I.Dodonas, išrinktasis Moldovos prezidentas

Moldovoje ir Bulgarijoje rinkimus laimėjo prorusiški kandidatai. Kremlius daro viską, kad Rytus vietoje Vakarų pasirinktų ir kitų Balkanų šalių gyventojai.

Rima JANUŽYTĖ

Slavai gyventojai, Ortodoksų bažnyčia, ištisus amžius trunkantys artimi ryšiai su Rusija, kuriuos prisimintų ir caro Petro I amžininkai. Tokia šiandien yra NATO link judėti mėginanti Juodkalnija, kurioje, kur tik pažvelgsi, kyšo rusiškos ausys. Šios ausys lenda ir kitose Balkanų šalyse.

Lapkričio 3 d. Lietuva ratifikavo 2016 m. gegužės 19 d. Briuselyje pasirašytą Šiaurės At­lan­to sutarties protokolą dėl Juodkalnijos prisijungimo, paprastai sakant – Juodkalnijos įstojimą į NATO. Tai dar vienas mažas žingsnelis, kuriuo Juodkalnija vos vos nutolo (arba įsivaizdavo tolstanti) nuo Rusijos ir priartėjo prie Vakarų. Ir dar vienas veiksnys, galbūt prisidėjęs prie kaistančios atmosferos Balkanuose.

Rusijos pinigai – visur

Porto Montenegro

Jau daugelį metų Juodkalnija vadinama „rusų VIP kurortu“. VIP, nes Juodkalniją labai mėgsta Ru­sijos oligarchai. Vienas žinomesnių – Rusijos mi­lijardierius Olegas Deripaska, nusipirkęs ne šiaip jachtos švartavimosi vietą Juodkalnijos uoste, o patį… uostą. „Porto Montenegro“ uostas prie Ad­­rijos jūros kimšte prikimštas prabangiausių jachtų, kurių didžiausia, savaime suprantama, irgi yra rusų milijardieriaus nuosavybė.

Tai tik mažytis pavyzdys, mat Rusijos pinigai iš esmės sudaro mažiausiai trečdalį visų tiesioginių užsienio investicijų į Juodkalniją. Palyginimui, artimiausios kaimynės Serbijos investicijos sudaro 15 proc., o Vakarų Europos šalių – vos 5 proc. bendrame investicijų katile. Skaičiuojama, kad nuo 2005 m. rusai į Juodkalniją investavo jau per 1,16 mlrd. eurų.

Remiantis Rusijos centrinio banko duomenimis, Rusijos bendrovės buvo pagrindinės žaidėjos pastarąjį dešimtmetį vykstančiame privatizacijos procese. Štai kodėl, MONSTAT duomenimis, iš maždaug 4,2 tūkst. Juodkalnijoje registruotų už­sienio kapitalo įmonių 32 proc. priklauso rusams. Daugiausia – pačios didžiausios.

Antai 2005 m. didžiausią Juodkalnijos bendro­vę „KAP aluminum“, kuri generuodavo ša­liai 15 proc. viso BVP (jis sudaro apie 4 mlrd. JAV dolerių), įsigijo jau minėtas O.Deripaska. Vieno didžiausių Juodkalnijos nekilnojamojo turto ob­jektų „Astra Montenegro“, esančio Zavalos ky­šu­lyje, plėtotojas – irgi rusas, architektas Sergejus Po­lonskis. Į šį projektą rusai iš viso investavo apie 108 mln. eurų.

Kiti skaičiai ne mažiau įspūdingi. Kasmet Juod­kal­niją aplanko apie 300 tūkst. turistų iš Rusijos. Iš viso Juodkalnijoje jie praleidžia daugiau nei milijoną naktų per metus. Kai kurios apklausos liudija, kad net 40 proc. viso Juodkalnijos nekilnojamojo turto irgi priklauso rusams – daugiausia politikams ir milijardieriams.

Tačiau santykių idilė staiga ėmė blėsti. Pirmą kartą – 2014 m. kovą, kai Juodkalnija Rusijai įvedė sank­cijas, prisidėdama prie kitų ES šalių iniciatyvos. Nepageidaujamais paskelbti 33 Rusijos asmenys, kai kurie – iš artimiausios Vladimiro Putino aplinkos.

Antras šalčio smūgis santykius ištiko praėjusį gruo­dį, kai ši šalis buvo pakviesta prisijungti prie NATO. Iš karto po šios žinios Kremliaus atstovas spau­dai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Juod­kalnijos laukia Maskvos atsakas.

Vis dėlto noras spręsti šią situaciją geruoju nu­ga­lėjo: balandžio mėnesį į Juodkalniją atvyko aukš­to lygio delegacija, kurią sudarė daugiausia V.P­u­tino „Vieningosios Rusijos“ nariai. Juos itin šil­tai sutiko daugybė prorusiškai nusiteikusių politikų, nevyriausybinių organizacijų ir verslininkų. „Vieningosios Rusijos“ pasiuntiniai namo grįžo su geromis žiniomis: Juodkalnija per daug myli Ru­siją, kad taip lengvai išslystų iš rankų.

Tos rankos situaciją sava linkme nuvairuoti pa­mė­gino per neseniai vykusius rinkimus. Jų metu bu­vo planuojama atidengti ugnį į antivakarietišką opo­ziciją palaikančią minią ir tokios diversijos bū­du galbūt nuversti jau 20 metų su pertraukomis premjeru esantį ir šalį į Europos Sąjungą ir NATO vedantį Milo Džiukanovičių.

Vis dėlto planas nebuvo įgyvendintas, o po rinki­mų Juodkalnijoje buvo suimti pasikėsinimą į ci­vi­l­ius gyventojus rinkimų dieną planavę asmenys. Be to, jau žinoma, kad keletas organizatorių yra rusų nacionalistai.

Protestai Juodkalnijoje

Juodkalnijos policija pranešė sulaikiusi 20 serbų, kurie įtariami planavę išpuolius pasibaigus balsavimui parlamento rinkimuose. Juodkalnijos policijos viršininkas Slavko Stojanovičius patvirtino, kad suimti asmenys atvyko iš kaimyninės Ser­bi­jos ir, kaip manoma, planavo „paimti automatus“, po rinkimų pulti valstybines įstaigas, policiją ir galbūt valstybės tarnautojus. Pasak jo, sulaikytieji kaltinami nusikalstamos organizacijos formavimu ir terorizmu.

Podgoricos pareigūnai patvirtino, kad tarp suimtųjų daiktų rasta daug ginklų ir Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformų.

Priminsime, kad Juodkalnijoje vykusiuose parla­mento rinkimuose opozicija tikėjosi įveikti M.Džiu­kanovičių, 2006 m. atvedusį šią nedidelę Balkanų šalį į nepriklausomybę nuo Serbijos. M.Džiu­ka­novičius yra vienintelis Balkanų lyderis, iš­silaikęs valdžioje nuo praėjusio amžiaus 10-ojo de­šimt­me­čio pradžios, kai ėmė byrėti Jugoslavija. Jis kelis kartus buvo premjeras, kartą – prezidentas.

Tiesa, M.Džiukanovičius įtariamas draugų ir giminių protegavimu, korupcija ir net organizuotais nusikaltimais. Tačiau jis bent kol kas laikomas vienintele Juodkalnijos viltimi ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos ir tapti vakarietiška valstybe.

Pagrindinis opozicinis blokas Demokratinis fron­tas, priešingai, ragina stiprinti ryšius su Rusija, yra nusistatęs prieš šalies narystę Europos Są­jun­goje bei NATO ir reikalauja referendumo dėl jungimosi prie karinio aljanso.

Ir norisi, ir baisu

Stojimo į NATO klausimas iš tiesų skaldo šalies visuomenę, kurios nemaža dalis dar puikiai prisimena Aljanso 1999 m. bombardavimus tuometėje Ju­goslavijoje, kuriai priklausė ir Juodkalnija. Ta­čiau pilietinės visuomenės aktyvistas, buvęs pajūrio miesto Budvos mero pavaduotojas Ljubo Fili­po­vičius pripažįsta, kad daugumai piliečių labiau rūpi ekonomika ir didėjanti valstybės skola, o ne prisiminimai apie bene 20 metų senumo įvykius.

Blaškymosi tarp noro į Vakarus ir į Rytus Juodkalnijoje – labai daug. Iškalbingas faktas – vie­nu metu Balkanuose praėjusią savaitę vykusios Rusijos ir NATO karinės pratybos. Aljansas pirmadienį Juodkalnijoje pradėjo nenumatytų, kritinių atvejų penkių dienų pratybas, kurių metu buvo praktikuojamasi, kaip kovoti su potvyniais ir cheminėmis atakomis. Jose dalyvavo 680 karių iš septynių NATO valstybių narių ir 10 valstybių partnerių.

Tuo metu kaimyninėje Serbijoje trečiadienį Rusija pradėjo 13 dienų truksiančias pratybas „Slavų brolybė 2016“. Šiose pratybose dalyvauja 150 Rusijos desantininkų ir nežinomas skaičius karių iš Serbijos ir Baltarusijos.

Kaimynystėje – irgi neramu

Neramu ir Serbijoje: po skandalo dėl galbūt planuoto pasikėsinimo Juodkalnijoje paskelbta, kad Serbijos saugumo pajėgos aptiko daug sprogmenų miške šalia kelio, kuriuo į darbą važinėja šios šalies premjeras. Kaip ir pirmuoju atveju, čia taip pat įtariamos Rusijos specialiosios tarnybos.

Analitikų vertinimu, tai Rusijos Vakarams siunčiama žinia apie jos įtaką Balkanų regione, o tokių žinučių pastaruoju metu pasitaiko vis dažniau ir vis aiškesnių. Antai neseniai Kremlius pademonstravo itin didelį palankumą Bosnijos serbų administracinės srities vadovui Miloradui Dodikui, kuris nuolat ieško būdų kurstyti nesutarimus ir jo vadovaujamos Bosnijos ir Hercegovinos srities gyventojų maištingas nuotaikas. Pastarąjį kartą jis sumanė rengti referendumą dėl jo vadovaujamos srities Valstybės dienos, o pritarimo dėl šios iniciatyvos paprašė Kremlių.

Šventei siūlyta sausio 9-oji bosniams primena kruviną trejus metus trukusį karą, prasidėjusį po 1992 m. sausio 9 d. paskelbtos Bosnijos serbų valstybės nepriklausomybės. Tad siekis švęsti Vals­ty­bės dieną, o dar būtent sausio 9-ąją, Bosnijoje vertinamas kaip akibrokštas ten gyvenantiems musulmonams bei kroatams ir kaip galimas naujos etninės įtampos šaltinis.

Kremliui tokia įtampa – tik į naudą, tad nieko nuostabaus, kad V.Putinas M.Dodiko iniciatyvą palaikė. Na, o šis, skelbdamas turįs Rusijos užnugarį, referendumą suorganizavo ir, žinoma, laimėjo: 99,8 proc. dalyvavusiųjų jame pritarė tam, kad sausio 9-oji būtų paskelbta šventine diena.

Sarajevui šiuo atveju tenka nelengva užduotis laviruoti tarp Rusijos palaikomo regiono iniciatyvų ir siekio išsaugoti stabilumą.

Serbų sociologė Vesna Pesič „Laisvosios Eu­ro­pos“ radijui teigė, kad, demonstruodamas savo įta­ką M.Dodikui ir Serbijos valdžiai, V.Putinas iš tie­sų siunčia žinią Vakarams, kaip savo tikriesiems prie­šams, o ne Balkanų visuomenei.

„Kai visų dėmesys nukreiptas į karą Sirijoje ir kitas konflikto zonas visame pasaulyje, V.Putino Va­karams Balkanuose metamas iššūkis lieka be­veik nepastebėtas, nors Rusijos „švelnioji“ galia vi­­same regione taikoma vis veiksmingiau. Grei­čiau­siai Rusija neplanuoja karinės invazijos Bal­ka­nuo­se ir nesiekia kaip nors kitaip demonstruoti savo karinės galios, tačiau Maskvai svarbu šiame regione parodyti savo įtaką bei statusą ir susigrąžinti posovietiniu laikotarpiu prarastas pozicijas“, – sako V.Pesič.

Šias pozicijas Rusija prarado todėl, kad pati va­duo­damasi iš Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių ne­suskubo spręsti Balkanų krizės ir padėti savo „bro­­liams serbams“. Tiesa, Rusija priglaudė ne vie­ną Serbijos veikėją, įskaitant Jugoslavijos ka­riuo­menės vadą Veljko Kadijevičių, kuriam buvo su­teikta Rusijos pilietybė. Be to, Maskvoje gyvena bu­vusio Serbijos prezidento Slobodano Miloše­vi­čiaus našlė Mirjana Markovič, o keletas serbų, ku­rie praturtėjo per XX a. dešimtojo dešimtmečio Bal­kanų karus, dabar sėkmingai užsiima verslu Mask­voje.

Tačiau to Rusijai maža. Ji kaip įmanydama siekia padidinti savo įtaką Serbijoje ir dalyvauti vi­suose su šia šalimi susijusiuose politiniuose procesuose, kad pademonstruotų savo vaidmenį ir interesus visame Balkanų regione. Juk būtent Rusija vetavo Di­džio­sios Britanijos pateiktą rezoliuciją dėl Srebrenicos žudynių, o Rusijos žiniasklaida aktyviai prisideda prie pastangų reabilituoti 2006 m. Hagoje mirusį S.Miloševičių. Antai Rusijos žiniasklaidoje S.Mi­lo­ševičius dabar neretai pristatomas ne kaip karo nu­sikaltėlis, atsakingas dėl bene didžiausių žiaurumų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, o kaip taikdarys, viso labo norėjęs išsaugoti Jugoslaviją.

„The Washington Post“ teigia, jog visa tai – da­lis Maskvos pastangų įtvirtinti savo kontrolę Bal­ka­nuose, siekiant patiems rusams parodyti, kad Ru­­­sija čia itin įtakinga. „Daug žmonių Rusijoje ma­­­no, kad Jugoslavijos žlugimas yra Rusijos pažemi­nimo pa­vyzdys, nes Vakarai nepaisė Maskvos nuo­mo­nės“, – šiame laikraštyje rašo Jaroslawas Wis­niews­kis.

Pasak J.Wisniewskio, Rusijos strategijos pa­grin­­das – formuoti didžiosios galios ir patikimo są­jungininko įvaizdį, neįsipareigojant skirti didesnių investicijų ar kitokios paramos. Ir tokia strategija veiksminga.

Antai neseniai Belgrade įsikūrusio Eu­ro­at­lan­tinių tyrimų centro paskelbto tyrimo duomenimis, Rusija destabilizuoja Balkanų regioną, stabdo de­mokratizacijos ir stojimo į ES procesą ir trukdo re­giono šalims bendradarbiauti su NATO. Re­mian­tis šiuo tyrimu, Rusija Serbijoje ir Vakarų Bal­ka­nuo­­se siekia įvairių tikslų. Pagrindinis tikslas – pa­keis­ti demokratiją rusiško stiliaus autoritariniu po­­pulizmu. Antrasis tikslas – susilpninti paramą glau­desniems ryšiams su Europa ir diskredituoti pačią ES plėtros idėją.

Eilėje – Bulgarija ir Moldova

R.Radevas

Rusiško stiliaus populizmo nestinga ir kitose Bal­­kanų šalyse. Antai šį savaitgalį vykusių Bul­ga­rijos prezidento rinkimų antrajame ture geriausiai pasirodė draugiškų santykių su Rusija siekiantis kairysis generolas Ru­me­nas Radevas (53 m.), aplenkęs provakarietiškos kryp­­ties Cecką Cačevą (58 m.).

Bulgarijoje rusiška korta labai populiari – nemažai gyventojų provakarietiškus politikus kaltina dėl prarasto rusiškų dujų tranzito „South­stream“ vamzdžiais, koneveikia juos ir dėl Bul­ga­rijai itin skaudžiai juntamos migrantų krizės. O štai Rusija jiems atrodo artima ir kultūriškai, ir eko­nomiškai, tad sunku neatsižvelgti į R.Radevo rinkimų pažadus panaikinti sankcijas Rusijai ir normalizuoti su ja anksčiau Bulgarijai itin svarbius prekybinius saitus.

Žinoma, generolo R.Radevo pergalė dar nereiškia Bulgarijos krypties pasikeitimo. Net ir pats kairysis politikas teigia neketinantis imtis radikalių permainų. „Tačiau buvimas proeuropietišku nebūtinai turi reikšti buvimą antirusišku“, – sako jis, didžiausiam V.Putino, laukiančio bent vienos Balkanų šalies „atsivertimo“, džiaugsmui.

Vis dėlto Bulgarijoje Rusijai šansų, regis, šiek tiek mažiau negu šalia esančioje Moldovoje. Šioje ša­lyje prorusiški veikėjai neslėpdami naudoja to­kius šūkius, kaip „Drauge su Rusija!“ arba „Kry­mas – Maskvai!“. O tai, ar Moldova galiausiai pa­si­rinks Vakarus, ar Rytus, tebėra labai jautrus ir iki galo neatsakytas klausimas.

Susiskaldymas šalies viduje akivaizdus: 43 proc. gyventojų teigia, kad Moldova turėtų tapti Eu­razijos Sąjungos nare, ES šalininkų yra 40 proc. Be to, net 42 proc. Moldovos gyventojų balsuotų prieš šalies narystę NATO, o už – 21 proc. Nepaisant to, kad per 80 proc. laiko Padniestrę neatsiejama Moldovos dalimi, net 39 proc. nelaiko Rusijos karių buvimo ten grės­me Moldovai, o rimtą grėsmę jaučia tik 34 proc. gyventojų.

Ką tik pasibaigusiuose rinkimuose susiskaldymas buvo dar akivaizdesnis. An­trajame prezidento rinkimų ture nugalėjo atvirai prorusiškas kandidatas, Socialistų partijos lyderis Igoris Dodonas, pirmajame ture gavęs net 49 proc. balsų ir vos nelaimėjęs rinkimų iš karto.

Antroje vietoje liko buvusi Pasaulio banko ekono­mistė, integracijos į Europą šalininkė Maia San­du.

Nors Europai sunku tai pripažinti, rinkimai parodė, kad „Krym naš!“ Moldovos gyventojams atrodo priimtinesnė alternatyva negu „Pir­myn į Europą!“. O tai dar vienas įtakos svertas Kremliui.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA