BFL

Aušra LĖKA

Eilės prie Seimo – beveik kaip prie „Lidl“ parduotuvių atidarymo dieną. Bet jose rasti 14 žmonių, tinkančių į ministrus, partijoms sunki, neretai – net neįmanoma misija.

Šią savaitę Vyriausioji rinkimų komisija suregistravo spalį vyksiančių Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyvius: dėl valdžios norėtų varžytis 19 partijų, 305 partijų keliami kandidatai ir 32 politikos vienišiai. Tarp jų potencialių ministrų – ne minia, bet tai jokia naujiena. Ir šios kadencijos valdantieji tarp 23 tūkst. „darbiečių“ ar 13 tūkst. „tvarkiečių“ karštligiškai ieškojo ir negalėjo rasti vos poros kandidatų, atitinkančių nors minimalius reikalavimus ministrui.

Prognozes, kurioms partijoms rudenį prireiks siūlyti savo ministrus į naujos kadencijos Vy­riau­sybę, gerokai pakoregavo STT operacijos. Pagal naujausią „Vilmorus“ / „Lietuvos ry­to“ apklausą, tam rengtis verta penkioms še­šioms partijoms: tebelyderiaujantiems so­cial­de­mok­ra­tams, nors jų reitingų kreivė ir nulinko žemyn, Vals­tiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS), nors jų spurtas ir stabtelėjo, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, pas kuriuos perbėgo dalis Liberalų sąjūdžiu nusivylusių rinkėjų, nors ir liberalai pamažu ima atsitiesti. Darbo partija Seime taip pat turėtų būti, o „Tvarkai ir teisingumui“ apklausos ir politologai prognozuoja ba­lansavimą ties rizikinga riba.

Akivaizdu viena: koalicijai reikės bent trijų partijų, o tarp jų tikisi būti ir šią kadenciją opozicijoje esantys LVŽS, konservatoriai ir liberalai. Norėti nori. Tačiau ar būdami opozicijoje ne tik kritikavo esamus Vyriausybės narius, bet ir išpuoselėjo geresnių?

Kuris premjeras geriausias Lietuvai

Premjerų sąrašas aiškus: dabartinis Vy­riau­sybės vadovas socialdemokratų lyderis Al­girdas Butkevičius, debiutuojantis Seimo rinkimuose konservatorių pirmininkas Gab­rielius Lands­ber­gis ir du partinių sąrašų, bet ne partijų vedliai. Li­beralas Eugenijus Gentvilas sąraše pirmas, nes korupcija įtariamą Eligijų Ma­siu­lį partijos pirmininko poste pakeitęs Re­mi­gijus Šimašius yra tiesiogiai išrinktas Vilniaus meras.

LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis į premjerus siūlo ne save, o šią kadenciją „tvarkiečiams“ atstovavusį dabar jau buvusį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, mat laikosi filosofijos, kad partijų vadovai turi dirbti Seime ir grąžinti jo svarbą, nes dabar Seimas, užuot formavęs valstybės politiką, tik aptarnauja Vy­riausybę. O jei LVŽS gautų labai daug balsų ir galėtų pretenduoti į du aukščiausius – ir premjero, ir Seimo pirmininko postus, atšauktų iš Europos Parlamento savo atstovą Bronį Ropę ir jam skirtų premjero postą, o S.Skver­nelį keltų į parlamento pirmininkus. Vis dėlto didesnė tikimybė, kad B.Ropei Briuselio palikti nereikės.

„A.Butkevičiaus privalumas – kad žmonės žino, koks jis premjeras: sprendimai priimami neryžtingai, strateginės krypties nėra, dideli projektai nevykdomi, bet daugeliui jis patinka. Valstybė ir toliau gyventų ramiai, be didesnių strateginių proveržių“, – kuris pretendentas į premjerus geresnis, vertina ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. Vincentas Vo­bo­le­vi­čius.

Politologo vertinimu, konservatorių vedlys G.Landsbergis – A.Butkevičiaus priešingybė: tai galimybė imtis permainų, naujų projektų. Tačiau kyla abejonių dėl jo gebėjimo būti stipriu lyderiu, kuris pajėgia daryti daugiau, nei tik moderuoti.

„S.Skvernelis – kol kas labai talentingas po­litikas, gerai save pozicionavęs vienoje ar kitoje situacijoje, skandalus pavertęs nauda sau. Bet nežinau, koks jis vadovas ir kokios jo ambicijos: ar jis nori dirbti sunkų premjero darbą (juolab klausimas, ar po rinkimų už jo liks nesubyrėjusi jį kelianti partija), ar sieks prezidento posto“, – svarsto V.Vobolevičius.

Liberalų sąrašo vedlio E.Gentvilo reputacija, politologo nuomone, – protingo, turinčio patirties politiko, jis jau buvęs ir ministru, ir laikinuoju premjeru. Tad ar jis būtų Lietuvai geriausias? „Žiūrint, kuriai jos daliai: socialinės politikos srityje daugeliui žmonių liberalas premjeras būtų blogai, tačiau kita dalis jaustųsi pagaliau tapę civilizuotais žmonėmis. Vertinant iš ūkinės perspektyvos šis premjeras būtų visai neblogai“, – mano V.Vobolevičius.

Tačiau kažin ar liberalams iki rinkimų užtektų laiko atsitiesti tiek, kad galėtų pretenduoti į premjero postą.

LVŽS tarp savų ministrų neieško

Ministrų portfelius, bent jau pagal dabartines prognozes, turi šansų išlaikyti ne vienas dabartinis ministras, visų pirma socialdemokratas. Beje, į rinkimus iš keturiolikos neina tik du: nepartiniai energetikos ministras Rokas Masiulis ir vidaus reikalų  – Tomas Žilinskas. Šie ministrai, nors oficialiai deleguoti „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, faktiškai buvo kažkas panašaus į samdytus direktorius vadovauti valstybės įstaigai.

„Jei politikams užtektų sveiko mąstymo, Vy­riausybė ir turėtų būti profesionalų“, – tokios filosofijos laikosi LVŽS pirmininkas R.Kar­baus­kis, siūlydamas nepartinių viršenybę ne tik tarp kan­didatų į Vyriausybę, bet ir į LVŽS rinkimų są­rašą.

Savotiška anomalija – nepartinė partija. Ta­čiau būdami partinė partija, LVŽS niekaip ne­peržengia rinkimų barjero, tad prarasti neturi ko, o nepartinės žvaigždės, tikėtina, parlamentaro mandatą gali padovanoti ir vienam kitam partijos nariui.

Be to, R.Karbauskis sako siūlysiąs, kad Vy­riau­sybės nariai negalėtų būti parlamentarais. Tada LŽVS nariams atliktų dar daugiau mandatų. Toks siūlymas neabejotinai nesulauks pritarimo, nes „partinių“ partijų sistemoje jis netikslingas, tačiau juk niekas nedraustų LVŽS ministrams, jei jie būtų laimėję ir Seimo mandatą, šio atsisakyti. Tik kažin kiek tokių atsirastų?

Visą savo siūlomų ministrų sąrašą LVŽS žada paskelbti rugsėjo 9 d., mėnuo iki rinkimų ir maždaug trys iki naujos Vyriausybės darbo pradžios. R.Karbauskis pasakoja, kad siūlomi ministrai bus tos srities profesionalai, kurie dabar rengia tos srities rinkimų programą. Jie, pasak R.Karbauskio, bus pajėgūs bendrauti su interesų grupėmis, žinos problemas ir galės siūlyti jų sprendimų būdus, o tai ir pačiai rinkimų kampanijai suteiks visai kitą pobūdį.

„Kitos partijos turi šešėlinius ministrų kabinetus, bet darbas su interesų grupėmis nevyksta. O dažnas šešėlinis ministras toje srityje nėra nė padirbėjęs, tad ką jie gali šnekėtis – specialistai tik išjuoks. Partijos gviešiasi ministrų postų, todėl ministerijoms vadovauja neturintieji apie tą sritį supratimo. Matome, kuo tai baigėsi: aparatas pučiasi, darbo efektyvumas mažėja, profesionalumo reikia ieškoti su žiburiu. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijoje 300 darbuotojų, iš jų tik septyni – žemės ūkio specialistai“, – piktinasi R.Karbauskis, pridurdamas, kad jei šiandien LVŽS formuotų Vy­riau­sybę, 13 iš 14 ministrų būtų nepartiniai profesionalai, pasirengę iš karto pradėti vadovauti vienai ar kitai ministerijai.

LŽVS prioritetas būtų Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos, o jei laimėtų pakankamai mandatų trims – dar ir Sveikatos apsaugos. „Jei kas mano, jog mūsų prioritetas yra Žemės ūkio ministerija, turiu nuvilti, nes ši ministerija – ne pirmo prioriteto tuo požiūriu, kad Lietuvos bėdos prasideda ne žemės ūkio, ne ūkio, ne energetikos srityse, o švietimo, nes nėra šios srities politikos“, – prioritetų pasirinkimą aiškina R.Karbauskis.

LVŽS siūlytų nedelsiant naikinti krepšelių (tiek mokinio, tiek studento) sistemą,  dabar skaičiuoja, kiek kainuotų nemokamos bakalauro studijos ir kada Lietuva galėtų prie to pereiti, rengia daug kitų sprendimų.

LVŽS kovoti dėl Švietimo ir mokslo ministeri­jos, atrodo, pasiryžę ryžtingai. Kas jau kas, bet li­beralų prisikėlimo atveju Gintaras Ste­po­na­vi­čius ministro portfelį gautų tik per LVŽS lavoną, t.y. šie geriau neitų su jais į valdančiąją koaliciją, nei leis­tų liberalams toliau strateguoti švietimo sistemą.

Bet ką patys siūlys į jiems svarbiausią ministeriją, R.Karbauskis neatskleidžia. Neoficialių šaltinių duomenimis, programos rengimui vadovauja Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Eugenijus Jovaiša. Neslepia ambicijų ministrauti ir su LVŽS į Seimą einantis parlamentaras Valerijus Simulikas, iki tapdamas parlamentaru dirbęs mokyklos direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi. Svarstoma ir dar pora kandidatūrų.

Antrai pagal svarbą – Kultūros ministerijai LVŽS jau pasirinkę buvusią Lietuvos kultūros ataše Švedijoje Lianą Ruokytę. „Manau, ji puikiai vadovautų ministerijai, vyktų daug intensyvesnis darbas nei dabar, nes ji – daug artimesnis kultūrai žmogus“, – LVŽS pirmininkas giria L.Ruokytę.

Į sveikatos apsaugos ministrus LVŽS siūlo psichiatrą Aurelijų Verygą, pasiryžusį imtis blaivinti tautą. LVŽS finansų ministru matytų finansų ekspertą, buvusį A.Butkevičiaus patarėją Stasį Ja­ke­liū­ną, trenkusį Vyriausybės durimis, kai išsiskyrė jo ir premjero pozicijos dėl „Swed­banko“. O ener­­getikos ministro postas žadamas Virgilijui Po­­­deriui, anksčiau vadovavusiam Valstybinei kai­nų ir energetikos kontrolės komisijai, „Litgrid“. Dip­lo­matijai vadovauti LVŽS kviestų diplomatą Pet­rą Vaitiekūną, užsienio reikalų ministro poste jau dirbusį socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vy­riausybėje, bet galutinio jo atsakymo dar neturi.

Socialinės apsaugos ir darbo ministre tiktų dabar vienintelė LVŽS atstovė Seime Rima Baškienė, bet partijos pirmininkas sakosi ją ir toliau matąs parlamente. Beje, R.Karbauskis tikina, kad į šį postą „kandidatė nėra ir tikrai nebus“ anksčiau kaip kandidatė žiniasklaidos minėta žmogaus teisių gynėja Dovilė Šakalienė, nors, pripažįsta, profesionalumo požiūriu ji atitiktų reikalavimus tokiam postui.

Tarp potencialių teisingumo ministrų galėtų būti dabartinis Seimo narys, buvęs STT Pa­ne­vė­žio skyriaus vadovas Povilas Urbšys.

„Vienintelė ministerija, kuriai vadovauti galėtų atsirasti mūsų partijos narys profesionalas, – Žemės ūkio. Bet tai septintas ar aštuntas prioritetas, vadinasi, tam reikėtų, kad laimėtume pusę Seimo mandatų“, – strateguoja R.Kar­baus­kis.

Neoficialiais duomenimis, realiausi svarstomi pretendentai į šį postą – Aleksandro Stul­ginskio universiteto profesorius Viktoras Pranckietis ir Že­mės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Mar­kauskas.

Konservatorių jaunimas – tik su partijos aparato patirtimi

„Lūkestis – turėti daugiau kaip po vieną kandidatą į ministrus. Dabar konsultuojuosi su galimais kandidatais, tam skirsiu likusią vasaros dalį. Kai kurie žinomi, bet bus ir staigmenų“, – intriguoja konservatorių lyderis G.Lands­bergis, žadėdamas visą puokštę potencialių kandidatų paskelbti rugsėjo antrą savaitę. Kol kas jis išdavė tik viešą paslaptį: „Pripažinsiu, kad norėčiau Vyriausybėje matyti Ingridą Šimonytę.“

Į klausimą, koks bus kandidatų į ministrus pasirinkimo mechanizmas, G.Landsbergis atsakė, kad tai bus jo rankose.

Tiesa, konservatoriai turi oficialią šešėlinę vyriausybę, su didele pompastika paskelbtą 2013-ųjų balandį, dar iki partijos lyderio pasikeitimo. Joje – daugiausia Andriaus Kubiliaus, še­šė­linio premjero, aplinkos žmonės, o ku­riems prit­rūkę postų, prikurta naujų „ministeri­jų“. Ta­čiau G.Landsbergis pirmininkauja kon­ser­vatoriams jau daugiau nei metus, nuo 2015 m. balandžio, bet šešėlinė vyriausybė nebuvo nei pa­keista, nei atnaujinta. Tiesą sakant, patys šešėliniai ministrai vargiai prisimena, kada rinkosi posėdžiauti ar kaip kitaip apie save priminė.

Į klausimą, rimtai ar nerimtai jis vertinąs pirmtako sudarytą šešėlinį ministrų kabinetą, G.Landsbergis atsako diplomatiškai: „Jie yra mūsų partiečiai, rimti profesionalai. Ne visiems tiko jų pasirinktos ar skirtos sritys, bet toje grupėje matau daug potencialo.“

Tačiau ir patys konservatoriai su šypsena vertino šešėlinio ūkio ministro Andriaus Kup­čins­ko, finansų – Mykolo Majausko, aplinkos – Pau­liaus Saudargo ar energetikos – Dai­niaus Krei­vio potencialą šiose srityse. Kažin ar G.Lands­bergiui norėtųsi siūlyti į ministrus šešėlinį Užsienio reikalų ministerijos vadovą Audronių Ažubalį (šiam postui naujieji konservatoriai turi rinkimų debiutantą diplomatą Žygimantą Pa­vi­lionį), Teisingumo – Stasį Šedbarą, Svei­ka­tos apsaugos – Antaną Matulą ar Vidaus – Ar­vy­dą Anu­šauską jau vien todėl, kad jie yra „se­noji gvardija“, nelimpanti prie neokonservatorių. Juo­lab netiktų į kultūros ministrus Vytautas Juo­zapaitis, parašęs viešą laišką apie cinišką naujosios konservatorių vadovybės kai kurių nusipelniusių partijai jos senbuvių ignoravimą. Tačiau nenorint juokinti politinių naujokų nekompetencija ir bijant partijos senbuvių, G.Landsbergiui gali tekti pasitelkti senojo šešėlinio ministrų kabineto kandidatūras.

Bet ir jauna konservatorė Agnė Bilotaitė ne­pritampa prie „naujo jaunimo“, o su ja skaitytis verčia tik jai labai palankus reitingavimas partijos viduje. Tiesa, ir ligšiolinėje šešėlinėje vy­riausybėje jai tėra tekęs tikrame ministrų kabinete nesamas regioninės plėtros ministro postas.

Nėra tarp G.Landsbergio favoritų ir šešėlinio švietimo ir mokslo ministro Valentino Stundžio, bet tarp naujo partijos vadovo favoritų nieko tinkamo į šį postą taip pat nėra (nors jei švietimo ir mokslo ministre gali būti Audronė Pitrėnienė, va­dinasi, gali būti bet kas). „Nebent Austėja Lands­bergienė“, – ironizuoja senieji konservatoriai.

O kai kurie šešėliniai, pavyzdžiui, susisiekimo „mi­nistras“ Seimo narys Jurgis Razma, niekada nė neketinęs siekti Vyriausybės nario pos­to.

Naujam partijos lyderiui iš šešėlinių tiktų jau buvusi krašto apsaugos ministre Rasa Juk­ne­vičienė, palaikiusi ir paties G.Lands­ber­gio stulbinamai greitą partinę karjerą. Nemažai šansų turi ir aktyviai rinkimams besirengiantis žemės ūkio ministru jau buvęs Kazys Starkevičius.

Tačiau lengviau išmesti partijos senbuvius iš vienmandačių apygardų ir partijos sąrašo pradžios, nei rasti tarp naujųjų konservatorių žvaigž­džių, bent kiek išmanančių kurią nors sritį, nes dauguma jų, kaip ironizuoja partijos veteranai, tėra jaunų bedarbių kuopelė.

Į klausimą, ar potencialių ministrų reikėtų dairytis konservatorių rinkimų sąrašo viršuje, ir konservatorių vedlys atsako: „Taip nesakyčiau. Vertinsiu profesionalumą, pasirengimą spręsti klausimus tose srityse“, lyg ir pripažindamas, kad rinkėjams siūlo sąrašą, kurio pradžioje – ne itin daug kompetencijos turintys asmenys.

Išskyrus rinkimų debiutantus – jau buvusią finansų ministre I.Šimonytę ir diplomatą Ž.Pavilionį bei veteranus R.Juknevičienę ir K.Starkevičių, tarp naujųjų sąrašo pirmūnų tikrai sunku rasti potencialių ministrų. Didelė dalis neokonservatorių iš garsiojo tryliktuko, prieš partijos sąrašo vidinį reitingavimą išsiuntinėjusio politine reklama pažymėtą lankstinuką, kuriame už juos agituoja konservatorių lyderis G.Lands­ber­gis, nėra nieko kito gyvenime veikę, tik buvę įdarbinti partijos ar jos narių biuruose, bet ir čia nieko įsimintino nenuveikę. O netekę kokios partinės pozicijos jie nesugebėdavo pakonkuruoti dėl pareigų normalioje darbo rinkoje. Andrius Vyšniauskas, Monika Navickienė, Aistė Gedvilienė ir kai kurie kiti dirbo partijos sekretoriate ar partiečių patarėjais ir padėjėjais. O Vytauto Landsbergio protežė į Europos Par­lamentą Radvilė Mor­kūnaitė-Mikulėnienė pasibaigus kadencijai taip pat puolė bandyti laimę rinkimuose, o dar­bo ieškoti konservatorių aparate. Tiesa, ji yra kovojusi su „Nordstream“ projektu, tad, tikėtina, gal bus siūloma į aplinkos ministro postą.

Beje, nors partijos vidinis reitingavimas G.Landsbergiui buvo šaltas dušas, praėjusį savaitgalį jis pasinaudojo partijos pirmininko tei­se ir kiek pajėgdamas dar kilstelėjo savo ratelio – D.Kreivio, Ž.Pavilionio, M.Navic­kie­nės, A.Ged­vilienės, Tado Langaičio vietas sąraše. Ne­tikėtai šiek tiek pakelta ir labiau prie krikdemų flango priskiriama Kauno m. savivaldybės ta­rybos narė, ekonomistė Gintarė Skaistė. Gal vis dėlto pripažįstant, kad savo ratelyje kandidatų į ministrus nedaug?

Tiesa, pasak G.Landsbergio, ne visi kandidatai į ministrus būtų konservatorių partijos nariai, „idant ir mūsų bendruomenė praturtėtų įdomiais specialistais iš šalies“. Kažin ar ką su tuo turi bendra, kad konservatorių su­važiavime svečiavosi garsusis Alfredas Bumb­lauskas, anksčiau ne kartą minėtas tarp kan­didatų į švietimo ir mokslo ministrus? Istorikas neneigia, kad kvietimų eiti į rinkimus su konservatoriais buvo, bet į ministrus nei turi kvietimo, nei eitų, nes nežinąs, ką ten reiktų daryti, kai ketvirtį amžiaus nedaryta nieko.

Bet, pavyzdžiui, V.Poderys, turėjęs partinių ambicijų ir laikytas konservatorių žmogumi, taip ir nesulaukė jo kompetencijos atitinkančios vietos šios partijos rinkimų sąraše, nes į jį reikėjo sukišti neokonservatorius „aparatčikus“. Tad ne­nuostabu, kad jis sutiko į rinkimus eiti su LVŽS.

Galų gale, kaip yra sakęs, G.Landsbergis ne­sikratytų premjero posto atsakomybės. „Prie to ir lieku. Bet viskas – rinkėjų rankose“, – sako konservatorių lyderis.

O šešėlinis konservatorių premjeras A.Ku­bi­lius, ko gero, tenorėtų sulaukti „auksinės tremties“ į Europos Parlamentą.

Liberalai turi tik ūkio ministro vakansiją

Liberalai vieninteliai įvardija visus, išskyrus vieną, potencialius ministrus. Pernai spalį sudarytoje ir dabar atnaujintoje šešėlinėje liberalų vyriausybėje vienintelė – ūkio ministro vakansija, atsivėrusi po Antano Guogos fiasko būnant laikinuoju partijos pirmininku.

E.Gentvilas iš galimos korupcijos skandale paskandinto partijos ekspirmininko E.Ma­siu­lio perėmė šešėlinio premjero postą, o anksčiau sau matuotą Žemės ūkio ministerijos va­dovo portfelį perdavė buvusiam Jonavos vicemerui Re­mi­gijui Osauskui. Krašto apsaugos „ministru“ vietoj tiesioginiuose rinkimuose Va­rėnos meru išrinkto Algio Kašėtos tapo Egidijus Papečkys, beje, nepriklausantis Liberalų sąjūdžiui. Jau anksčiau į skandalus įklimpusią kultūros „ministrę“ Dalią Tei­šers­kytę liberalai pakeitė ambasadoriumi prie UNESCO Arūnu Gelūnu.

Prioritetine liberalai vadina Užsienio reikalų ministeriją – į šį postą Petras Auštrevičius sutiktų iškeisti ir Europos Parlamento nario mandatą.

Šešėliniai liberalų ministrai parengė savo srities rinkimų programą, kuri jau patvirtinta. Pa­sak E.Gentvilo, šie asmenys bus „eksponuojami“ kaip potencialūs ministrai ir per rinkimų kam­paniją. Tik klausimas, kiek liberalams prireiks realių ministrų kandidatūrų po buvusio lyderio galimos korupcijos skandalo.

Partiniai ministrai labiau prognozuojami

Taigi valdžioje dabar nesančios partijos sėkmės atveju į Vyriausybę ministrus siūlys pagal skirtingus principus: LVŽS – visus nepartinius, išskyrus kokį vieną, kitos partijos – maždaug atvirkštine proporcija.

„Partiškumas neturėtų būti problema, tai ge­ras dalykas, nes suteikia atskaitomybę ir tam tik­ro aiškumo. Tad dabar tai tik vienos – konservatorių partijos bėda, kad jie per vienus rinkimus nutarė radikaliai pakeisti savo priekinę liniją ir siūlo jaunus žmones, kurie atrodo gražiai, bet turi patirties tik partijos aparato veikloje ir abejoju, ar visi pajėgtų vadovauti ministerijai, – aiškina politologas V.Vo­bo­le­vičius. – O nepartiniai ministrai yra mažiau kontroliuojami, juos delegavusi partija jiems turi įtaką, bet ribotą.“

Tad, V.Vobolevičiaus prognozėmis, LVŽS gali būti molinis begemotas, kuris perbėgs kaip taranas per Seimo rinkimus, susirinks labai daug vietų, pateks į Vyriausybę, o paskui pradės aižėti, nes partijos sąraše – daug ambicingų žmonių, kurie, kaip S.Skvernelis, dėl savo po­puliarumo visuomet bus laukiami ne vienoje partijoje, todėl galės jaustis nepriklausomi. Tad galimas Tautos prisikėlimo partijos scenarijus: skilimas, tačiau likusi atplaišėlė leidžia Vy­riausybei gyvuoti, ir jie lieka pakankamai įtakin­gi iki kadencijos pabaigos, o gal ir ilgiau.

Neokonservatoriai bando rinkėją „paimti“ jau­nyste ir ekspertiškumo demonstravimu. „Ta­čiau jaunystė gali reikšti ir patirties stoką, o eksper­tiškumas gali būti ir dūmų pūtimas. Partijai reikia turėti aiškią poziciją, o konservatoriai vieni už, kiti prieš Darbo kodeksą, išsiskyrė nuomonės ir dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo ar švietimo reformos. Demokratijos partijoje reikia. Bet čia labiau panašu į idėjinę šizofreniją, nes tuo pat metu bandoma būti ir liberalu, ir krikščionimi demokratu, ir kuo tiktai nori. Par­tija be pozicijos atrodo nepatikimai“, – vertina V.Vo­bolevičius.

Politologas prognozuoja, kad konservatoriai šiuose rinkimuose pasirodys pusėtinai, nes turi sta­bilų elektoratą, be to, pas juos perbėgo dalis nu­sivylusiųjų liberalais. Tačiau ateityje jie turės ap­sispręsti, ar konkuruoti su liberalais, ar tapti tik­rai krikdemiška partija. O liberalai, V.Vo­bo­le­vi­čiaus prognozėmis, nors jiems korupcijos skandalas sudavė rimtą smūgį, turėtų vėl stiprėti, nes tai partija, kurios pozicija labai aiški visais klausimais.

„Darbiečiai“ turi gana aktyvų pirmininką, vykdo aktyvią agitaciją, turi politikų savivaldybėse. „Bet esu pasirengęs gauti kiaušinį į veidą – pagal visas teorines prielaidas „Tvarka ir teisingumas“ patirs nesėkmę: partijoje nėra ryškių lyderių, o pagrindinis skęsta skandaluose arba rodomas kaip sistemos auka. Skriau­džiamų gaila, bet žmonės nori stiprių lyderių“, – prognozuoja V.Vobolevičius.