Aleksejus Viktorovas, jewish.ru

Poltavos sinagogos šoicheto Isako Smolianovo šeimos jaunėlis buvo nuolatinė nuolatinio tėvo galvos skausmo priežastis. Kitaip nei likę vaikai, šventai laikęsi žydų tradicijų, Solomonas nuo mažumės pasižymėjo laisvamanybe.

Tėvas stengėsi jaunatviškiems protestams užkirsti kelią pamokomais pokalbiais, bet viskas veltui. Į Solomoną ranka numojo, kai jo kambaryje rado nuogų moterų eskizus, o šis tik šyptelėjo: „Tai mano būsimoji profesija. Nutariau tapti dailininku“. Ir jis tapo. Be to, būtent ši, šeimos nuomone – nerimta, profesija leido jam paskui išgyventi būsimą istorinį kataklizmą, nusinešusį milijonus jo tautiečių gyvybių. Ir nors dėl tų pačių istorinių aplinkybių Solomono Smolianovo darbai nepuošia pasaulio muziejų galerijų, jo talentas istorijoje pėdsaką visgi paliko, suteikęs jam pinigų padirbinėtojų karaliaus titulą.

Solomono, gimusio užpraeitame amžiuje Poltavoje, susidomėjimas piešimu pasireiškė netikėtai. Tai įvyko po atsitiktinio apsilankymo privačioje įžymaus tapytojo Grigorijaus Miasoedovo atidarytoje meno mokykloje. Gan greitai, o, svarbiausia, lengvai ir noriai įsisavino piešimo ir tapybos techniką. O susipažinęs su mokyklos įkūrėjo sūnumi, pasekusiu tėvo pėdomis, Ivanu Miasoedovu, Solomonas pradėjo mokytis pas jį. Nepaisant amžiaus skirtumo, mokinys ir mokytojas greitai rado bendrą kalbą ir netrukus tapo draugais, kuriuos išskyrė tik Rusijoje įvykusi revoliucija.

Jam parūpindavo dailininko talentas: jis piešė portretus, puošdavo sienas, kūrė plakatus

Solomonas išvyko iš šalies ir paklaidžiojęs po įvairias Europos šalis, vedęs ir išsiskyręs, 1925 m. apsistojo Berlyne. Visus tuos metus pragyvenimą jam parūpindavo dailininko talentas: jis piešė portretus, puošdavo sienas, kūrė plakatus. Tačiau uždarbio vos pakako pramisti. Ir čia jis vėl sutiko savo mokytoją ir draugą Ivaną Miasoedovą, kuris irgi pasitraukė iš Rusijos, bet iki jų susitikimo Vokietijoje jau buvo spėjęs atsėdėti pirmą kartą už pinigų padirbinėjimą. Talentingą dailininką nusikalsti privertė banalus pinigų trūkumas ir nereikalingo emigranto dalia. Tos pačios priežastys prie jo nelengvo nusikalstamo amato stumtelėjo ir Solomoną. Vadovaujamas Miasoedovo, jis palengva įsisavino įvairių šalių banknotų padirbinėjimo gudrybes ir niuansus.

Netrukus draugų išleistus banknotus aptiko Vienos, Prahos, Drezdeno ir Baden Badeno bankai.

Solomonas organizavo padirbtų pinigų platintojų tinklą – policija periodiškai ką nors iš jų sulaikydavo, tačiau atsekti organizatorių ilgai nepavyko, nes grandinė nutrūkdavo jau prie antros ar trečios grandies. Bet nieko amžino nėra ir už gražų gyvenimą teko susimokėti. Tiesa, gauta poros metų kalėjimo bausmė niekaip Solomono nepamokė ir nė truputėlio nesumažino jo noro ir toliau užsiiminėti pinigų padirbinėjimu. Išėjęs laivėn, kaip mat ėmėsi senojo amato, ir ne vienus metus vis tobulino savo įgūdžius. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje jis jau buvo nusikalstamame pasaulyje gerbiamas vienas iš geriausių reikalo žinovų, o jo leidžiamos „produkcijos“ apimtys tapo galvasopiu ne vienoje šalyje, kurių policija paskelbė Solomono paiešką. Sulaikytas 1936 metais, jis vėl buvo nuteistas. Tačiau ketveri metai kalėjimo jį ne itin gąsdino. Jis išmoko „darbus“ valdyti ir iš kalėjimo, tad ramiai laukė bausmės pabaigos ir sotaus gyvenimo laisvėje. Tiesa, šį kartą sėdėti iki laisvo gyvenimo jam neteko. Likus metams iki bausmės pabaigos, prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, kaip žydas ir nusikaltėlis, Solomonas Smolianovas iš kalėjimo buvo pasiųstas į Mauthauzeno mirties stovyklą.

Iš pradžių jo gyvenimas stovykloje niekuo nesiskyrė nuo kitų sulaikytųjų. Drauge su visai nuo ryto lig nakties sunkiai dirbo, būdavo mušamas prižiūrėtojų ir kasdien matydavo, kaip miršta kiti. Ir, žinoma, norėjo išgyventi pats. Atsitiktinai, o gal ir visai tikslingai, jo pamestas vieno iš prižiūrėtojų portretas susilaukė dėmesio. Solomoną ėmė kartas nuo karto atleisti nuo darbo,

kad šis nutapytų lagerio viršininkų ir jų šeimų narių portretus, plakatus ir kitą lagerio meninę atributiką. Tai suteikdavo tam tikrą palengvinimą nelaisvėje. Bet po trijų metų lagerinio gyvenimo, prie kurio Solomonas, regis, prisitaikė, jį visiškai vieną etapu išvežė į Zachsenhauseną.Jam atvykus, stovykloje jau visu pajėgumu vyko slapta nacių vykdoma dokumentų ir anknotų padirbinėjimo operacija „Bernhard“. Operacija buvo pavadinta jos vadovo Bernhardo Krügerio, pavaldžiam asmeniškai Himleriui, vardu.

Iš visų konclagerių buvo renkami geriausi graveriai, spaustuvininkai, popieriaus gaminimo specialistai, dailininkai ir įvairių Europos šalių bakų darbuotojai

Buvo siekiama pakirsti Didžiosios Britanijos ir JAV finansų sistemas, užtvindant jas netikrais banknotais. Iš visų konclagerių buvo renkami geriausi graveriai, spaustuvininkai, popieriaus gaminimo specialistai, dailininkai ir įvairių Europos šalių bakų darbuotojai. Iki 1944-ųjų metų buvo surinkti 142 žmonės, kurie ir pradėjo spausdinti anglų svarus sterlingų, o vėliau ir JAV dolerius.

Iki 1944-ųjų metų buvo surinkti 142 žmonės, kurie ir pradėjo spausdinti anglų svarus sterlingų, o vėliau ir JAV doleriu

Jie visi buvo žydai. Ir nors lageryje jiems buvo įrengti du atskiri barakai, juos neblogai maitino, atnešdavo knygų ir laisvadieniais (!) leisdavo žaisti stalo žaidimus, visi suprato, kad pasibaigus projektui, iš lagerio jiems lemta iškeliauti tik per kaminą.