L. Vansevičienės nuotr.

Gruodžio premjerose karaliaus gyva muzika: spektakliuose gros „Kontrabanda“, „Colours of Bubbles“ ir miuziklų profesionalais virstantys Keistuolių teatro aktoriai.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Liežuvis tenupus besiskundžiančiam, kad Lie­tuvos teatrinis gyvenimas apsnūdęs: 2017-uosius pasitiksime su 17 gruodžio premjerų. Mažiausiai tiek, jeigu dar kokia ekspromtus mėgstančių entuziastų trupė nepareikalaus sau publikos dėmesio čia pat ir nedelsiant.

Vis dėlto tokių ekspromtinių staigmenų pastebimai mažėja: tiek dėl profesionalėjančios teatrų va­­dybos, tiek dėl aštrėjančios jų konkurencinės ko­­­­­vos. Reginių pasiūla didėja sparčiau nei publikos susidomėjimas teatru, o kur dar tas gimtinei nuo pasienio kasmet mojantis statistinis Alytus… Taip galima sulaukti laikų, apie kuriuos vis garsiau šneka muzikos projektų organizatoriai: daugeliui pradedančių atlikėjų publika tampa savaimine vertybe, o bilietų kainos klausimą keičia klausytojų atviliojimo į ne­mokamus kon­certus problema.

Tačiau yra ir bus menininkų, sprendžiančių priešingas – per ankštų salių problemas. Štai į visus penkis „Pašaliniams draudžiama“ gruodžio rodymus bilietai Klaipėdos dramos teatre iššluoti nė repeticijoms neprasidėjus. Užteko poros slaptažodžių: režisierius Oska­ras Koršunovas, pjesės autorius Gintaras Gra­jaus­­­kas, ir nei bilieto kaina, nei siužetas, nei aktorių są­rašas žiūrovų piniginių at­si­vė­rimams nebeturėjo reikš­­mės.

Pankrokas prie bangolaužio

Nors kūrėjai bando būti pa­slaptingi ir taip artėjančiai premjerai suteikti dar daugiau intrigos, jau dabar Klaipėdoje kalbama, kad „Pašaliniams draudžiama“ vis labiau panašėja į miu­ziklą. Gy­va muzika teatre – jo­kia naujie­na, tačiau išvysti spek­­taklyje pank­roko grupę, ku­­rioje dainuoja ir bosine gitara „pjausto“ drama­turgas (G.Gra­jaus­­kas), o kla­viši­niais – spektaklio kompozitorius (An­tanas Ja­sen­ka), vis dėlto ne kas­dien pavyktų. Šiuo atveju būtent to­kį derinį, primenantį uostamiesčio le­gendinę grupę „Kontra­ban­da“, scenoje ir matysime. Pjesės (o ir grupės dainų tekstų) autoriui Gintarui kompaniją palaikys dar du senosios „Kontrabandos“ muzikantai.

Saikinga scenografija taip pat nestokos klaipėdietiškų akcentų: scenoje žadama atkurti stilizuotą šiaurinio molo bangolaužį su jo akmenimis ir tetrapodais. Kadangi autentiški uosto atributai sce­­nai per sunkūs, tenka gaminti butaforinius.

Du svarbiausi pernai vasarą teatrui įteiktos pje­sės „Pašaliniams draudžiama“ veikėjai, keliaujantys per visą spektaklį, – tai Poetas (pirmą sezoną Klaipėdos dramos teatre įpusėjęs Jonas Bara­naus­kas) ir Bitininkas (į Nacionalinę kultūros ir meno premiją pretenduojantis Darius Meškaus­kas). Kartais šie personažai susitapatina, ir tuomet galima įtarti, kad energingas devintojo de­šimt­mečio poetas subrendęs virto ramiu išmintingu bitininku.

Visi kiti veikėjai tarsi „road movie“ kronikoje pasirodo ir vėl išnyksta. Užtat jų daug – spektaklyje užimta didžioji dalis teatro trupės. Spektaklyje matysime Reginą Arbačiauskaitę, Reginą Šaltenytę, Igorį Reklaitį, Rimantą Pelakauską ir kitus žy­mius Klaipėdos aktorius.

Florencijos pasirinkimas

Kauniečiai gruodį irgi tikisi ryškios premjeros. Jų viltys siejamos su Jono Vaitkaus ir Ainio Stor­pirš­čio pirmąkart Lietuvoje statoma Thomo Man­no 1905 m. sukurta pjese „Fjorenca“.

Šiam pastatymui J.Vaitkus ne tik pasitelkė nuola­tinį savo bendražygį kompozitorių Algirdą Mar­tinaitį, bet ir Nacionalinio Kauno dramos teatro trupę „atmiešė“ lapkritį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje pristatyto spektaklio „Apreiškimas Marijai“ jaunaisiais aktoriais Agnieška Ravdo ir Mariumi Meilūnu.

Pjesės veiksmas vyksta Florencijoje, Medici vi­lo­je, 1492 m. Esminis dramos konfliktas – vienuolio pamokslininko Girolamo Savonarolos (1452–1498) ir Florencijos miesto valdovo Lo­ren­zo de Medici (1469–1492) (arba Lorenco Nuos­ta­biojo) pažiūrų skirtumai. Dviejų žymių vyrų ne­santaiką dar labiau kursto gražuolė Fjorė Fjo­ren­ca (šį vaidmenį pasikeisdamos kurs Martyna Ged­vi­laitė ir Ugnė Žirgulė). Ji kažkada atstūmė besiper­šantį Savonarolą (akt. Egidijus Stancikas ir Vai­das Maršalka), užtat sutiko būti Lorenco (akt. Liu­bomiras Laucevičius) mylimąja. Vis dėlto mirš­tantis menus puoselėjęs Florencijos valdovas dva­sinį Bažnyčios lyderį vertina kaip sau lygų. O išgalvotas Fjorencos personažas – alegorinė nuoro­da į pačią Florenciją, mat viduramžiais miestas bu­vo žinomas Fjorencos vardu. Taigi Fjorencos pa­si­rinkimas tolygus Florencijos miesto pasirinkimui.

„Lorencas teigia, kad nevalingas, nesugebantis atsispirti jausminiams poreikiams, neturintis saiko žmogus iš esmės save sunaikina. Taip sako tas, ku­ris pats buvo viršūnėje, rengė linksmybes, karnava­lus ir pats juose dalyvavo. Spektaklyje taip pat ke­liama profesinės išdavystės problema, teigiama, kad netekusio moralinių atrankos kriterijų menininko kūryba virsta šiukšliadėže. Žmogus bevališkumu, bestuburiškumu apnuodija savo kūrinį. Šiais laikais šiukšlių prisiryjama iš visur: iš medijų, literatūros, fotografijos. Moralės, etikos kriterijų nebelieka – visiems viskas skanu ir gerai“, – ironizuoja J.Vaitkus.

Siekdamas sukurti autentiškus pagrindinių herojų paveikslus T.Mannas studijavo G.Savo­na­rolos biografiją ir Jacobo Burckhardto veikalą „Renesanso kultūra Italijoje“. Tačiau autorius „Fjo­­rencos“ nelaikė istorine drama, tiesiog dvi žy­mios Florencijos istorinės asmenybės, jo nuomone, idealiai tiko prieštaringų principų reiškėjų vaid­­menims. Sulaukęs priekaištų dėl katalikybės dis­kreditavimo, rašytojas kritikams paaiškino, kad to­kio tikslo neturėjo, ir jeigu dramoje esama kritinių tendencijų, tai kritikos objektas buvo Re­ne­san­so kultūra, o ne Katalikų bažnyčia. Nepaisant to, „Fjorenca“ didelės sceninės sėkmės nesulaukė ir rampų šviesą išvysdavo ganėtinai retai, o jos likimu nusivylęs T.Mannas daugiau dramų neberašė.

Šiuolaikinė danaidžių versija

Sostinės teatro mėgėjai, šį pavasarį Gintaro Var­no pageidavimu kruopščiai studijavę antikinio Oidipo mito vingrybes, po pusmečio turės progą žinias atnaujinti Vilniaus mažajame teatre. Čia vis drąsiau scenoje besijaučiantis režisierius Paulius Ig­natavičius kartu su dramaturgu Andriumi Jev­sejevu imasi Aischilo dramos „Maldautojos“, ku­rios sušiuolaikinta versija pristatoma „Euro­pie­čių“ pavadinimu.

Yra žinoma, kad „Maldautojos“ buvo pirmoji dra­ma iš Aischilo tetralogijos. Joje pasakojama apie danaides – 50 karaliaus Danajo dukterų, ku­rias jų tėvo brolis valdovas Aigiptas nori ištekinti už 50 savo sūnų. Pirmąją naktį 49 dukterys nužudė savo vyrus, tik viena Hipermnestra pasigailėjo sa­vo jaunikio. Nepaklususios tironui danaidės su sa­vo tėvu išplaukia į tolimąją Graikiją. Argo miesto karalius Pelasgas turi priimti nelengvą sprendimą – priimti juos ir stoti į kovą su Aigipto sūnumis ar nepriimti, taip užrūstindamas Dzeusą, bet iš­veng­damas konflikto ir karo. Pelasgas atsiklausia sa­vo tautos nuomonės, ir ši nusprendžia priimti pa­bėgėles.

O kaip pasielgs mūsų tauta? Ar esame teisūs, pabėgėlius traktuodami kaip problemą, o ne kaip ga­limybę? Ar europietiškoji vienybė ir solidarumas tebėra įmanomi? Nevienareikšmiškus atsakymus į šiuos klausimus ir tikisi rasti „Europiečių“ kūrėjai, bandantys graikiškojo Olimpo dievus prakalbinti moderniosios literatūros tekstais ir nūdienos Lietuvos politikų išmintimi.

O ta išmintis nedaug kuo skirsis nuo interneti­nės išminties, kurią visai neseniai tautiniu kostiumu aprengta šviesiaplaukė geltonkasė (beje, na­cio­nalinės baleto trupės direktorės Rūtos But­vi­lienės duktė Gailė Butvilaitė) įkvėptai bėrė se­kio­­dama paskui O.Koršunovo spektaklio „Eglė žal­čių karalienė“ žiūrovus.

Naujametinių pasakų ratelis

Gruodį „Eglės žalčių karalienės“ premjera irgi numatoma, bet jau visai kitokia – muzikali, nuotai­kinga  ir kalėdinės pasakos rūbais apvilkta. Į nuo­­taikingą, vietomis pratrūkti juokais, o vietomis – nubraukti ašarą kviečiantį režisierės Eglės Ki­žaitės spektaklį kviečia šeši jauni Keistuolių teatro aktoriai, įtraukiantys į veiksmą ir jaunuosius žiūro­vus bei primenantys jiems gražiausius kasdienybės stebuklus – meilę, draugystę, ištikimybę.

Pasakų asortimentą atnaujina ir Nacionalinis dra­­mos teatras, kviečiantis į spektaklį „Kaulinis se­­nis ant geležinio kalno“. Spektaklis išskirtinis tuo, kad bando scenon perkelti dailininkės Birutės Ži­lytės knygai pieštas iliustracijas. O šios – iš tų, ku­rios neidealizuoja, nesušvelnina, pastelinėmis spalvomis nepertapo sekamos pasakos veiksmo. Kitaip sakant – iš tų, kurias vaikai vadina „baisiomis“, nors patys, prisižiūrėję filmukų, dažnai paišo dar baisesnius siužetus.

„Šiandien pasakos iliustruojamos labai „saugiai“. Baimė augančias kartas „sužaloti“ žiauria ir mistiška lietuvių liaudies pasaulėjauta pavertė pa­sa­kas, o su jomis ir mūsų kultūrines ištakas, in­fan­tiliomis, perdėtai sutaurintomis ir, mano nuomo­ne, labai nutolusiomis nuo periferijos žmonių pa­saulėjautos. Ir nors pasakomis anksčiau siekta ne tik auklėti, bet ir gąsdinti, jų pagrindinė misija išliko: supažindinti klausytoją su kita, nematoma pa­saulio puse, jo istorijomis, o svarbiausia – priversti žmogų iš tikrųjų smalsauti, bijoti, juoktis ir ki­taip patirti sunkiai paaiškinamą gamtą“, – teigia dai­lininkė B.Žilytė, kurios iliustracijas skulptūromis ir vaizdo projekcijomis užsibrėžė prikelti jau­nų menininkų komanda.

Iš pradžių nematomo, tačiau visur esančio Kau­­­linio senio vaidmuo patikėtas Povilui Budriui.

Į pasakas neria ir neseniai diplominį „Heraklį“ Keis­tuolių teatro repertuaran įvedęs Aido Gi­nio­čio studentas Gildas Aleksa. Kauno kameriniame teatre jis kartu su megztų spektaklių specialiste scenografe Ramune Skrebūnaite narsto „Megz­ti­nį“ pagal Donaldo Bisseto pasakas. O jame – dvi mer­gaitės, kurių mama nemoka sekti pasakų, už­tat močiutė – tikra pasakų ir žaidimų meistrė. Ji gy­vena tarp daugybės megztų ir nenumegztų megz­tinių, ir kiekvienas iš jų turi atskiras nepakarto­jamas istorijas. Šiame spektaklyje net tuščias ka­na­rėlės narvas ar sušlapęs mobilusis telefonas, mo­čiutei paliepus, pasakoje atgyja naujam gyvenimui.

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorius Vy­tautas Kupšys nutarė nesiremti nei literatūrinėmis, nei liaudies pasakomis ir su kolegomis scenoje dėlioja savitą Kalėdų Senelio nuotykių siužetą. O jis paremtas tuo, kad Senelio pagalbininkas, viską užmirštantis nykštukas vardu Pamiršau, pa­miršta dar vieną svarbų dalyką ir tuo sukelia grėsmę artėjančiai šventei. Ar Kalėdų rytas vis dėlto išauš, tėvai ir taip nuspėja, o vaikai sužinos panevėžiečių spektaklyje „Ar pažįsti Kalėdų Senelį“.

Nuoskaudų laužai

Užtat pasakose, skirtose suaugusiems, ne viskas taip lengvai nuspėjama. Štai ponia Irena (akt. Valda Bičkutė) išlošia loterijoje (juk įspėjau, kad pasaka…), o per sėkmės aplaistymą artimiausių draugų ratelyje bilietas ima ir pradingsta. Jo nėra nei po stalu, jei spintose, nei tarp nešvarių vakarėlio indų. Ar gali būti, kad laimingąjį loterijos bilietą paėmė kažkuris iš svečių? Apvogtoji nieko ne­lauk­dama imasi veiksmų tam išsiaiškinti. Ir daro tai taip uoliai, kad vos nesugriauna savo šeimos ir ne­išvaiko senų bičiulių. Kaip neprarasti sveikos nuo­vokos užgriuvus netikėtai sėkmei – apie tai aš­tri „Domino“ teatro komedija „Loto“, pastatyta pa­gal rusų dramaturgo Vasilijaus Sigarevo pjesę.

Gytis Padegimas Kauno kameriniame teatre grįžta prie Thorntono Wilderio – amerikiečių drama­turgo, kurio pjesės „Mūsų miestelis“ ir „Ilga Ka­lėdų vakarienė“ prieš kelis dešimtmečius lėmė ryš­kiausias režisieriaus kūrybos viršūnes. Šįkart jis stato tris vienaveiksmes T.Wilderio pjeses, pri­klau­­sančias nebaigtam lyrinių komedijų ciklui „Sep­tyni žmogaus amžiai“: „Kūdikystė“, „Vaikys­tė“ ir „Upės po žeme“.

Pastaroji, pasakojanti apie vidutinio amžiaus žmones, atrasta ir pirmąkart publikuota tik 1997 m., o iki tol buvo laikoma dingusia. Prasideda ji ra­miu Karterių šeimos vasaros vakaru, leidžiamu prie eže­ro. Sūnus, dukra ir jų tėvai dalijasi pastebėjimais ir prisiminimais. Tačiau už nekaltų frazių sly­pi daugiau, nei gali atrodyti pašaliečiams. Žodis po žodžio, ir senų nuoskaudų žarijos įsiliepsnoja…

Vis dėlto geriau tėvus turėti, nei jų netekti. Šiau­lių dramos teatro premjeroje „Visu greičiu at­gal!“ stebime dvi našlaitėmis likusias seseris, ku­rios, mirus mamai, nusprendžia savo gimdytojų pe­­­­lenus sujungti ir iškeliauja ieškoti prieš ketvirtį am­žiaus mirusio tėvo kapo. Bėda, kad nė viena ge­rai nežino, kur tas kapas yra, – tik tiek, kad jis kažkur Prancūzijos šiaurėje… Nusigauti ten seserys ban­do didžiuliu vogtu autobusu. Pakeliui aiškėja liūd­na jų šeimos istorija, bet makabriškoje kelionė­je netrūksta ir linksmų situacijų. Ryžtingąsias se­seris Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje pagal jauno prancūzų dramaturgo Pierre’o Not­te’o pjesę vaidina Nomeda Bėčiūtė ir Jūratė Bu­driūnaitė.

Įdo­miausia, kad iš Šiaulių A.Lebeliūnas dar sus­kubs į Alytų, kur naujametį vakarą įvyks paskuti­nė šių metų premjera. Spektaklis „Sudie, pone Lo­rencai“ kuriamas pagal Kanados dramaturgo Morriso Panycho pjesę „Mergaitė ir auksinė žuvelė“. Susipažinkite su dešimtmete Iris, gyvenančia ma­žame miestelyje, kur, atrodytų, niekas niekada ne­­gali nutikti. Tačiau vieną dieną miršta jos ge­riau­­sia draugė, auksinė žuvelė Amal. Maža to, Iris vandenyno pakrantėje randa bangų išmestą vyrą, Lorencą. Ji įsitikinusi – šis žmogus yra jos žu­­velės reinkarnacija ir buvo atsiųstas tam, kad pa­dėtų sulipdyti jos griūvančią, realybėje nesiorientuojančią šeimą. Iris pasikviečia Lorencą į savo na­­­mus, bet tai, kas juose nutinka, sugriauna pa­sku­tines šviesios vaikystės iliuzijas.

Nuo patriotizmo iki stimpanko

Visai neseniai Rusų dramos teatro premjeroje „#tevyne“ girdėjome, ką apie Lietuvą mano čia se­niai gyvenantys kitataučiai, konkrečiai – įvairaus amžiaus ir kilmės šio teatro aktoriai. Spektaklis, beje, ypatingas tuo, kad pirmasis valstybinio teatro scenoje išdrįso pateikti, tegu ir švelnią, dabartinės šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės parodiją. Garbė ją suvaidinti patikėta patyrusiai aktorei Valentinai Lukjanenko.

Dabar ateina laikas lietuviams išsakyti, ką jie mano apie Lietuvą. Valstybinio jaunimo teatro spek­­taklyje „Pasirinkimas“ tai žada padaryti jauni aktoriai, tebestudijuojantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šią vasarą jie kartu su režisieriu­mi Vidu Bareikiu ir dramaturgu Mindaugu Na­staravičiumi stovyklavo Čiobiškyje ir dalijosi tarpusavyje patirtimis bei apmąstymais apie tai, kas yra Lietuva jaunam žmogui. Tačiau ne visi studentai režisieriaus nurodymus supranta vienodai, to­dėl spektaklio kūrimas kai kuriuos iš jų įkvepia ap­mąstyti ir savo profesiją. Tikri aktorių pasakojimai čia, kaip ir spektaklyje „#tevyne“, pinsis su dra­maturgo pasiūlytais siužetais.

O vienas iš „#tevyne“ aktorių Aleksandras Špilevojus, pats neslepiantis dramaturgo ambicijų, gruo­dį Menų spaustuvėje pristatys savo pirmąją pje­sę „Neišmoktos pamokos“. Keturi aktoriai, pen­­­ki muzikantai ir dvylika kompozicijų, susijungian­­­čių į vieną bendrą istoriją, skatina žiūrovus pra­dėti iš naujo mokytis dalykų, kurių mūsų kažko­dėl neišmokė mokykloje – ten, kur teoriškai ir tu­rėjome būti rengiami gyvenimui. Vis dėlto spektak­lio veikėjai neįstringa beprasmiškuose kaltinimuose mokyklai. Jie tik pabando prisiminti save aš­tuntoje klasėje ir jau naujomis akimis įvertinti tai, ką anuomet darydavo ir ką kalbėdavo.

„Labai norėjome sukurti spektaklį, kuris būtų įdo­mus ne tik prisiekusiems teatralams, bet ir tiems, kurie teatre apsilanko dar rečiau nei bažnyčioje. Ir esu tikras, kad mums tai puikiai pavyko. Tai pats tikriausias šiuolaikinis teatras, bet tuo pačiu metu tai tikras gyvo garso koncertas“, – įsitikinęs pjesės autorius, režisierius ir vienas iš aktorių A.Špilevojus.

Kartu su juo vaidins Greta Grinevičiūtė, Greta Petrovskytė ir Paulius Markevičius, gros indie mu­zikos grupė „Colours of Bubbles“.

Keistuolių teatro sielai Aidui Giniočiui muzikantų iš šalies kviesti nereikia: užtenka suburti sa­vo teatre vaidinančius roko muzikos atlikėjus. Pa­sitelkęs stimpanko stilistiką, spektaklis „Edis Ag­re­gatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“ apeliuoja ne vien į Andriaus Tapino knygų gerbėjus, bet į visus, pasiruošusius nerti į pomirtinio gyvenimo bei amžinosios laimės paslapties ku­piną teatro nuotykį.

Kaip visada dėmesingas semantikai A.Ginio­tis šį savo nuotykį įvardija teatrine muzikine (m)is­te­rija, kurioje artroko muzika darniai sugyvena su naujų teatrinių formų paieškomis.

Siužetas išties misteriškas: nežinomame amžiuje skirtingose pasaulio vietose atrandamos legendi­nio pranašo Edžio Agregato, pagarsėjusio amžinai laimingu gyvenimu, relikvijos. Jos pasižymi ypa­­tingomis galiomis. Relikvijų atsirandant vis nau­­juose pasaulio kampeliuose, susiburia grupė žmo­­nių, pasiryžusių išsiaiškinti, kas gi iš tiesų buvo tas Edis Agregatas. Jiems pasitarnauja be galo ver­­tingas radinys – Edžio Agregato psalmynas, į kurį psalmių forma sudėti visi svarbiausi laimingojo pranašo gyvenimo įvykiai nuo neįprasto gimimo iki mirties, netikėtai tapusios naujos istorijos pradžia. Mat Edžiui Agregatui suteikta unikali galimybė naujai permąstyti savo paties istoriją jau iš anapusybės perspektyvos.

Taigi iš esmės principas – toks pat kaip ir „Ne­išmoktose pamokose“, skiriasi tik žaismingos mistikos kiekis ir, žinoma, muzikos stilius.

Gruodžio premjerų kalendorius

1 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“. Rež. Aidas Giniotis

3, 4 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Rež. Jonas Tertelis

3 d. 15, 19 val., 4 d. 14, 18 val., 17 d. 12, 19.30 val., 26 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Loto“. Rež. Olegas Šapošnikovas

3, 4 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Upės po žeme“. Rež. Gytis Padegimas

3, 30 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Visu greičiu atgal!“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

3 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Žaidimas baigtas“. Autoriai ir atlikėjai „Low Air“

8, 12, 21, 23, 26 d. 12 val., 13, 22 d. 11 val., 20 d. 10 val., 21 d. 14 val. Keistuolių teatre – „Eglė žalčių karalienė“. Rež. Eglė Kižaitė

8, 9, 17, 31 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Fjorenca“. Rež. Jonas Vaitkus

8 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Neišmoktos pamokos“. Rež. Aleksandras Špilevojus

8, 9 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Pirmapradis“. Rež. Karolina Žernytė

10, 11 d. 17 val., 31 d. 16, 18.30 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Pasirinkimas“. Rež. Vidas Bareikis

13, 14, 28 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Europiečiai“. Rež. Paulius Ignatavičius

14, 15, 18, 19, 20 d. 10, 12 val., 16, 17, 21, 22 d. 10, 12, 14 val. Kauno kameriniame teatre – „Megztinis“. Rež. Gildas Aleksa

14 d. 12 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Ar pažįsti Kalėdų Senelį?“. Rež. Vytautas Kupšys

14 d. 19 val. Rusų dramos teatre – „Ugnies pagauti“. Choreografė Marija Simona Šimulynaitė

16, 17, 30, 31 d. 18.30 val., 18 d. 17 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Pašaliniams draudžiama“. Rež. Oskaras Koršunovas

31 d. 18 val. Alytaus teatre – „Sudie, pone Lorencai“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA