G.Landsbergis, K.Kavolėlio nuotr.

Visą rinkimų dieną be perstojo merkęs lietus buvo ženklas, kad laimės konservatoriai. Blogas oras per visus rinkimus būdavo palankus šiai partijai, turinčiai drausmingiausią elektoratą. Šįsyk jo neišgąsdino ne tik stichija, bet ir jaunesnės kartos perversmas partijos viduje.

Aušra LĖKA

Neišsipildė Valentino Mazuronio prognozė, kad jo vadovaujama Darbo partija šiuose rinkimuose bus pirma. Jos, 2012 m. rinkimų pirmojo turo nugalėtojos, visai neliko Seime. O visą kadenciją buvę vienvaldžiai apklausų lyderiai socialdemokratai nukarūnuoti. Dar prieš porą mėnesių toks scenarijus atrodė vargiai tikėtinas. Rinkėjai gerokai perbraižė politinį žemėlapį.

1. Zenonas Vaigauskas ir 5 mln. eurų

Pirma šių rinkimų sensacija nutiko dar net neužsidarius rinkimų apylinkėms – fiasko patyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenų valdymo sistema, kainavusi 5 mln. eurų. Rinkėjai, pasinaudoję teise balsuoti ne savo rinkimų apylinkėje, stovėjo eilėse, nes sistema  „nesuveikė“. Valandinėse eilėse stovėjo ir iš anksto balsavę rinkėjai, mat niekas nesitikėjo tokio rekordinio – 6,7 proc. rinkėjų noro balsuoti ne rinkimų dieną (2012 m. – 5,5 proc.).

Beveik iki vidurnakčio žinias apie rinkimų sėkmes ar nesėkmes partijoms ir žurnalistams diktavo žmonės iš rinkimų apylinkių, nes VRK sistema visai įstrigo. Bet kai kur kaprizingoji duomenų valdymo sistema, atvirkščiai, buvo labai atvira: iki rinkimų dienos ryto buvo bet kam prieinami rinkėjų asmeniniai duomenys – vardai, pavardės, gimimo metai, adresai.

Ar rinkimai atėjo netikėtai, kad jiems taip prastai pasirengta? Ar bus atsakymas, kaip galėjo šitaip nutikti ir kas dėl to kaltas?

2. Darbo partijai – mirties nuosprendis

V.Mazuronis, K.Kavolėlio nuotr.

Pirmą kartą praėjusių rinkimų pirmojo turo nugalėtoja jau kituose išmetama už borto: Darbo partija 2012 m. daugiamandatėje pelnė pergalę (laimėjo 17 mandatų) ir tik po intensyvios antiagitacijos antrajame nesugebėjo išlaikyti lyderystės. 2004 m. rinkimuose „darbiečiai“ buvo laimėję net 39 mandatus. Bet, tikėtina, dabar partija, kaip ne viena likusi už parlamento borto, nueis į politinę užmarštį, nors jų naujausias pirmininkas V.Mazuronis buvo deklaravęs, kad ji šiuose rinkimuose bus pirma.

Tikrai pirma, tik už patekusiųjų į Seimą brūkšnio, o tai partijai reiškia beveik mirties nuosprendį. Negali sakyti, kad toks rezultatas visai netikėtas: iš 18,4 proc. „darbiečių“ rėmėjų „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc. Nuo jos bėgo ne tik rinkėjai, bet ir nariai: „darbiečiai“ per kadenciją prarado 4667 bendrapartiečius, nors vis dar yra antra pagal dydį partija (20 659 nariai).

V.Uspaskichas, A.Ufarto nuotr.

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, Darbo partija buvo radusi žmonėms patrauklų viliojimo būdą: jų lyderis Viktoras Uspaskichas, charizmatiška persona, sėkmės lydimas verslininkas, tikino žinantis, kaip visai valstybei išbristi iš problemų. Partijai, žinoma, pakenkė V.Uspaskicho, kaip partijos pirmininko, praradimas, bet, politologės vertinimu, dar labiau pakenkė lyderių kaita, o V.Mazuronis, nors ėjo partijai vadovauti, bet nevedė jos į rinkimus, nes jam labai jau gaila buvo prarasti dosnų europarlamentaro mandatą. Beje, šis jam ir beliko, nes po tokio vadovavimo fiasko V.Mazuronis atsistatydino iš partijos pirmininkų.

O buvusi partijos pirmininkė Loreta Graužinienė, savo tėvonijoje – Ukmergėje net nepatekusi į antrąjį rinkimų turą, pareiškė visai pasitraukianti iš Darbo partijos.

3. Užsitęsusi Rolando Pakso politinio skrydžio pabaiga

Politologai prognozavo, kad „darbiečiai“ šiaip ne taip persiris per 5 proc. barjerą, o „Tvarka ir teisingumas“ liks kitapus, nors abiem žadėjo greitą politinę mirtį.

„Tvarkiečiai“ per kadenciją „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausose buvo smukę nuo 6,9 iki 4,8 proc., bet rinkimuose vos 0,33 proc. peržengė 5 proc. ribą ir pateko į Seimą. Tačiau šviesios ateities jiems niekas nežada.

Juolab partija po rinkimų liko be savo lyderio R.Pakso – šis atsistatydino. Pavyzdys, kas belieka „autorinėms“ vieno asmens partijoms netekus savo vėliavnešio, – Darbo partija.

„Tvarkiečiai“ kažkada atrado nišą: elitas – blogai, o jie geri. Dabar tai nebe toks svarbus argumentas, kad žmonės balsuotų. Be to, daug metų partijos eksploatuojamas vis tas pats R.Pakso – nuskriausto lyderio, kurio reikia pagailėti, modelis žmonėms jau nusibodo“, – „tvarkiečių“ kryčio priežastis vardija politologė J.Novagrockienė.

„Tvarkiečių“ šlovės valanda, kai jų lyderis 2004 m. laimėjo prezidento rinkimus, liko istorija.

4. Neogelbėtojai – už borto

Staigmena galima vadinti ir tai, kad pirmą kartą per pastaruosius keliolika metų už parlamento ribos liko prieš rinkimus susikūręs neogelbėtojų „projektas“.

2000 m. Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga“ (socialliberalai) laimėjo 29 mandatus, 2004 m. Seimo rinkimuose debiutavę „darbiečiai“ – 39, 2008 m. debiutantė Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija – 16, 2012 m. „Drąsos kelias“ – 8, kol pagaliau – nulis. Net savireklamoje savo simboliu pasirinkusi trispalvius kumščius (ar turėtas omeny posakis: jei turi jėgos, proto nereikia?) Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija liko už Seimo durų. Tiesa, pats N.Puteikis šiek tiek pirmauja vienmandatėje Danės apygardoje Klaipėdoje, kurioje buvo išrinktas per praėjusius rinkimus. Daugiau kumščiais mojuojančiųjų rinkėjai į antrąjį turą nepraleido. Net kita koalicijos vardo persona K.Krivickas Justiniškių vienmandatėje Vilniuje patyrė fiasko.

Teisybės dėlei, jei šie du garsūs (nesigilinant – gerąja ar ne prasme) veikėjai nebūtų taip savimi pasitikėję ir rinkimuose būtų pasirinkę ne koalicijos variantą, jie Seime būtų turėję šešis septynis mandatus. Su 6,07 proc. balsų jie pralenkė patekusias į Seimą dvi partijas – „Tvarką ir teisingumą“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą. Tačiau iki koalicijai būtinos 7 proc. kartelės pritrūko.

Vis dėlto 6,07 proc. – mažiau nei 2012 m. protesto balsų gavo rinkimų naujadaras „Drąsos kelias“ (7,99 proc.), šiemet tesulaukęs 0,28 proc. rinkėjų paramos.

Šįkart fiasko patyrė ir kitos rėksminga retorika į Seimą bandžiusios pakliūti liliputinės partijos ar radikalai.

5. Gabrielius Landsbergis: auksinis debiutas

Konservatorių rizika nustumti dalį senosios gvardijos, ją pakeičiant net ir nieko lig tol nenuveikusiu partijoje (kai kuriais atvejais – ir apskritai gyvenime) jaunimėliu, pasitvirtino.

Buvo dvejonių, kaip drausmingasis konservatorių elektoratas reaguos į gana drastišką partijos atsinaujinimą, o vienmandatėse apygardose – į visiškai naujus partijoje vardus vietoj kelias kadencijas jose rinktų patyrusių politikų. Bet pasirodė buvę teisūs tie politologai, kurie sakė, kad kol partijoje yra Vytautas Landsbergis, tol drausmingasis konservatorių elektoratas balsuos už bet ką, kas bus pasiūlytas partijos viršūnių . Maža to, konservatorių atsijauninimas jiems atvedė ir naujų rinkėjų: naujausiose „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ visuomenės nuomonės apklausose pirmą kartą šią partiją palaikančiųjų dalis tarp jaunimo viršijo dalį tarp vyresnės kartos. Net jei dėl tokio staigaus atsijauninimo konservatoriai ir prarado kokį senolį rėmėją, elektorato jaunėjimas partijai žada kur kas daugiau dividendų.

6. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga: nuo vieno mandato iki „sidabro“

R.Karbauskis, V.Skaraičio nuotr.

Skaičiuojant procentiškai didžiausią šuolį padarė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), mat dabartiniame Seime jie teturi vieną mandatą, laimėtą Rimos Baškienės. Dabar daugiamandatėje LVŽS jų jau turi 19, o į antrojo turo finalą išėjo dar 40 (konservatorių – 42, o pirmaujančiųjų abi partijos turi po lygiai).

Valstiečiai pastarąjį kartą į Seimą buvo patekę 2004 m. (tuomet partija vadinosi Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga), kai partijai vadovavo Kazimira Prunskienė.

Dar prieš porą metų sociologas dr. Vladas Gaidys atkreipė dėmesį į laipsniškai kylantį LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio populiarumą, nuosekliai ėmė kilti ir LVŽS.

Susidirbus Liberalų sąjungos, kuriai dar šių metų pradžioje prognozuota antra vieta rinkimuose po socialdemokratų, tuomečiam lyderiui Eligijui Masiuliui, LVŽS kaipmat užėmė antrąją poziciją apklausose, o per rinkimus gerokai aplenkė ir iki rudens dar vis favoritais laikytus socialdemokratus.

Politologai ir sociologai šią partiją iš kitų išskyrė ne tik dėl jos pasirinkto „nepartinės partijos“ modelio, bet ir, anot V.Gaidžio, dėl „auksavidurkiškos“ pozicijos, nesidrabstymo purvais ant politinių konkurentų. Tad daugumos partijų elektoratas LVŽS nurodydavo kaip galimą ant-rą pasirinkimą, o prieš rinkimus tie, kurie buvo nusivylę savo remta partija, atidavė balsus valstiečiams.

Klausimas vienas: kaip tokia „sumestinė“ partija išlaikys nors kokį vieningumą ilgiau, nei pasidalys postus? Nebent būtent baimė prarasti postus ir bus šio darinio cementas.

Politologės J.Novagrockienės vertinimu, ši sugrįžusi į Seimą partija neturi aiškios tapatybės, nors turi stiprių asmenybių, bet nepakankamą kiekį. Keistas ir LVŽS politikos supratimas – kad turėtų valdyti visų sričių profesionalai ir net ministras pirmininkas turėtų būti ne politikas. Nors tokiame poste kaip tik turi būti politikas, kuris matytų visumą, o jei kas nepavyktų, prisiimtų politinę atsakomybę.

7. Socialdemokratai rinkimus jau pralaimėjo

Sensacija galima vadinti socialdemokratų pralaimėjimą. Stebėtinai visą kadenciją laikęsi sociologinių apklausų viršūnėje ir netgi gerokai atsiplėšę nuo artimiausių konkurentų, paskutiniais prieš rinkimus mėnesiais jie ėmė prarasti pranašumą.

A.Butkevičius, V.Skaraičio nuotr.

„Auksinių šakučių“ skandalo, kaip ir ankstesnių vijūnėlių dvarų ir panašių, dangstymas, besiblaškanti partijos lyderio Algirdo Butkevičiaus pozicija šiais (kaip ir daugeliu kitų) klausimų prieš rinkimus ėmė smarkiai tirpdyti socialdemokratų ir jų

lyderio populiarumą. O po „Vilmorus“ apklausos, kaip žmonės vertina Darbo kodeksą, šios bendrovės vadovas sociologas V.Gaidys teisingai prognozavo, kad nuo esamų reitingų reikia drąsiai nubraukti bent kokius 5 proc. Realybėje prireikė net ir dvigubai daugiau.

Nieko gera socialdemokratams nežada ir kovos rinkimų antrajame ture: konservatorių ir LVŽS atstovų ten varžysis atitinkamai 42 ir 40, o socialdemokratų – vos 21, tad socialdemokratams rinkimai jau pralaimėti. Tačiau jų lyderis, žadėjęs atsistatydinti, jei praras nors vieną dabar turimą mandatą, tokią progą padaryti rinkimų naktį praleido.

Socialdemokratų lyderis patyrė dvigubą traumą: ne tik partija prarado lyderystę, bet ir savo tėvonijoje – Vilkaviškyje, savo uošvijoje, kur jaunystėje pradėjo partinę ir darbinę karjerą, A.Butkevičius buvo pratęs laimėti rinkimus jau pirmajame ture. Šįsyk teks varžytis su LVŽS kandidatu antrajame.

Beje, kaip skirtingai savo narius vertina patys socialdemokratai ir kaip – jų partijos rinkėjai, parodė ir reitingavimas. Bent jau užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių iš partijos jam paskirtos 34 vietos rinkėjai pakėlė į devintą.

8. Liberalai – išrišimas ar beviltiškumas

Neprognozuotai daug – 9 proc. balsų ir 8 mandatus laimėjo Liberalų sąjūdis, nors po E.Masiulio „rečitalio“ televizijose liberalai apklausose buvo nukritę gerokai žemiau 5 proc. ribos.

Tačiau ar tai jau reiškia, kad liberalų rinkėjai atleido jiems nuodėmes, ar tai tik beviltiškumas, neradus už ką daugiau balsuoti? Kad ir kaip ten būtų, liberalų lyderiai rinkimų naktį jau nuėjo į konservatorių štabą – gal ne tiek pasidžiaugti šių sėkme, kiek pradėti derėtis dėl vietos prie valdžios stalo. Kur kas kuklesnės, nei prognozuota iki E.Masiulio skandalo, bet kur kas svaresnės, nei buvo galima tikėtis mėnuo iki rinkimų.

Liberalams pasisekė turbūt ir todėl, kad žmonės nori permainų. Beje, ne tik partijų rikiuotėje, bet ir pačiose partijose. Konservatorių eksperimento sėkmė turėtų įkvėpti ir kitas atsinaujinti bei atsijauninti. Gera žinia ir ta, kad žmonės nori naujų politikų, bet ne tokių, kuriems geriausias veikimo politikoje būdas atrodo mojuoti kumščiais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA