NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje, vykęs liepos 8–9 d., sukėlė entuziazmo bangą mūsų šalyje. Numatytas keturių batalionų dislokavimas Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje laikomas nedviprasmišku ženklu, kad NATO gins šias šalis, jeigu užpuls Rusija.

Jausmų bangos – gera proga susimąstyti, kiek kasdienis civiliokų supratimas apie karą skiriasi nuo pačių kariškių požiūrio.

Lietuva nebūtų siekusi narystės NATO, jeigu ne Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis, įtvirtinantis kolektyvinės gynybos principą, – kurios nors Aljanso šalies užpuolimas laikomas antpuoliu prieš visą NATO.

Nuo 1994 m. lapkričio, kada Prezidentas Algirdas Brazauskas laiške NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Woerneriui pareiškė apie Lietuvos siekius tapti Aljanso nare, iki 2004 m. balandžio, kada mūsų valstybės vėliava iškilo prie NATO būstinės, kolektyvinės gynybos principas nebuvo atšauktas. Niekas nepasikeitė ir per pastaruosius tuziną metų.

Iš kur tad permainų jausmas? Klausimas nėra visiškai kvailas net ir atsižvelgiant į pastarųjų metų permainų laviną: Krymo okupaciją, Rusijos dalyvavimą konfliktuose Rytų Ukrainoje ir Sirijoje.

Iš kur tikrumas, kad, daugėjant iššūkių galingiausiai NATO valstybei JAV, didėja ir Amerikos galimybės tuos iššūkius atremti? Arba kitaip – kodėl abejota, ar NATO gins Baltijos šalis, o dabar tų abejonių sumažėjo?

Manoma, kad Rusijos agresijos atveju keturi šaunieji batalionai iškart įsivels į karo veiksmus – o tai pretekstas NATO atsakui. Tarsi toks pretekstas nebūtų užpultų valstybių kreipimasis pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį punktą. Netikėjome NATO?

Keturi batalionai kartu su Baltijos šalių pajėgomis galbūt sugebės pristabdyti keturių, keturiolikos, keturiasdešimties Rusijos brigadų puolimą, ir kautis prie Rygos įlankos per Suvalkų koridorių atskubės NATO pajėgos iš Europos gilumos. Baltijos šalys taps kovos lauku kaip Donbasas Ukrainoje. Peizažą su minosvaidžiais, šarvuočiais, tankais paįvairins aviacija, kuri Ukrainos rytuose beveik nenaudojama.

Palikime Antrąjį pasaulinį karą primenančius vaizdelius kompiuteriniams žaidimams. Tie keturi NATO batalionai kol kas neatšaukia scenarijaus, kuris, tikėkimės, seniai žinomas kariškiams, o civiliokų viešojoje erdvėje buvo pagarsintas ruso Andrejaus Piont­kovs­kio, dabar jau emigranto.

Įsivaizduokime, kad Rusija žaibiškai okupuoja Latvijos ir Estijos teritorijų gabalus apie Narvą ir Daugpilį. Kremlius grasina branduoliniu atsaku, jei NATO bandytų tas teritorijas atkovoti.

Rusijos interesas nėra nei rusakalbius tenai ginti, nei valdžią Taline ir Rygoje versti, nei kokias nors iškasenas išgauti. Atplėšti gabalai – trofėjai, dėl kurių ketinama derėtis. Rusijos autoritarinio prezidento Vladimiro Putino tikslas – išsaugoti valdžią sau bei parankiniams, taip pat įpiršti liaudžiai svaigulį nuo pergalių vietoj materialinės gerovės.

Veikimas pagal tokį scenarijų labai rizikingas. Branduolinis šantažas – kraštutinė priemo­nė. V.Putinas turi ir kitų kovos laukų, kur gra­sinant karine jėga ar ją naudojant galima versti Vakarus derėtis. Tai Ukraina, Kau­ka­zas, Sirija, Vidurinė Azija.

Kita vertus, laikas dirba V.Putino nenaudai. Vakarų botagas – ekonominės sankcijos ir jėgos demonstravimas, o pyragėliai – įvairūs diplomatiniai reveransai. Jei NATO kada nors gaus Nobelio taikos premiją, tikrai ne todėl, kad Aljansas yra pacifistinė organizacija. Rusiją parklupdys ilgalaikė taika galiojant ilgalaikėms Vakarų sankcijoms. Netrukdyk priešininkui pačiam nusibaigti – tai karo meno viršūnė pagal visas karybos teorijas, kiek jų žinoma istorijoje.