Gabija SABALIAUSKAITĖ

Justas Orantas (27 m.) bent keliskart per savaitę po darbo sėda į automobilį ir iš Vilniaus iki savo šilauogių ūkio sukaria daugiau kaip šimtą kilometrų. Šilauogių plantacijoje šį sezoną keroja 2,5 tūkst. „gamtos saldainių“ krūmų. Tačiau prieš kelerius metus, kai gimė tokio ūkio idėja, J.Orantas buvo studijas bebaigiąs miesto vaikas, neturintis nė menkiausių žinių apie žemės ūkį. O šiandien jis patikina, kad šilauogę išauginti galėtų ir ant asfalto. Reikėjo tik noro ir laiko išmokti.

Jaunasis ūkininkas pasakoja, kad viskas prasidėjo, kai uošvė, darbe susipažinusi su skir­­tingų uogų subtilybėmis ir ūkininkais, pamėtėjo idėją ir jam imtis šilauogių auginimo. Nuo idėjos iki pirmųjų sodinukų jokio ryšio su ūkininkavimu neturėjęs J.Orantas užtruko dvejus metus.

„Pirmiausia apvažiavau Lietuvos augintojus, rinkdamas informaciją, kas, kaip ir kur augina. Apie žemės ūkį turėjau lygiai nulį ži­nių, o giminėje taip pat nėra nė vieno ūkininko, iš kurio būčiau galėjęs ko nors išmokti“, – prisimena J.Orantas.

Todėl jis pasakoja kreipęsis į patirties jau sukaupusius šilauogių augintojus, kurie nesibodėjo konsultuoti dėl menkiausių smulkmenų. Nemažai informacijos buvo ir internete, tiesa, ją teko verstis iš lenkų kalbos.

Vėliau, kai plantacijoje jau atsirado pirmieji 700 sodinukų, ūkininkas ėmė domėtis ir tuo, kas vyksta svetur, lankėsi žemės ūkio parodose Vokietijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje.

„Iš pradžių mane nustebino Lietuvos ši­lauogių augintojai, jų socialinis gyvenimas. Stambūs augintojai užsienyje yra turtingi ir įtakingi žmonės, o Lietuvoje iškart to nepastebėjau. Pirmieji ūkiai, kuriuos man teko matyti, buvo mėgėjiški, atrodė, kad šilauogių auginimas Lietuvoje yra pomėgis ar papildomas pa­jamų šaltinis. Vėliau sutikau stambesnių ūkininkų ir supratau, kad jie nesiskiria nuo savo kolegų užsienyje: ūkiuose tvarkosi puikiai ir gražiai gyvena. Taigi, jei kas nors, išgirdęs žodį „ūkininkas“, dar pagalvoja apie mėšlą, galiu pasakyti, kad nėra nieko panašaus“, – šypsosi J.Orantas.

Dabar jis svarsto, kad šilauoges, atrodytų, vargiai gali priskirti tipiniam žemės ūkiui, nes šių uogų auginimas, kaip ir tam reikalinga įranga bei žinios, yra labai siaura ir specifinė sritis. „Tai ūkis, kuriam, galima sakyti, nė ne­rei­kia žemės. Juk šilauogę gali auginti ir ant as­falto – iškasi duobę, pripili durpių, ir šilauogės išaugs. Tad mano žinių stygius nebuvo di­delis minusas, per metus jų gavau pakankamai, reikėjo tik noro ir laiko, o to turėjau su kaupu“, – prisimena uogų augintojas.

Vis dėlto patirties trūkumas kartą pakišo koją: kai įsigijo užkrėstų sodinukų ir liga plantacijoje išplito, 200 šilauogių krūmelių tiesiog žuvo.

„Man tikrai trūko informacijos, kaip kovoti su ligomis, kenkėjais. Dabar apie tai žinau jau gerokai daugiau, nes visais klausimais pagalbos sulaukiu iš šilauogių augintojos, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotojos dr. Laimos Česonienės“, – sako J.Orantas.

Paramos gauti nebandys, investicijos – tik savos

Atrodytų, šį šilauogių augintoją būtų galima laikyti puikiu iš miesto į kaimą atsigręžusiu, ūkininkauti nuo nulio pradėjusiu jaunuoju ūkininku, kuriuos valstybė skatina ir remia ES struktūrinių fondų lėšomis. Tačiau finansinė parama jauniesiems ūkininkams J.Orantui dabar tik kelia šypseną: visi pinigai, išleisti ši­lauogių ūkiui, – jo įkūrimas, pirmieji ir vėlesni sodinukai, investicijos į reikalingą įrangą ir kitos išlaidos – tik jo asmeninės ir artimiausių žmonių lėšos. Šis jaunasis ūkininkas sako negavęs nė cento paramos ir patikina, kad daugiau jos nė neprašys. Nes, anot jo, nusivylė juodai.

Jis pasakoja, kad rimtai tikėjosi gauti ES paramą pagal priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“. Gavęs išmoką būtų susigrąžinęs 100 proc. šilauogių ūkio įkūrimo išlaidų. Bet šios paramos negavo dėl vienintelės priežasties – ūkį įregistravo 28 dienomis per anksti.

Trumpai tariant, specializuotas šilauogių ūkis atsirado per anksti, o taisyklės – per vėlai. Paraiškų teikimo sąlygose iš tiesų numatyta, kad ūkis ir valda pateikiant paraišką turi būti įregistruota ne anksčiau kaip prieš vienus metus iki jos pateikimo. Tačiau J.Orantas pa­aiškina, kad šiuos reikalavimus pateikti ir pa­skelbti paraiškų teikimo pradžią buvo uždelsta pusantrų metų: vietoj 2014 m. rugsėjo, kaip buvo numatyta, jos pasirodė 2015-ųjų balandžio 1 d. „Tada nusprendžiau, kad man ne­be­reikia jokios paramos ir draugystės su ją skirstančiomis agentūroms“, – sako jaunasis ūkininkas, kuris, jei būtų gavęs paramą, greičiausiai būtų ne atsiėmęs savo išleistus ūkiui pinigus, bet dvigubai padidinęs uogyną.

„Vėliau paskaičiau, kaip užsienyje įsisavinami paramos pinigai. Tarkime, Lenkijoje tik bandyk, tik norėk ką nors daryti žemės ūkyje, ir gausi pinigus be vargo. O Lietuvoje gauti paramą atrodo misija neįmanoma: jei neturi bent tūkstančio ha žemės, jei tavo tėvai ir seneliai nėra stambūs ūkininkai, nė neverta bandyti“, – nusivylimo neslepia jaunasis ūkininkas.

Beje, ateities investicijų jis neatsisako, tik patikina: kad ir ką darys savo ūkyje, tai bus tik iš savų pinigų. Juolab tam, kad galėtų pretenduoti į paramą pagal kitas priemones, ūkininkui reikėtų padidinti žemės ūkio valdos ekonominį dydį (VED). Savo 1,2 ha plote auginamų šilauogių nepakanka. Bet tam esą reikėtų tokio dydžio investicijų, kiek sudarytų pusė išmokos, kurią gautų, jei šįkart pasisektų.

„Šilauogės investicijų požiūriu labai brangios, tačiau pagal VED jos įvertintos kaip paprastos uogos, tarkime, avietės. Hektarą aviečių gali pasodinti už tūkstantį eurų, o hektarui šilauogių su laistymo įranga reikia bent 40 tūkst. eurų, – lygina J.Orantas. – Taigi, kad pasiekčiau tam tikrą VED ir galėčiau pretenduoti į paramą, man reikėtų pasodinti kitų uogų ar įsigyti gyvulių. Bet apie tai nė negalvoju, nes koncentruojuosi tik į šilauogių auginimą.“

Geriausias turgus – feisbukas

Kaip ir dera jaunam pažangiam ūkininkui, J.Orantas prekiauja moderniai: turguose jo ne­pamatysi, bet feisbuke – tikrai. Kol kas jauname šilauogių ūkyje J.Orantas su dviem pagalbinin­kais nuskina apie pusę tonos uogų. Tokį kie­kį jis be vargo parduoda tiesiai į rankas – bičiuliams, pažįstamiems, sveika mityba besidomintiems feisbuko vartotojams ir įmonių, įsileidžian­čių ūkininkus, darbuotojams. „Ta­čiau atei­tyje norėčiau, kad Vilniuje ir Kaune atsiras­tų bent pora vietų, krautuvėlių, kuriose va­sarą, sezono metu, visada būtų galima įsigyti mano uogų. Manau, kad toliau tik aktyviau laikysiuosi savo koncepcijos važinėti po įmones, tad turguje prekiauti nereikės“, – planuoja J.Orantas.

Kiti ambicingo ūkininko planai gerokai didesni. Kad galėtų savo produkciją geromis są­lygomis parduoti prekybos centruose, jis subūrė keturių šilauogių augintojų būrelį. Jų plantacijos užima 6–7 ha plotą, tačiau per kelerius metus ūkininkas planuoja sutelkti šilauogių augintojus į stambų kooperatyvą, kad jo nariai lietuviškas uogas galėtų eksportuoti į Vakarų Europą. Juk ten šilauogių poreikis didelis, rinka neužpildyta, uogų kainos geros, o Lietuvoje dėl geografinės padėties yra geros sąlygos vasarinėms šilauogėms auginti ir eksportuoti.

„Žinoma, tam reikia įgyvendinti reikalavimus, gauti licencijas, europinius gerosios auginimo praktikos sertifikatus. Mano planas yra per kelerius metus surinkti ūkininkų, kurie kartu valdytų bent 30 ha, ir bandyti šilauoges vežti į Vakarus“, – sako J.Orantas.

O iki tol jis patikrins, kaip sekasi bendradarbiauti vietinėje rinkoje, nes drauge su trimis ūkininkais bandys savo išaugintų uogų pasiūlyti Lietuvos prekybos tinklams.

„Daugelyje žemės ūkio sektorių lietuviai daro klaidą, nes konkuruoja. Juk kai konkuruoji, kainą mažini, o jungdamasis su kitais gali išsiderėti didesnę, – aiškina jis. – To ir sieksiu, kad ne Lenkijos ūkininkai, ne perpardavinėtojai, bet lietuviškas šilauogių augintojų kooperatyvas diktuotų jų kainas nepriklausomai nuo to, kiek tą sezoną Lietuvoje yra uogų iš Lenkijos.“

Ar skiriasi lietuviškos uogos nuo atvežtinių? J.Orantas tvirtina, kad Lietuvoje jos gauna gerokai mažiau „chemijos“ – pesticidų, insekticidų ar fungicidų, vadinasi, yra sveikesnės: „Kiek žinau, kaimynai lenkai purškia šilauoges, saugodami jas nuo kenkėjų, kas dvi savaites, vadinasi, 30 kartų per sezoną, nepaisant to, yra tuo metu kenkėjų ar ne. Mano, kaimynų, kolegų ūkiuose kenkėjų nėra trejus metus, tad tiek laiko ir nepurkšta.“

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA