R. Šeškaičio nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ, Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Mama gali vaikui sakyti, kad jį myli, per skaipą, gyvendama Anglijoje, bet ar tai – tikras rūpestis?“ – klausia Ieva Davydenko, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo (PLJS) iniciatorė. Ji sako, kad panašiai išvykusiais tautiečiais rūpinasi ir Lietuva, bet reikia imtis darbų, ne kalbų. Po „Brexit“, kai dalis lietuvių svarsto apie grįžimą ar baiminasi dėl ateities, Lietuva turėtų bent patarti savo piliečiams. Jei ne – kyla rizika, kad dalis jų atsisakys Lietuvos pasų, o valstybė rizikuos prarasti tiek piliečių, kiek gyventojų yra Kaune.

– Liepos 8–10 dienomis trečią kartą vyks PLJS. Koks susitikimo tikslas?

– Jaunimas visais laikais norėjo susitikti ir bendrauti, taigi toks turbūt yra ir šio renginio pa­grindinis tikslas. Žinoma, norime ne tik gerai praleisti laiką ar užmegzti naujų pažinčių, bet ir visi drauge pasikalbėti apie tai, kas svarbiausia mūsų šaliai.

Keturi PLJS pontonai – verslas, mokslas, politika ir kultūra, nes tai yra sritys, kurios iš esmės apima mūsų valstybės gyvenimą. PLJS tikslas – suteikti galimybę susiburti, sukurti platformą, kur patirtimi galėtų keistis, pabrėžiu, ne tik jaunimas. Nepaisant to, kad renginio pavadinime yra žodis „jaunimas“, susitikimas atviras visiems. Vienas jo tikslų – keistis patirtimi, o ją juk kaupiame su amžiumi, todėl susitikime dalyvauja visi – ir vyresni, ir jaunesni, jie bendrauja betarpiškai, neformaliai, prie kavos puodelio, atviroje erdvėje kalbasi verslo, mokslo, politikos, kultūros temomis ir aptaria Lietuvai bei pasauliui svarbias aktualijas.

– Kokios aktualijos PLJS dalyvių laukia šiemet?

– Šis renginys vyksta kas dvejus metus, todėl aktualijos kaskart šiek tiek kitokios. Šiemet išskirčiau pabėgėlių tematiką, jų integraciją ir mitų išsklaidymą. Užuot kalbėjus faktais ir supratus situaciją iš esmės, remiamasi emocijomis, kuriami kažkokie mitai, baubai. Todėl svarbu kalbėti ir apie tai, kodėl taip atsitinka, kaip vyksta procesas, ką darytų atvykę žmonės, kaip juos integruoti į mūsų visuomenę, kaip sugyventi, kaip išvengti atskirties, kokia yra kitų šalių patirtis, ir prisiminti, kad patys lietuviai kažkada irgi buvo imigrantai.

Kai kalbame apie toleranciją, galvoje neturime tik tolerancijos seksualinėms mažumoms ar kitataučiams, kalbame apie toleranciją plačiąja prasme – vyresniam žmogui, vaikui.

Kita tema, kurią išskirčiau, yra tolerancija. Mes, jaunimas, turbūt nebijome kalbėti apie tai, kokie esame netolerantiški. Tačiau kai kalbame apie toleranciją, galvoje neturime tik tolerancijos seksualinėms mažumoms ar kitataučiams, kalbame apie toleranciją plačiąja prasme – vyresniam žmogui, vaikui. Reikia kalbėti apie tai, kodėl vis dar esame ne itin tolerantiški, kaip tai keisti, kas turėtų prisiimti atsakomybę – mokykla, šeima, visuomenė ar ži­nia­sklaida. Tad sieksime į šį klausimą pažiūrėti visais kampais, nebijoti pasakyti ir skaudžių faktų, kad sukeltume diskusiją visuomenėje.

Šiemet atvyksta keletas svečių iš Ukrainos: bu­vęs Ukrainos ekonomikos ministras Aivaras Ab­­­romavičius, Ukrainos pilotė, žmogaus teisių aktyvistė Nadija Savčenko. Norime išgirsti, kaip sekasi Ukrainai, ją palaikyti, ką Lietuva ir daro, taigi renginyje atsispindės ir tarptautinė tematika.

– Kiek dalyvių bus PLJS?

– Abiejuose susitikimuose dalyvavo per 3,5 tūkst. žmonių, tad trečiame renginyje irgi tikimės sulaukti maždaug 4 tūkst. dalyvių iš beveik 40 šalių – nuo Šiaurės ar Pietų Amerikos iki Australijos ir Jungtinių Arabų Emyratų.

– Ką, jūsų manymu, rodo tai, kad į Lietuvą emigrantų siunčiamos piniginės perlaidos susitraukė? Ar žmonės jau įsitvirtino svetur ir yra linkę kurti savo gerovę ten, kur gyvena?

Gali būti ir taip, kad ištisos šeimos persikelia svetur, o galbūt tėvai ir seneliai iškeliauja anapilin ir Lietuvoje nebelieka ko remti.

– Nesu sociologė ir negaliu disponuoti konkrečiais tyrimais ir faktais, bet vertindama tai, kas matoma dabar, ką žinau iš savo ir bičiulių patirties, manau, kad didesnė priežastis yra ta, jog apskritai pasikeitė ekonominė situacija. Jungtinėje Karalystėje (JK) dirbantys lietuviai sako, kad darbą susirasti vis sunkiau, žinome, kad ten politika imigrantų atžvilgiu keičiasi. Daug kas praranda darbus arba neseniai atvykę sunkiai įsitvirtina, todėl tiesiog fiziškai gali siųsti į Lietuvą mažiau pinigų. Deja, gali būti ir taip, kad ištisos šeimos persikelia svetur, o galbūt tėvai ir seneliai iškeliauja anapilin ir Lietuvoje nebelieka ko remti.

– Emigracijos srautas vėl padidėjo. Ar valstybės pastangos nieko nekeičia?

– Man labai nepatinka neatsargios politikų kalbos. Aš tikrai nemanyčiau, kad dėl išaugusios emigracijos galėtume kaltinti privalomąją pradinę karo tarnybą, neva šaukimas turėjo įtakos. Nesakau, kad tai visiškai nesusiję, galbūt tikrai yra jaunuolių, kurie ne visai supranta, kad, nepaisant to, jog bus kitoje šalyje, vis tiek gali būti pašaukti tarnauti.

Vis dėlto manau, kad priežasčių, kodėl emigracijos srautas padidėjo, yra keletas. Tai lemia darbo vietų nebuvimas arba tiesiog atlyginimų neatitikimas. Žmonės tiesiog negeba gerai gyventi. Jie negali sau leisti išlaikyti buto, mokėti paskolų, leisti vaikų į mokyklą, todėl priima tokį sprendimą.

Galbūt žmonės iš tiesų yra nuo visko pavargę, mano, kad išvažiavę kitur galės nuo visko atsiriboti ir dažnai sako – daugiau niekada negrįšiu, neatsisuksiu atgal.

Kitas dalykas, apie kurį dažnai kalbu, yra valstybės požiūris į žmogų. Kaip rodo visi tyrimai, kurių, deja, atlikta labai mažai, po ekonominių priežasčių žmonės įvardija neteisingumo jausmą Lietuvoje arba teisingumo jausmo stoką. Jie nejaučia, kad gali aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime ir kažką pakeisti. Nesakau, kad tai nėra perdėta, bet faktas, kad svarbūs ne tik ekonominiai rodikliai. Galbūt žmonės iš tiesų yra nuo visko pavargę, mano, kad išvažiavę kitur galės nuo visko atsiriboti ir dažnai sako – daugiau niekada negrįšiu, neatsisuksiu atgal. Be abejo, jie nežino, kas jų ten laukia: fiziniai krūviai gali būti didesni, didesnis ir neteisingumo jausmas. Bet tai – jau kitas etapas.

– Tačiau valdžios institucijos, politikai nuolat deklaruoja rūpestį dėl emigrantų, siekį juos susigrąžinti. Ar tai – vien tuščios kalbos?

– Nevadinčiau to rūpesčiu. Mama gali sakyti vaikui, kad labai jį mylį, bet taip kalbėti per skaipą, gyvendama Anglijoje. Ar tai yra rūpestis? Mano akimis, ne. Ne tik kalbomis tėvynę mylime. Jei iš tikrųjų rūpinamės emigrantais, turime ne tik kalbėti, kad norime juos susigrąžinti, bet ir imtis realių veiksmų.

– Ar tų veiksmų imamasi?

– Nenoriu vienareikšmiškai kritikuoti valdžios, negalima sakyti, kad nieko nėra daroma, tačiau to tikrai nepakanka. Tam tikrų veiksmų esama: kuriamos naujos darbo vietos, man džiugu ma­tyti, kad regionai pradėjo skirti daugiau dė­mesio savo miestelėnų, gyvenančių užsienyje, pritraukimui. Jie kviečia grįžti ne tik į Vilnių.  Regionuose atsiranda darbo vietų, ku­ria­si net mažieji verslai, kai žmonės, sukaupę kapitalą, grįžta. Be tai pavieniai atvejai.

– Kaip rajonai rodo dėmesį iš jų išvykusiems gyventojams?

– Mažosios bendruomenės organizuoja įvairius renginius, pavyzdžiui, Pasaulio dzūkų susitikimas, per kuriuos tiesiog informuoja, kad išvykę gyventojai yra laukiami, pasakoja apie galimybes mieste, kaip ir mes savo renginyje, suteikia platformą pasikalbėti apie galimybes grįžti, kur­ti verslą. Juk viena, jei pasakai, kad labai lau­­kia­me jūsų Dzūkijoje, bet visai kas kita, kai papasakoji po 15 metų, praleistų svetur, grįžusiam žmogui, nuo ko jam apskritai pradėti, jei, tarkime, jis nori atidaryti kavinukę ar parduotuvėlę.

Turi rodyti konkrečius veiksmus ir su­teik­ti priežastį, kad tas žmogus pamatytų, jog jam iš tiesų verta grįžti.

Kalbant apie valstybės požiūrį, manau, reikia kalbėti ne tik apie žmonių susigrąžinimą. Tai tas pats, kai mergina ar vaikinas vienas ki­tam rėkia: „Grįžk pas mane, aš tave labai my­liu.“ Juk turi rodyti konkrečius veiksmus ir su­teik­ti priežastį, kad tas žmogus pamatytų, jog jam iš tiesų verta grįžti. Todėl man atrodo, kad rėkimas tikrai nepadės, o dažniau ir atgrasys. Turime parodyti, kad Lietuvoje galime suteikti orų atlyginimą, galbūt net kažkokių lengvatų.

Be abejonės, reikia mąstyti kompleksiškai ir būtinai remtis kitų šalių patirtimi. Galbūt jaunas šeimas paskatintų lengvatos būsto paskoloms, vietos darželiuose, aplinka mokykloje, kad dėl kalbos barjero vaikas nesijaustų prastai. Taip pat tolerancija mišrioms šeimoms, kad žmogus iš kitos šalies turėtų galimybę mokytis lietuvių kalbos. Žinoma, ir supaprastintos verslo steigimo sąlygos, kultūrinis gyvenimas. Ma­nau, kad šie dalykai yra svarbiausi.

– Kaip vertinate užsienio aukštųjų mokyklų absolventų viliojimą dirbti Lietuvos viešajame sektoriuje – į mūsų institucijas kviesti pažangiausius jaunuolius?

– Mano pozicija tokia, kad esame vienos tautos žmonės ir negalime atskirti „ten“ ir „čia“, vi­siems turi būti pakankamai vienodų pozicijų. Jei kalbame apie paskatinimo priemones žmonėms čia gyventi, mokytis ar dirbti, sutinku, kad turime vilioti absolventus, ypač kai nemažai mūsų žmonių mokosi geriausiuose pasaulio universitetuose.

Man tenka nemažai bendrauti su mokslininkais, doktorantais, kurie norėtų savo mintis ir darbus perkelti į Lietuvą, tačiau jie dažnai sako pasigendantys gerų sąlygų – stipendijų ar atlyginimo, kuris Lietuvos universitetuose nėra konkurencingas kitų Europos ar pasaulio universitetų siūlomam atlyginimui.

Jei kalbame apie darbo rinką, turime gerų pavyzdžių, tarkime, programa „Kurk Lietuvai“, kuri puikiai veikia, ir norėtųsi, kad ji augtų ir žmonių sugrįžtų dar daugiau. Manau, kad pirmiausia turime susitvarkyti savo darže ir tapti konkurencingi.

– Bet šiuolaikiniame virtualiame pasaulyje gali dirbti Lietuvai iš bet kurio planetos taško. Tad ar apskritai verta sugrįžti?

– Apie šiuos dalykus kalbama kaskart, kai su­tin­ki užsienyje gyvenančių ar bent kartą gyvenu­sių žmonių. Tai viena pagrindinių temų, ta­čiau pa­svarstymai baigiasi gyvenimo kokybe. Puikiai su­vokiame, kad šiais laikais turbūt net geriau dir­bti neprisirišus prie jokios valstybės, juk tu­rėdamas kompiuterį ir interneto ryšį gali dirb­ti iš jachtos Tailande. Tačiau dalykas, kurį rei­kia suvokti, yra gyvenimo kokybė. Tai gali reikš­ti daug ką – galimybes išsinuomoti būstą, kultūrinį gyvenimą, maisto kokybę, atstumus ir daug kitų kasdienių, bet labai svarbių dalykų, kurie Lietuvoje yra nepalyginti geresni. Bet ku­ris užsienyje gyvenantis žmogus pasakytų, kad gy­ven­dami Lietuvoje nevertiname to, ką turime.

Gyvenimo kokybė Lietuvoje, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ver­ta sugrįžti.

Pati gyvenau Londone ir kol grįždavau na­mo, metro užtrukdavau pusantros valandos, tada dar reikėdavo nueiti į parduotuvę ir pasigaminti ne visai kokybiško maisto. Galėjau tik pasvajoti apie tai, ką galime sau leisti Lietu­vo­je: pėsčiomis ar dviračiu pasiekti darbą, po dar­bo nuvažiuoti prie ežero, susitikti su draugais, susitarus prieš 15 minučių. Gyvenimo ko­kybė reikalinga kiekvienam, nesvarbu, uždirbi 800 ar 800 tūkst. eurų.

Gyvenimo kokybė Lietuvoje, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ver­ta sugrįžti. Kiti dalykai – patriotiškumo jausmas, kilmės šaknų ar savęs realizavimo poreikis – yra labai individualūs. Jei paklaustumėte ma­nęs, sakyčiau, kad sugrįžti verta, o jei grįžus pasirodys kitaip – visada galima išvykti vėl, sie­nų mums niekas dar neuždarė.

– Neretai apie emigrantus kalbama su neigiamu atspalviu, nors gal teisingiau būtų juos vadinti pasaulio lietuviais? Negi emigracija išties yra totalus blogis?

– Būtent apie emigranto įvaizdį žiniasklaidoje ra­šiau savo magistro darbą. Senoji emigrantų kar­ta vadinama išeiviais, nuo žodžio „išeiti“. Vė­liau, at­gavus nepriklausomybę, įstojus į ES, mus pradėjo vadinti emigrantais, parsidavėliais ir dar ki­taip. Žodžiai, vartojami viešajame diskurse, sakyčiau, buvo tikrai nemalonūs ir neatitiko realybės.

Geriausias žodis yra „pasaulio Lie­tuvis“, nes jis iš tiesų apibrėžia nenumaldomą norą keliauti ir migruoti, o tai – visiškai normalu.

Kaip vadinti žmogų, kuris, atsivėrus sienoms ar Lietuvai įstojus į ES, išvažiavo į kitą šalį, bet po to gal tris kartus sugrįžo ir vėliau galbūt dar kelias šalis aplankė, o įsikūrė penkioliktoje šalyje? Jis nėra emigrantas, galbūt arčiau tiesos bū­tų migrantas. Jei kalbėsime konkrečiai apie lietuvį, tai lietuvis šiuo atveju tampa pasaulio lietuviu. Be to, negalime sakyti, kad pasaulio lietuvis ne­­gali būti Lietuvoje gyvenantis žmogus, nes Lietuva taip pat yra pasaulio dalis. Todėl man at­rodo, kad geriausias žodis yra „pasaulio Lie­tuvis“, nes jis iš tiesų apibrėžia nenumaldomą norą keliauti ir migruoti, o tai – visiškai normalu.

Nėra jokio totalaus blogio. Blogai gali būti, jei išvažiuosime visi ir neliks kam Lietuvoje dirbti bei kurti valstybės. Žinoma, situacija nėra vien rožėmis klota ir būtų naivu sakyti, kad viskas labai gerai. Aiškiai matome, kad jauni žmonės išvyksta ir didžioji jų dalis pastaraisiais metais yra 19–26 metų amžiaus jaunimas.

– Balsavimui internetu ir vėl nepritarta. Ar tai reiškia, kad praradome dar vieną galimybę įtraukti svetur išvykusius lietuvius į valstybės reikalus?

– Bet kuriuo atveju tai, kad nepritarta internetiniam balsavimui, yra progreso stabdymas. Žiūriu į politines partijas, kurios savo viršūnėse, vadovaujamose pozicijose, rodo jaunus žmones, šie tik ir šneka apie progresą, o iš tikrųjų po kilimu jį stabdo. Dėl to man ir daugeliui užsienyje gyvenančių žmonių labai liūdna.

Tokia galimybė labai svarbi norint užtikrinti jaunų žmonių dalyvavimą rinkimuose. Kalba­me ne tik apie užsienio lietuvius, neva vien jiems reikalingas balsavimas internetu. Lygiai taip pat jo reikia ir Lietuvoje gyvenantiems jaunuoliams – dažnas jų iki balsadėžės nenueina ir n­e­mato poreikio. Žinoma, tai susiję ir su švieti­mo, ir su pilietiškumo klausimais. Tačiau net ban­­­­dymo galimybės, išankstinio internetinio bal­savimo pasiūlymo atmetimas rodo, kad mes ne tik nesuvokiame, bet ir nenorime suvokti progreso, to, kokią reikšmę tai turėtų mūsų valstybei.

– Panašiai reaguojama ir į dvigubos pilietybės klausimą.

– Po „Brexit“ jis tapo ypač aktualus. Telefonai netilo, teko daug kalbėtis su JK gyvenančiais lietuviais. Ką tikrai žinau iš draugų rato – deja, daugeliui jų teks atsisakyti lietuviško paso. Priežastis labai paprasta: po penkerių metų gyvenimo JK galima laikyti egzaminą ir gauti pilietybę. Lietuviai to nedarė, nes jautėsi Europos piliečiais, nenorėjo atsisakyti lietuviško paso, nes tikrai nenori atsisakyti galimybės grįžti į Lietuvą.

Re­fe­rendumas yra neišvengiamybė, tačiau privalome jam pasiruošti.

Tačiau dabar atsitinka taip, kad jiems reikia užtikrinti savo, vaikų, verslo gyvenimą normaliomis sąlygomis. Žinoma, tai priklauso ir nuo JK valdžios veiksmų, ką jie darys ateityje ir kokių bus suvaržymų, tačiau faktas, kad ne ES piliečiams suvaržymų atsiras, todėl dalis jų tiesiog atsisakys lietuviško paso. Vadinasi, Kauno dydžio, o gal ir didesnis miestas staiga taptų nebe Lietuva.

Tad jei Lietuvos valdžia, po „Brexit“ praėjus savaitei, to dar nesuprato, labai viliuosi, kad tai suvoks iki spalio ir imsis kokių nors veiksmų, nes dvigubos pilietybės klausimas nesprendžiamas jau daug metų.

Noriu pabrėžti: nesakau, kad referendumą dėl dvigubos pilietybės reikia rengti kartu su 2016 m. Seimo rinkimais. Mūsų nuomone, re­fe­rendumas yra neišvengiamybė, tačiau privalome jam pasiruošti.

– Manote, kad pasiruošti referendumui dėl dvigubos pilietybės iki Seimo rinkimų spalį liko per mažai laiko?

– Taip. Geras palyginimas yra „Brexit“. Jam ruoš­tasi tris mėnesius, ir matome, koks rezultatas, kai politikai šia tema kalbėti pradėjo likus trims mėnesiams iki referendumo. Jei mes padarysime tą patį, ko gero, turėsime „Li­texit“. Turbūt to nenorime, todėl reikia pasiruošti.

Dabar konservatoriai pradeda kalbėti apie kažkokią galimą Rusijos įtaką, kai žmonės turės du pa­sus, tad gal nekurkime baubų, kalbėkime faktais.

Pirmiausia turime išsiaiškinti piliečių požiūrį į dvigubą pilietybę. Nespekuliuokime skaičiais, atlikime išsamų tyrimą, kad suprastume, kiek yra palaikančių, kiek nepalaikančių, ir ko­dėl. Man atrodo, elementaru suprasti, ką reikš žmogui turėti dvigubą pilietybę. Dabar konservatoriai pradeda kalbėti apie kažkokią galimą Rusijos įtaką, kai žmonės turės du pa­sus, tad gal nekurkime baubų, kalbėkime faktais, leiskime visuomenei suprasti, kaip tai svar­bu, ir 2019 m. renkime referendumą kartu su prezidento rinkimais, per kuriuos rinkėjų aktyvumas būna didžiausias.

– Kokios įtakos emigracijos mastui turėjo jaunuolių šaukimas į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą?

– Gal tik pasakysiu, kad susidūriau su žmonėmis, kurie buvo pakviesti. Dalis jų atvažiavo, dalis – ne, nes dirba arba yra įstoję į magistrantūros studijas. Girdėjau įvairių atsiliepimų, tačiau nacionalinis saugumas yra labai svarbu, sprendimą valstybė jau priėmė. Galbūt norėtųsi daugiau aiškumo, užsienio lietuviams neretai trūksta techninių dalykų – informacijos iš anksto, dažnai laiškai išsiunčiami jau negyvenamais adresais. Tačiau apie tai negalima kalbėti blogai, ir užsienio lietuviai tai supranta.

Vis dėlto jei jie, išsinuomoję butą, turėdami darbą, pasakys darbdaviui, kad išvyksta 9 mėnesiams, bet tada sugrįš, ko gero, visi darbdaviai (su retomis išimtimis) pasakys, kad po 9 mėnesių teks ieškotis naujo darbo. Tai tikrai sudėtingiau paaiškinti kitų šalių darbdaviams nei Lietuvos. Tačiau tokia nuomonė yra nepopuliari, ir aš manau, kad mūsų valstybė tai su­pranta. Negirdėjome istorijų, kad kažkas dėl šaukimo būtų netekęs darbo ir panašiai. Tai iš esmės privalomas dalykas, tačiau nėra jokių abejonių, kad užsienio lietuviams grįžti ir tarnauti (jei jie nėra savanoriai) yra sudėtingiau nei gyvenantiems Lietuvoje.

– Kaip keičiasi lietuvių padėtis JK po „Brexit“? Ar baimė, apie kurią kalbama viešojoje erdvėje, pagrįsta?

– Žmonės, žinoma, klausia, kas dabar bus. To klausia dabar ten studijuojantys jaunuoliai, ku­riems aktualu paskolos, mokesčiai už studijas. Jie klausia, ar jiems bus taikomos paskolos są­lygos kaip ES piliečiams, atgaline data, kokia tvarka galios ateityje. Žmonėms kyla klausimų ir, be abejonės, jie atsisuka į Lietuvą, nes jų pasai juk lietuviški. Jie tarsi klausia, ką dabar darys Lietuva, o Lietuva, atsiprašau, švenčia Jonines ir niekas apie tai nekalba.

Nusivylimas, kad jais nesirūpinama, peržengia sienas.

Buvo tik pavienių pranešimų apie „Brexit“ pa­­­sekmes, bet pasigedau didesnio rūpesčio, nes JK lietuvių, įvairiais skaičiavimais, yra apie 300 tūkst., nors realus skaičius gali būti dar di­des­nis. Be to, jis didėja, žmonės išsiveža šeimas, ir Lie­tuvoje lieka jų giminaičių, kuriems rū­pi, kaip dabar gyvens jų artimieji. Taigi tie 200–300 tūkst. gali būti dauginami dar iš dviejų ar trijų. Juk ten gyvena šeimos, per daug metų įsitvirtinę žmonės, kurie yra mūsų turtas, bet mes apie jį lyg ir pamirštam, mums jo lyg ir nelabai reikia. Atrodo, dabar viskas gerai, bet kai tie žmonės masiškai pradės atsisakinėti Lie­tuvos pasų…

Nusivylimas, kad jais nesirūpinama, peržengia sienas. Lietuvoje apie tai dar nekalbama ar­ba tas burbulas dar nesprogo, bet kai jis sprogs, bijau, kad padariniai gali būti katastrofiški.

– Kokių skaudžių padarinių gali būti?

– Gali kilti dar didesnis nepasitenkinimas mū­sų valstybe. Ką tai reikš? Žmonės pradės emig­ruoti dar aktyviau, tik jau į kitas šalis – Nor­ve­giją, Daniją, Nyderlandus, Vokietiją.

– Kaip manote, ar artimiausiu metu prasidės lietuvių judėjimas iš JK?

– Manau, kad dalis žmonių, kurie svarstė apie grįžimą ar nuosavo verslo Lietuvoje pradžią, bus pri­versti sprendimą priimti dabar. Žmonės, ku­rie turi vaikų ir galvoja juos leisti į mo­kyklą ar uni­versitetą, taip pat turės apsispręsti da­bar. Sprendimą turės priimti ir studentai, ku­rie baigė mokslus. Tokių žmonių yra labai daug, ir bijau, kad atsižvelgdami į tai, kaip mū­sų valstybė da­bar elgsis, jie arba nusipirks bilietą į Lietuvą vasarą pabūti pas tėvus, arba grįš visam laikui.

– Ar Lietuva emigrantų atžvilgiu elgiasi protingai? Kas turėtų pasikeisti?

– Manau, Lietuva yra tokia, koks ir būtų 26-erių metų sulaukęs jaunas žmogus. Tai žmogus, kuris baigė universitetą ir pradėjo dirbti, kuris mano, kad yra protingesnis, nei yra iš tiesų, arba pervertina savo galimybes, atitinkamai – nenori suvokti globalių procesų.

Nėra bendros strategijos, kuri būtų ne tik preambulėje kalbanti apie „nepamatuojamus ir didžiulius emigracijos srautus“.

Tai panašu į jauną žmogų, kuris iki 30 metų amžiaus dar formuojasi. Taigi viliuosi, kad per ketverius metus įvyks tektoniniai lūžiai, tikiuosi, kad spalį bus išrinkta valdžia, kuri dirbs ne tik kaimui, rūpinsis ne tik tuo, kaip gyvena žemdirbiai. Tikrai nenoriu pasakyti, kad jie nesvarbūs, tačiau tikiuosi ne tik dėmesio regionams ar didesniems miestams, bet kompleksinio požiūrio. Viliuosi, kad nebus tokios situacijos, kokia yra dabar, kai Turizmo departamentas dirba sau bandydamas vilioti turistus, „Investuok Lie­tuvoje“ – tai pat sau, bandydama pritraukti in­ves­tuotojų, Užsienio reikalų ministerija daro tai, ką daro, dar yra daug mažesnių institucijų ar nevyriausybinių organizacijų, kurios dirba ir­gi sau. Bet nėra bendros strategijos, kuri būtų ne tik preambulėje kalbanti apie „nepamatuojamus ir didžiulius emigracijos srautus“.

Reikia konstruktyvaus sprendimų plano, kad visos institucijos įsipareigotų jį vykdyti ir dirbtų petys petin – žinotų, ką kuri daro. Dabar rūpintis emigrantais yra labai populiaru, tačiau jei paklaustume, kokių konkrečių rezultatų jau pavyko pasiekti, būtų šiek tiek liūdniau.

Džiaugiuosi, kad yra PLJS, vieta, kur gali susitikti užsienio lietuviai, institucijų atstovai ir vieno langelio principu išsiaiškinti, ką galvoja politikai, ko jie pridirbo, ką planuoja dar padaryti, ką siūlo potencialūs darbdaviai, kokių specialistų jie laukia.

– Susitikime bus ir tokių konkrečių patarimų apie darbą, gyvenimą?

– Būtent. Klausysimės ne tik įkvepiančių N.Sav­čenko, lietuvių kilmės Holivudo aktorės Rutos Lee ar A.Abromavičiaus pranešimų. Kal­­bėsime apie karjeros galimybes, apie tai, kodėl verta grįž­ti į Lietuvą, kaip tapti vadovu, ar po 10 metų mus užvaldys robotai ir apie kitus konkrečius da­lykus. Dalyviams bus sukurta maksimali galimy­bė gauti to, ko jie nori, ir tik nuo jų pačių, kaip ir nuo valstybės, priklauso, ar jie tik nori rėk­­ti, kaip viskas blogai, ar iš tiesų ką nors keisti.

– Kokie šiandien yra svetur veikiančių lietuvių organizacijų tikslai? Ką jos veikia ir gali nuveikti Lietuvos labui?

– Kalbėsiu konkrečiai apie Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą. Iki 1990-ųjų tikslas buvo vienas, vėliau, kai įstojome į ES, jie pabiro. Kai kilo didžiulė emigracijos banga, aš kaip tik studijavau JK ir pamenu, kad visi jautėme didesnio bendradarbiavimo su Lietuva poreikį, kad užsienyje gyvenantys lietuviai turėtų nenutrūkstamą informacijos srautą, kad Lietuva galėtų pranešti, kokios yra galimybės grįžti, kad gyvendami užsienyje savo ryšiais ar patirtimi galėtume prisidėti prie Lietuvos gerovės.

Praėjo maždaug 10 metų, ir džiaugiuosi rezultatu, kad užsienio lietuviai ne tik ima knygeles ar finansavimą lietuviškoms mokyklėlėms, kuris yra be galo svarbus, bet ir stengiasi duoti Lietuvai. Jie įvairiomis formomis bendrauja su viešuoju ir privačiu sektoriais, savo ryšiais padeda atvesti didžiulius investuotojus, kurių ateityje tik daugės. Tai yra tikslas būti kartu su Lietuva būnant už jos ribų ir padėti vieni kitiems.

Daug mūsų organizacijos narių, kurie šiuo metu stažuojasi ar studijuoja užsienyje, nėra nubraukę grįžimo galimybės.

Nepamirškime ir sunkiau pamatuojamų dalykų – Lietuvos įvaizdžio kūrimo, Rytų pavojaus, dėl kurio visi turime būti susitelkę. Bet viena yra labai konkretu: daug mūsų organizacijos narių, kurie šiuo metu stažuojasi ar studijuoja užsienyje, nėra nubraukę grįžimo galimybės. Jie sako, kad nori dar truputį pasimokyti, sukaupti dar daugiau patirties, bet kartu ir pabendrauti. Taigi dalis mūsų darbo yra ir renginiai užsienyje, į kuriuos atvyksta politikų, verslininkų, juose kalbame apie tai, ką galime padaryti – sukurti kažkokį produktą ar patobulinti įstatymą. Dabar ypač populiaru, kai verslininkai važiuoja į Skandinavijos šalis, kviesti tų kalbų mokančių lietuvių ar ten kurti franšizes.

Užsienio lietuviai, grįžę į Lietuvą, taip pat dažnai dalyvauja įvairiuose pasitarimuose, darbo grupėse. Tai konkretūs dalykai, kurie svarbūs tiek jaunam žmogui, norinčiam save realizuoti, tiek Lietuvai, kaip valstybei, verslui. Sakyčiau, tai yra į save orientuotas veiksmas, kuris galiausiai virsta kokiu nors produktu, reikalingu valstybei.