturėjo žodžio „žydas“. Atminties vietose rašyta, kad čia ilsisi sovietų piliečiai, kuriuos nužudė naciai. Lietuviai, kuriems sovietai buvo priešai, tiesiog pro tai praeidavo numodami ranka, kad jiems tai nerūpi.

– Na, tai ne vien Lietuvos tragedija. Tarkim, lenkai pastaruoju metu susigriebė taisyti juodąsias atminties skyles, griauti per dešimtmečius įtvirtintus mitus.

– Ko gero, kiekviena šalis turi savo mitų, praeitį, kurią norėtų pamiršti. Prieš mėnesį Londone lankiausi parodoje, skirtoje mitui, esą Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai norėdama išgelbėti žydus. Bet iš tiesų britai turėjo savo fašistų ir leido daryti Hitleriui, ką jis nori, neliekant nuošalyje ir karališkajai šeimai.

Turi praeiti kiek laiko, ir tokia pat paroda, kokią mačiau Londone, galės įvykti ir čia, Lietuvoje. Žmonės pradės kelti sudėtingus, sunkius, nepatogius klausimus. Matau, kad kaip tik šiuo metu vyksta svarbus posūkis istorijos tarpsnio, susijusio su Holokaustu, suvokime.

– Kaune kalbama, kad nusipirkote sinagogą Šančiuose.

– Kalbos šiek tiek ankstyvos, tam dar tik ruošiamės. Ta sinagoga yra kultūros paveldas, ji išlaikoma iš žmonių mokesčių, nors pastatas stovi tuščias, niekam nenaudojamas. Mes norėtume tą finansinę naštą perimti iš valstybės – iš Turto banko pirktume pastatą už vieną eurą. Sinagogoje įsikurtų Tarptautinis litvakų fotografijos centras, kuris iki šiol neturi patalpų, veiktų muziejus, bendruomenės centras, galerija, dirbtuvių erdvės ir t.t.

Žydų kultūroje bendruomenei tenka itin svarbus vaidmuo, norime ją išsaugoti ir Lietuvoje. Kai kalbama apie Holokaustą, visada pasakoma, kad buvo nužudyti 95 proc. žydų, bet niekas nekalba apie tuos penkis procentus, kurie liko gyvi. Lietuvoje išgyveno 10–15 tūkst. žydų. Nors jų liko tiek mažai, galimybė atkurti bendruomenes ir išlaikyti kultūrą buvo. Bet to neįvyko, nes sovietinės okupacijos metais jiems net nebuvo leidžiama atvirai demonstruoti savo žydiškumo. Anot Kaune gimusio Izraelio istoriko Dovo Levino, naciai atėmė kūnus, sovietai atėmė sielas.

Nuolat girdžiu, kad kalbėkime apie trėmimus į Sibirą, o ne apie Holokaustą.

Seku informaciją apie įvairius žydų renginius, matau nuotraukas, bet tuose renginiuose dalyvaujančių žmonių amžiaus vidurkis toks, kad po dešimties metų ateiti nebebus kam. Ir nėra kam galvoti, kaip mes išsaugosime tą atmintį. O juk atmintis yra viskas, kiekvienas iš mūsų esame atėję iš istorinės atminties.

Daug Lietuvos miestelių buvo per pusę ar net daugiau žydiški. Jonavoje prieš karą gyveno 80 proc. žydų, dabar – nė vieno. Jauni žmonės to jau nežino, nesidomi, mes siekiame tą susidomėjimą atkurti. Dirbame su mokyklomis, bet sekasi gana sunkiai, nes mokytojai šios temos vengia. Nuolat girdžiu, kad kalbėkime apie trėmimus į Sibirą, o ne apie Holokaustą.

Beveik niekas nežino, kad iš visų tautinių grupių žydai procentiškai buvo gausiausiai vežami į Sibirą. Apie tai nekalbama. Mano pažįstamas kaunietis Isa, kuriam dabar 79-eri, buvo ketverių metų, kai sovietai ištrėmė visą jo šeimą – jį, brolį dvynį ir tėvus, nes tėvas buvo turtingas verslininkas. Šeima tremtyje išgyveno 25 metus, bet grįžę nerado nė vieno giminaičio – visi iki vieno tapo Holokausto aukomis. Isos istoriją pasakoju vaikams, kai važinėjame su savo projektais po mokyklas.

– Kaip jūs pats atsidūrėte Lietuvoje?

– Atvažiavau kaip projekto „In your pocket“ redaktorius, būdamas 36-erių. Prisipažinsiu: sulaukęs pasiūlymo vykti į Vilnių pagalvojau: kaip įdomu – aš nežinau, kur tai yra. Dabar man gėda, aš atsiprašau, bet 2001-aisiais Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė ir apie ją nebuvo daug girdėti.

Litvakams negailestingi buvo ne tik naciai, bet ir sovietiniai okupantai.

Litvakų tema mane įtraukė vos tik pradėjau darbą. Gide „Vilnius in your pocket“ yra skyrius „Žydiškasis Vilnius“. Jis jau buvo parengtas anksčiau, bet pradėjęs nagrinėti radau daug netikslumų. Turėjau viską tikrinti, perrašyti, kad ta leidinio dalis būtų šiuolaikiškesnė. Nors tuo metu dar nežinojau Lietuvos istorijos, man kažkas jame kliuvo, jaučiau, kad parašyta ne taip. Apie lietuvių dalyvavimą Holokauste net nebuvo užsiminta. Savo kompanijos garbei turiu pasakyti, kad mano tekstas apie žydų istoriją buvo išspausdintas ir iki šiol tebėra leidinyje, nors žmonės galėjo bijoti ar manyti, jog tai politiškai sudėtinga ir pan. Tarkim, gide „Ryga in your pocket“ iki šiol nepaminėta, kad latviai dalyvavo Holokauste.

Litvakams negailestingi buvo ne tik naciai, bet ir sovietiniai okupantai. Pradedant 1944-aisiais, informacija apie litvakus šalies archyvuose labai šykšti, nors tuo metu Lietuvoje jų gyveno keliolika tūkstančių.

Pasigedęs medžiagos oficialiuose šaltiniuose, ėmiau ieškoti jos tiesiog tarp žmonių. Mano informacijos šaltiniu tapo šeimos fotografijų albumai. Ta tema mane taip įtraukė, jog ketinau į ją gilintis doktorantūroje, bet po kurio laiko studijas mečiau supratęs, kad jose man per ankšta.

– Prieš atvykdamas į Lietuvą gyvenote klajūno gyvenimą – dešimt metų važinėjote po visą pasaulį kurdamas dokumentinius filmus. Kaip atsitiko, kad dabar jau 15 metų esate čia ir, atrodo, dar liksite?

– Į šį klausimą nėra atsakymo. Na, turi juk žmogus kažkur būti… Gyvenu ir gyvenu Lietuvoje, nors kiekviena žiema čia mane žudo.

Bet Lietuvoje nesėdžiu vienoje vietoje. Dabar gyvenu Kaune, prieš tai – dešimt metų Vilniuje. Per 15 metų dėl savo fotografinių projektų tris kartus buvau išsikėlęs į Visaginą. Lietuva yra gana pigi šalis, o Visaginas – neįtikėtinai pigus. Dvejus metus gyvenau gražiame bute, už kurį mokėjau 200 litų per mėnesį, ir tai buvo padidinta kaina, nes esu užsienietis!

– Lietuviams šis miestas visada buvo svetimkūnis, nekeliantis bent kiek didesnio susidomėjimo. Kas jus domina Visagine?

– Dokumentinė fotografija nėra vien menas, tai kartu ir mokslas. Tarkim, tos nuotraukos, kurios sudaro litvakų istorijos projektą, dvejus su puse metų buvo  estetiškai gražios pažiūrėti. Dabar, kai jas papildė realių žmonių istorija, muzika su keliais prasmių sluoksniai, atsirado mokslinė, informacinė ir estetinė jungtis.

Kaip dokumentikos fotografas į Visaginą žiūriu per istorinę ir per estetinę prizmę. Tai vienas neįprasčiausių Europos miestų. Jis nėra gražus, jis – įdomus, pirmiausia kaip sovietinė utopija. Jis buvo sumanytas kaip miestas, kuris gyvena prisisiurbęs prie  atominės elektrinės. Žmonėms tai buvo visiškai normalu.

Lygiai taip pat normalu kaip, pavyzdžiui, lietuviams turėti Kalbos komisiją, išlaikomą iš mokesčių mokėtojų pinigų. Čia manęs dažnai klausia: kaip jūs, britai, sprendžiate tas problemas, neturėdami kalbos komisijos? Nors, be Lietuvos, ją turi tik Prancūzija. O, tarkim, Vokietijoje, dalis mokesčių automatiškai eina Bažnyčiai. Jei to nenori, turi pildyti atsisakymo formą ir t.t. – ir daugelis vokiečių mano, kad tai visiškai normalu! Kiekviena kultūra turi savų keistenybių, prie kurių žmonės tiesiog pripranta.

Jėgainėje dabar dirba du tūkstančiai žmonių. Jų darbas yra ardyti konstrukcijas, pjaustyti jas mažais gabaliukais, matuoti kiekvieno radioaktyvumą. Neradioaktyvūs parduodami, radioaktyvūs išvežami į Maišiagalą ir užkasami. Man tai be galo įdomu – tie patys žmonės, kurie pastatė elektrinę, dabar ją išmontuoja ir laidoja.

Negali žmonių, kurie gyveno utopijoje, paversti verslininkais. Jie nežinojo, kaip sau padėti, ir tai tapo didžiausia Visagino problema.

Lietuvai stojant į ES buvo akivaizdu, kad elektrinės nebeliks. Tam buvo ruošiamasi, investuojami pinigai naujoms infrastruktūroms sukurti. Bet sovietinio mentaliteto bendruomenėje tai nesuveikė. Visaginiečiai tik laukė, kol jiems nukris tie pinigai, ir nieko nesiėmė. Juk anais laikais jie buvo viskuo aprūpinti – turėjo geras algas, per šešias savaites galėjo gauti butą, automobilį, jiems buvo pristatyta baseinų ir t.t. Tu negali žmonių, kurie gyveno utopijoje, paversti verslininkais. Jie nežinojo, kaip sau padėti, ir tai tapo didžiausia Visagino problema.

Iš mano Visagino laikų bičiulių – studentų, mokytojų – čia nebeliko nė vieno, protai nutekėjo į Vakarus. Kalbėdami apie dabartį jie sako „mūsų naujas gyvenimas“. Utopija baigėsi, liko tik nuotraukose.