A.Pitrėnienė, BFL nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Grįžtame į XIX a. pabaigą, tuoj reikės knyg­nešių, – taip šią situaciją apibūdina Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Regina Dilienė, pati sudariusi ne vieną vadovėlį. – Va­dovėlių nėra, nebent reikia skambinti, tartis, ar ga­li nelegaliai gauti nepatvirtintą knygą. Leidyklos, jei užsakysi jų vadovėlius, neoficialiai siūlo, iki kol šie atsiras, atsiųsti kažkokį variantą pradžiai. Bet kaip gali užsakyti vadovėlius jų nematęs, negalėdamas palyginti su kitų autorių, nežinodamas kainos, kiek dalių jį sudarys. Nugirsti ką nors apie tai per as­menines pažintis, bet tai juokinga.“

Nuo Rugsėjo 1-osios ši mokytoja kiekvienai de­vintokų literatūros pamokai ruošiasi bent dvi va­landas: pati dar kartą perskaito nagrinėjamą kūrinį, prirenka autoriaus citatų, susirankioja medžiagos iš įvairių šaltinių, parengia ją pamokai ir, aiš­ku, padaugina mokiniams teksto kopijų, kuriuos de­vintokai įsiklijuoja į sąsiuvinį, nes vadovėlio nėra.

„Bet iš ko mokysis vaikas, kuris nebuvo klasėje? Ar bendraklasis bus kompetentingas paaiškinti pra­­leidusiajam pamoką? Tokiomis sąlygomis ne­ga­li būti kalbos apie jokį savarankišką mokymąsi, – nu­kerta R.Dilienė. – Pavyzdžiui, viena pirmokė pa­sakė: mokytoja, žinokite, kad iš pirmo karto aš nie­ko nesuprantu, man reikia ir antro, ir trečio. O ką aš jai galiu atsakyti? Vaikeli, nebus to antro, to tre­čio, o jei neateisi į pamoką, tai ir pirmo nebus.“

Kodėl įpusėjus rugsėjui dar nėra 5, 7, 9 klasės vadovėlių pagal naujas programas? ŠMM į šį klausimą atsako paprastai: ji nekoordinuoja vadovėlių leidybos, gali tik informuoti leidyklas apie naujai rengiamas ugdymo programas.

Negana to, ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kas­pa­rie­nė sako, kad vadovėliai nėra vienintelė mokymo prie­monė ir mokykloje jie apskritai neprivalomi. Esą daugelyje šalių vadovėliai nebėra svarbiausia mo­kymo priemonė, todėl Lietuvos mokytojams ir mo­kiniams ŠMM siūlo įvairios kitos mokymosi me­džiagos, kurią atrinko ir susistemino Ugdymo plė­totės centras (UPC).

Vadovėlis

„Naujos programos literatūros ugdymo turinys naujas, bet dalis autorių ir kūrinių yra ir dabartiniuo­se vadovėliuose. Nauja programa orientuoja ne į kūrinio fragmentų nagrinėjimą (o būtent fragmen­tai dažniausiai pateikiami vadovėliuose), o į vi­so kūrinio skaitymą, taigi literatūros mokymui la­biausiai reikalingi grožinės literatūros kūriniai“, – sako Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

ŠMM atstovės teigimu, naujų programų įgyven­dinimui parengti laisvai prieinami šaltiniai – pri­valomi kūriniai, nuorodos į vaizdo ir garso įrašus ir kita medžiaga informacinėje sistemoje „Ug­dymo sodas“, nuotolinėje mokytojų mokymosi ap­linkoje „Lituanistų avilys“.

„Reikia būti nemačiusiam penktoko, septintoko ar devintoko, kad sakytum, jog jis gali dirbti be va­dovėlio. Nežinau, ką reikia įsivaizduoti, – galbūt tai, kad visi mokiniai turi planšetinius kompiuterius, visur veikia internetas, susirenkame į klasę ir per pamoką planšetėse skaitome kūrinius?“ – atkerta R.Dilienė.

Visi žinojo, kad nespės, tik ministerija – ne

Kad vadovėlių rugsėjo 1 d. dar nebus, daug kam buvo aišku sausio pabaigoje. Naujas lietuvių kal­bos programas 1–10 klasėms švietimo ir mokslo ministrė patvirtino tik paskutinėmis sausio dieno­mis. Tačiau nuspręsta, kad jau pagal jas nuo pat rug­sėjo pirmosios pradės mokytis 5, 7, 9 klasės mo­kiniai, o 1–3 klasės gali įgyvendinti naują progra­mą, jei yra tam pasirengusios.

Švietimo atstovai sako, kad bent kiek nutuokian­­tys apie vadovėlių atsiradimo mechanizmą iš­kart suprato, jog penktokų, septintokų ir devintokų vadovėlių per septynis mėnesius išleisti fiziškai tiesiog neįmanoma. Juolab vadovėlius leidžia ne ministerija, autoriai juos pradeda rašyti tik perskai­tę programą, o kur dar derybos su leidėjais, eks­­pertų įvertinimas, ar vadovėlis tinkamas naudo­ti, nedidelės vertės viešųjų pirkimų konkursų or­ganizavimas.

Trumpai tariant, daug kas žinojo, kad vadovėliai per mažiau kaip likusį pusmetį mokslo metų ir va­sarą neatsiras, o ministerija, tik sausio 25 d. patvirti­nusi naujas programas nuo rugsėjo 1-osios, esą neturėjo apie tai žinoti.

„Kai ministerija patvirtino programas, leidyklos mokyklas informavo, kad nauji vadovėliai bus pa­rengti, ir siūlė juos užsisakyti. „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ leidyklos mokytojams rengė seminarus, kaip dirbti su jų naujų vadovėlių medžiaga“, – apie seminarus, kurių tema – neegzistuojantys vadovėliai, pasakoja Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

Ji priduria, kad dažnai užtrunka vertinimo ir tai­symo procesas, nes jo tikslas – aukštos kokybės va­dovėlis (nors, kaip anksčiau teigė pati ŠMM at­stovė, daugelyje šalių vadovėliai jau beveik nereikalingi). Be to, galima suprasti, kad už tai, jog mo­kiniai laiku turėtų vadovėlius, atsakingos komercinės leidyklos, o ne ŠMM.

„Nesuprantu, kas atsitiko, koks gaisras ar trečia­sis pasaulinis karas kilo, kad įgyvendinti naują pro­gramą reikėjo pradėti būtent dabar. Kas būtų at­sitikę, jei būtume palaukę kito rugsėjo? Dabar ra­miai būtų rašomi vadovėliai, išsibandytume te­­mas“, – stebi­si lituanistė iš Marijampolės.

ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direkto­rės teigimu, taip nuspręsta dėl dviejų priežasčių: pir­ma, siekiant gerinti mokinių pasiekimus, diegia­mas sisteminis lietuvių kalbos mokymas, aukštes­­ni reikalavimai keliami skaitymo pasiekimams, daug didesnis dėmesys skiriamas asmenybės vertybiniam ugdymui; antra, remiantis Švietimo įstatymu visos Lietuvos mokyklos turi mokytis pagal bendrą programą ir ją baigusios pasitikrinti mokymosi pasiekimus pagal bendrą Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programą.

Už ką pirkti ateities vadovėlius?

Kol kas teigiamą įvertinimą gavo, vadinasi, yra lei­džiami naudoti ugdymo procese, „Šviesos“ va­do­vėliai „Lietuvių kalba 1“ pirmokams, „Lietuvių kalba 5“ bei „Literatūra 5“ – penktokams.

Šiuo metu UPC yra vertinami „Baltų lankų“ va­dovėliai 5 klasei „Lietuvių kalba“ ir „Literatūra. Vadovėlis 5 klasei“, taip pat – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovėlis 5 klasei „Skai­ti­niai“. ŠMM teigimu, „Šviesa“ atnaujino 7 ir 9 klasės lietuvių kalbos vadovėlius ir siūlo naudoti juos darbui pagal naujas programas.

Taigi yra tikimybė, kad pirmieji vadovėliai jau pra­dėti spausdinti ir mokyklos galės juos užsisakyti, bet jei turi pinigų. ŠMM pabrėžia, kad problemos nėra: mokyklos pačios sprendžia, kam panaudoti mokinio krepšelio lėšas, skirtas mokymo priemonėms įsigyti, kokius vadovėlius pirkti, ir tokias iš­laidas planuoja.

Tačiau mokyklos teigia, kad norint nusipirkti va­dovėlių joms prireiktų vos ne stebuklo. Tarkime, vieno penktos klasės va­dovėlio vidutinė kaina knygynuose yra 15,09 eu­ro, visų keturių reikalingų – 60 eurų.

„5 klasės vadovėliai patvirtinti, dalis jų pagamin­ta, taigi, jei turėtume 3676 eurus, iki spalio vi­du­rio jau gautume naujus vadovėlius, – skaičiuoja Lie­tuvos progimnazijų asociacijos vadovas, Vil­niaus Baltupių progimnazijos direktorius Viktoras Bli­­novas.

O štai jei mokykla norėtų naujais vadovėliais aprūpinti visus pirmokus ir penktokus, o septintokus – mokomosiomis knygomis (nes vadovėlio nė­ra), tam reikėtų maždaug 8 tūkst. eurų: 3,1 tūkst. eurų pirmokų vadovėliams, 3,7 tūkst. – penk­­­tokų ir 1,7 tūkst. eurų septintokų mokomosioms knygoms.

O kiek pinigų iš tų 8 tūkst. eurų, reikalingų va­do­vėliams, turi Baltupių progimnazija? 700 eurų.

„Kai paaiškėjo, kiek pinigų galime skirti, informacijos apie naują programą, vadovėlius ar jų kai­ną dar nebuvo. Apie lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, programas pradėta kalbėti tada, kai pirkinių sąrašas jau buvo sudarytas. Juk pinigų reikia ir kitur kam nors atnaujinti, ne tik lietuvių kalbai“, – sako V.Blinovas.

Direktorius primena, kad panašių sumų reikės dar kelerius metus, nes naujų vadovėlių pagal naujas programas prireiks ir antrokams, trečiokams, ket­virtokams, šeštokams, aštuntokams. Juk nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pagal naująsias programas mokysis visi 1–10  klasių mokiniai.

„Be abejonės, tokios pinigų sumos skirti vien tik lietuvių kalbai neįmanoma“, – neslepia V.Bli­no­vas.

Stengtasi įvaryti baimės

Lituanistė R.Dilienė prisipažįsta, kad tokia situacija, kai mokytis reikia, o vadovėlių nėra, jos nebestebina, tačiau labai piktina. O labiausiai siutina neoficialūs bauginimai. Mokytoja pasakoja, kad seminaruose, kurių tema – atnaujinta ir buldo­­zeriu prastumta programa, apie esminius dalykus neužsimenama, daug laiko ir energijos skiriama mokytojams prisaikdinti, kad pagal naują pro­gramą reikia dirbti paraidžiui. Esą literatūros pro­gramą nuo pat pirmos iki paskutinės raidės reikia įgy­vendinti tiksliai taip, kaip ji parašyta: negalima sukeisti vietomis kūrinių ir autorių, negalima pasirinkti, kuris kūrinys labiau tinka prie kurios temos ir t.t. R.Dilienė sako, kad tokios pat nepagrįstos pre­cizikos reikalauta ir iš leidėjų, priešingu atveju jų vadovėliai esą nebus patvirtinti, tai reiškia – ne­leidžiama jų naudoti ugdymo procese.

„Aš prašiau pacituoti dokumentą, kuriuo re­mian­tis reikalaujama vykdyti programą paraidžiui. Pro­gramoje nurodyta, ką reikia išmokti, kokių ži­nių suteikti, kokius kūrinius perskaityti, kokius ge­bėjimus išugdyti, o visa kita – mokytojo reikalas. To paties buvo reikalaujama ir iš autorių, ir iš leidyklų atstovų. Pasakyta, kad jei vadovėlyje bus ne programos kūrinys ar ne ta jo versija, kurią numatė naujosios programos autoriai, tų vadovėlių „ne­praleis“. Bet gąsdinama buvo neteisėtai, nes ne mi­nis­terija vertina vadovėlius, o ekspertai, kurie ir pri­siima atsakomybę. Yra dokumentai, kokius kriterijus va­dovėliai turi atitikti, ir juose tikrai nėra reikalavimo, kad vadovėlis paraidžiui turi atitikti programą. Toks reikalavimas ir negalėtų atsirasti“, – paaiškina R.Dilienė, pati dirbusi tokioje ekspertų komisijoje.

Negali susitaikyti su nauja programa

R.Dilienė sako, kad jei ne stresas ir prigrasymai programos laikytis paraidžiui, kol nėra vadovėlių, de­vintokų mokytojai žinotų, kaip dirbti: pradėtų nuo antikos, mitologijos, tautosakos. Būtent to­kios pirmosios temos devintokams visada ir buvo se­nuosiuose literatūros vadovėliuose. Ji patikina, kad medžiagos yra, galima rasti įdomių kūrinių ir juos siejančių aspektų, tačiau tokia interpretacija ne­leidžiama.

Žiūrime į 9 klasės literatūrinio ugdymo atnaujintą programą, nuo ko reikia pradėti, nes antika at­siranda gerokai vėliau nei pirmosiomis naujosios programos pamokomis. Pirmasis privalomas li­teratūros programos kūrinys – Vandos Juknaitės kn­y­­ga „Išsiduosi. Balsu“, netrukus po jos – Ri­čar­do Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.  Mo­ky­to­ja sako nesuprantanti, kodėl devintokams pirmosiomis literatūros pamokomis reikia tokios juodžiausio nihilizmo ir juodžiausios ironijos do­zės: „Jauno žmogaus memuarai“ galėtų būti 12 klasės kūrinys, prieš Balio Sruogos „Dievų miš­ką“ – būtų galima palyginti stilių, požiūrį. O de­­vintokams – pasikoręs Kostia („Išsiduosi. Balsu“) ir mirusiojo laiškai („Jauno žmogaus memuarai“). Aš neturiu ką pasakyti.“

Verčiame toliau: patriotinės tautinės programos literatūros kūrinys – kalbos, kurias 1975-ai­siais teisme pasakė disidentė Nijolė Sadūnaitė, ne­se­n­iai įsiliejusi į violetinę minią vadinamojo kedofi­lijos skandalo įkarštyje.

Lituanistė R.Dilienė negali paaiškinti, kodėl per literatūros pamokas devintokai turėtų nagrinė­ti N.Sadūnaitės kalbas teisme. „Kovojome, aiški­nome, psichologai nagrinėjo programą, pasakė, kad ji netinka, negali būti jokių tokių dalykų, – prisi­mena pedagogė. – Kam reikalinga devintokui Ma­­rija Gimbutienė, N.Sadūnaitė? Kalba teisme nė­ra literatūra, kodėl ji nenagrinėjama per istoriją? Juk tai istorinis kontekstas, lietuvių kalbos mo­kytojai neturi to nagrinėti.“

Lituanistė atvirai sako, kad pradėjusi dirbti pa­gal naująją programą negali atsistebėti jos neprofe­sionalumu. Tiesa, atskiro aptarimo programa su­laukė dar jos nepatvirtinus, kai peticiją prieš literatūriniam ugdymui skirtą jos dalį pasirašė 1,7 tūkst. lituanistų. Besipriešinančiųjų teigimu, literatūra programo­je susiaurinama iki kultūros istorijos ži­nių šalti­nio ir tautinio pasakojimo perteikimo prie­monės, o ir visa tai parengta neprofesionaliai. Be to, ji parengta be edukologijos tyrimų, be konsultacijų su pedagogais ir vaikų literatūros specialistais.

Dešimtokų egzaminas – toks kaip dvyliktokų

Devintokų mokytojai ne juokais išsigando dėl at­naujintos programos įgyvendinimo nesant vadovėlių, nes turi parengti juos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui (PUPP). Planuojama, kad 2018 m. dešimtokai turės rašyti tik literatūrinį rašinį iš privalomų kūrinių ir autorių, taip pat pasikeis kalbėjimo užduotis – jie gaus bilietus, kuriuose bus privalomo kūrinio ištrauka, ir žodžiu turės ją analizuoti, susieti su kontekstu.

„Per seminarą buvo pasakyta, kad literatūrinis rašinys dešimtokams skirtas jiems pripratinti prie 12 klasėse egzamino, – sako R.Dilienė. – Bet to bū­ti negali, juk yra egzaminų matrica – ką tikriname, kokius gebėjimus, kiek yra turinio. O 10 klasėje du kartus – ir raštu, ir žodžiu bus tikrinama, ar mokinys perskaitė privalomus kūrinius.“

Mokytoja apgailestauja, kad bet kokia improvizacijos laisvė iš pamokų dings, nes reikės kalti pro­graminius kūrinius taip, kaip jie išrikiuoti, nesvarbu, įdomu ar ne.

ŠMM teigimu, 2018 m. PUPP keisis kalbėjimo, rašymo užduotys, bet ne esminės patikrinimo dalys. Esą dar birželį su savivaldybių lituanistų me­todinių būrelių pirmininkais buvo aptarta, kokios užduotys turi būti, kad būtų įvertinti gebėjimai, būtini baigus 10 klasę. Planuojama, kad literatūrinis rašinys bus vienas iš galimų rašymo dalies pasirinkimų, kalbėjimas bus susietas su teksto supratimu. Apibendrinus mokytojų siūlymus, projektas paskelbtas „Li­tua­nistų avilyje“, kur bus toliau aptariamas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA