Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos žmonių demokratiniu būdu išrinkta Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, 1990 m. kovo 11 d. priėmęs aktą Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, visam pasauliui paskelbė apie savo apsisprendimą būti laisviems ir nepriklausomiems. Tačiau teko nueiti ilgą ir sunkų kelią, kol atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę pripažino kitos valstybės ir patvirtino, kad Lietuva vėl yra visateisis tarptautinių santykių subjektas.

Rolandas Kačinskas, Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius

Šiomis dienomis sukanka 25-osios diplomatinių santykių atkūrimo ir tarptautinio pripažinimo, o gal geriau reikėtų sakyti – tarptautinio pripažinimo blokados įveikimo metinės. Pažymint šią sukaktį, LR užsienio reikalų ministerija rugsėjo 15 d. LDK valdovų rūmuose rengia tarptautinę konferenciją „Europa 2040-aisiais: vieninga, laisva ir taiki“.

Renginio dalyviai – Lietuvos ir kitų šalių buvę bei esami prezidentai ir užsienio reikalų ministrai, iškilūs diplomatai, ekspertai ir Nobelio premijos laureatai – pakviesti aptarti ateinančių 25-erių metų Eu­ropos, o kartu ir Lietuvos tarptautinių perspektyvų.

Konferencijos tema skatina žvelgti į ateitį. Ar galime tikėtis, kad po ketvirčio amžiaus gyvensime geresnėje aplinkoje? Ar dar kada nors ES dokumente vėl bus galima pamatyti sakinį: „Europa niekada nebuvo tokia klestinti, saugi ir laisva, kokia ji yra šiandien“, kaip kad buvo parašyta 2003 m. priimtoje Europos saugumo strategijoje? Ar tokios formuluotės tebuvo tuo metu vyravusių ES šalių narių nuotaikų ir vilčių atspindys? Nes ir anuomet, ir dabar realybe to nebūtų galima pavadinti.

Prognozės – nedėkingas užsiėmimas. Kitaip nei prieš ketvirtį amžiaus pranašavo istorinio modernizacijos proceso šalininkai, istorija nesibaigė – vieninga, laisva ir taiki Europa vis dar lieka idealus siekinys. Vieni po kitų kyla nauji, vienas už kitą sudėtingesni iššūkiai. Visi jie savaip svarbūs ir būtini spręsti, tačiau, priklausomai nuo politinės konjunktūros, turintys savybę užgožti kitus. Tarp pastarųjų dažnai atsiduria Europos vertybių sklaidos ir jų įtvirtinimo Rytų ir Vidurio Europoje, jas galinčių ginti institucijų išsaugojimo ir tvirtumo klausimai.

Tikėtis konferencijoje išgirsti vienareikšmiškai optimistinių vertinimų dėl Europos ateities būtų naivu. Šiuo metu Europoje ir visame pasaulyje yra per daug nežinomųjų bei netikrumo ir per mažai politinės valios.

Šiuo metu Europoje ir visame pasaulyje yra per daug nežinomųjų bei netikrumo ir per mažai politinės valios.

Daug noro prekiauti, mažai – apginti laisvę. Šalys skirtingai vertina esamą situaciją, grėsmes ir pasekmes. Per dažnai dokumentuose procesai aprašomi taip, kaip juos norima ar patogu matyti, bet ne taip, kokie jie yra tikrovėje. Tai ypač gerai pastebima, kai kalbama apie Rusijos keliamus iššūkius Europai ir ką tai gali reikšti atskiroms šalims.

Skaudžios mūsų šalies istorinės pamokos, jau ne vienus metus stebimos Rusijos ambicijos kaimyninių valstybių teritorinio vientisumo ir suvereniteto sąskaita, tarptautinės teisės erozija ir sunkumai, su kuriais susiduria Ukraina ir Gruzija, siekdamos europinės ir euroatlantinės perspektyvos, – visa tai verčia Lietuvą į savo ir Europos ateitį žiūrėti su daug didesniu nerimu, nei tai daro daugelis kitų šalių.

Savo pokalbiuose su užsienio valstybių diplomatais dažnai pajuokauju, kad Lietuva jau švenčia dvi Nepriklausomybės dienas – vasario 16 d. ir kovo 11 d., todėl trečios mums nebereikia. Nes Lietuvai nacionalinio saugumo klausimas lygus nacionaliniam išlikimo klausimui.

Blogiausias sprendimas sudėtingų ir susipynusių iššūkių gausoje būtų sustoti ir nieko nedaryti. Diplomatinių santykių atkūrimo ir tarptautinio pripažinimo 25-mečio sukaktis primena mums ir kitiems, kad kai yra valia, tikėjimas ir strateginė kantrybė, net neįmanoma tampa įmanomu.

Tai primena ir tolesnis Lietuvos bei kitų dviejų Bal­tijos valstybių kelias – sėkminga valstybių ir vi­suo­menių transformacija, įsitvirtinimas pasaulio bend­rijoje, integracija į ES ir narystė NATO. Ne veltui Baltijos valstybės šiandien vadinamos sėkmės is­to­rijomis, kurios įneša pozityvų indėlį į Europos rai­dą.

Jei ne laiku priimti sprendimai, politinė lyderystė ir dirbtinai suformuotas geopolitines ribas peržengian­­ti vizija, šiandien mes visi – tiek Baltijos valstybės, tiek kitos ES ir NATO šalys – būtume daug su­dė­tingesnėje, mažiau nuspėjamoje ir potencialiai pa­vojingesnėje saugumo aplinkoje. Todėl žiūrint į 2040-uosius lai mūsų kelias būna priminimas, kad bū­­tina saugoti tai, ką esame iškovoję ir pasiekę, ir pa­vyz­dys, kai svarstome ES Rytų partnerystės šalių, ypač Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos, europinę ateitį.

Santykius su šiomis šalimis reikia megzti pagal jų nuopelnus ir siekius, o ne laikant jas Rusijos interesų įkaitais. Kartu tai raginimas europinį kursą pasirinkusioms šalims drąsiai siekti savo svajonių. Prisiminkime: jei Baltijos šalys būtų klausiusios patarimų pradžioje neskubėti su nepriklausomybės  atkūrimu, o vėliau – su okupacinės kariuomenės išvedimu ir integracija į Vakarų struktūras, nes tai galėtų apsunkinti Gorbačiovo „perestroiką“ ar Jelcino liberalias reformas, Lietuva ir šiandien būtų pilkojoje zonoje.

2040-aisiais vieninga, laisva ir taiki Europa greičiausiai dar netaps realybe.

2040-aisiais vieninga, laisva ir taiki Europa greičiausiai dar netaps realybe.

Šio termino ir nereikėtų suprasti pažodžiui. Tai labiau kaip siekiamybė ar vizija, nukreipianti mūsų mintis, darbus ir energiją tinkama linkme. Europai artimiausi metai bus didelių išbandymų metai. Per sovietinę okupaciją tęstinumą išlaikiusios ir pastarąjį ketvirtį amžiaus naujų kovų užgrūdintos Lietuvos diplomatinės tarnybos laukia nauji iššūkiai. Kitos savaitės konferencija Europos laisvės ir vienybės problemų gal ir neišspręs, tačiau įneš savo indėlį formuojant tarptautinės diplomatijos darbotvarkę ir darant įtaką politiniams procesams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA