Pirmasis istoriko Tomo Vaisetos romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, kurį ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, – dėsningas ir lauktas po gerai įvertinto autoriaus beletristinio debiuto su apsakymų rinkiniu „Paukščių miegas“. Iš pradžių nesudėtinga kaimynystėje gyvenančių šeimų santykių istorija vėliau vis tirštėja, įsiurbdama tiek dailės istorijos refleksijas, tiek Žvėryno gatvelių aprašymus, tiek Sausio 13-osios nakties įvykių liudijimus.

Tai prasidėjo nuo pat pradžių.

Pirmam pasimatymui išsirinkome vonios kambario dydžio barą siauroje ir trumpoje gatvėje, ties Senamiesčio ir Naujamiesčio riba, apie pusantro šimto žingsnių nuo evangelikų reformatų bažnyčios. Ant sienų iškabintos geltonų ir žalių trikampių vėliavėlių girliandos, šešto dešimtmečio amerikietiškos reklamos stilistiką imituojantys plakatai nudriskusiais kraštais, krūva senų žurnalų negirdėtais pavadinimais, neįkyriai grojamas regis ir karališkosios krevetės formą ir dydį primenantis juodas auskaras barmeno ausyje lyg ir sakė, kad vieta sukurta rastamanams ir jiems prijaučiantiems, bet šiame mieste ir vienų, ir kitų buvo tiek mažai, o jų perkamoji galia tokia apverktinai menka, kad visi, kas atvirai nesišaipė ir nesibodėjo tokia aplinka, buvo laukiami lankytojai.

Užsisakėme balto belgiško alaus, tuo metu tapusio madingo, ir įsitaisėme į dvi laisvas vietas prie vitrininio lango.

Mūsų pažinties vakarą, kai ją užkalbinau, jau buvau spėjęs kiek įkaušti, o baro šviestuvai kabojo žemai virš stalų, tad visa erdvė skendėjo lapkričio nuotaiką atitinkančioje prieblandoje, todėl dabar turėjau progą pirmą kartą išvysti moters veidą be išorinių ir vidinių trikdžių. Jos mimikos ir dešine ranka nuolat kedenami plaukai iš karto perspėjo, kad tai vaikystėje lepinta vienturtė atžala iš nedidelio miesto. Geografinė kilmė tokiems žmonėms kartais tampa lemtinga: kai jie persikrausto gyventi į dešimt kartų didesnį miestą, jų lepumas taip pat išsipučia arba susitraukia dešimt kartų. Iš pirmo žvilgsnio negalėjau to nustatyti. Užtat jos akys, iš antikinės freskos ištrupėję pilkšvi gabaliukai, spinduliavo tokį drovumą, kokio šiais laikais nepasitaiko jokio dydžio mieste, ir tai niekaip nesiderino, pjaute pjovėsi su lepumu, juk lepios būtybės visuomet yra nepasotinamos malonumų ieškotojos, tiesa, jų ištvirkimas būna užrakintas devyniomis kompleksų spynomis, todėl bandantys iki jo prisikapstyti neretai palūžta. Moters drovesys, beje, tai sumaniai paslepiamas, tai vėl išryškinamas, buvo gaivus vėjo gūsis sausoje ir troškioje miesto aplinkoje, bet tik ji, moteris kišeniniame bare su Altono Elliso ir Denniso Browno apdujusiais balsais, privertė pajusti šio drovesio stygių.

Nuo ko nors reikėjo pradėti pokalbį, todėl siurbtelėjau alaus ir pasiteiravau:

– Ar patiko knyga?

– Kokia knyga? – švelniai suglumo moteris.

– Kunčino. Sakei, kad skaitei.

Ji paraudo, nuleido akis į bokalo apskritimą, bet susipratusi veikiai jas vėl pakėlė ir pamėgino sumišimą įveikti:

– Taip, skaičiau. Man patiko. Labai patiko. Smagiai skaitėsi, labai gyva. Nemanai?

Mėgau Kunčiną, bet skaityti jo apsakymai neteikė didelio džiaugsmo, todėl tą apšiurusią knygelę „Mint Vinetu“ knygyne nustvėriau vien todėl, kad ji tilpo palto kišenėje. Skaityti jos tą vakarą neketinau, nebent vakaras būtų nenusisekęs ir nuobodus. Užtat žinojau, kad laiku ir vietoje išsitraukta knyga tam tikros rūšies moterims visada paliks įspūdį, o jeigu šis veiksmas paliks įspūdį, beveik visada gali būti tikras, kad Kunčino pavardė uždės galutinį sėkmės antspaudą. Mano teorijos patvirtinimas sėdėjo priešais, iš profilio pro vitrininį langą glostoma blausių gatvės šešėlių. Neturėjau priežasčių už kelias monetas nenusipirkti Kunčino apsakymų rinkinio.

– Fantastiška knyga! – nelaukdamas atsakiau. – Ne viskas jam vienodai pavyko, bet visuma mane pakerėjo.

– Taip, taip, tu teisus, nuostabi knyga, – iš visų jėgų gniauždama drovesį pritarė ji ir gurkštelėjo alaus.

Nuo to laiko mūsų gyvenime galėjo egzistuoti tik dviejų tipų knygos – labai girtinos arba labai peiktinos. Perskaitę tą pačią knygą, kurią turėjome priskirti girtinoms, imdavome garsiai žavėtis, net liaupsinti, cituodavome patikusias ištraukas, ginčydavomės dėl atskirų vietų ar viso kūrinio interpretacijos, norėdami įrodyti jo gelmę ir daugiaprasmiškumą, lįsdavome į internetą ieškoti duomenų apie autorių ir kitas jo knygas. Tas pats galėjo nutikti su knygomis, kurios mums abiem nepatiko, tiksliau – turėjo nepatikti. Tada mes braukydavome puslapiuose banalius sakinius, taisydavome korektūros klaidas, peikdavome stilių, išreikšdavome nusivylimą siužetu, atlaidžiai ieškodavome kūrinio prasmės ir nustatydavome jo lėkštumą. Bet iš tikrųjų nei vienu, nei kitu atveju mes nežinodavome ir nepajėgdavome sužinoti, ką apie knygą galvoja kitas. Mes kalbėdavome tik tai, ką manydavome turį kalbėti. Mūsų požiūriai nesutapdavo, bet sutapdavo įsivaizdavimai, ir tai išgrįsdavo kelią nuolatiniam melui. Negalėčiau bent kiek tiksliau pasakyti, kas mūsų galvose karšta geležimi išdegindavo tuos niekada neklystančius įsivaizdavimus, bet paprastai ta jėga yra vadinama kultūra.

Knygos buvo pati nekalčiausia melo pasireiškimo forma. Jis plito su kiekvienu žodžiu, kai imdavomės pasakoti savo įspūdžius, norus, troškimus, siekius. Melas buvo auksinis prisilietimas, po kurio kiekvienas daiktas sužimba auksu, ir apkvaitęs nuo laimės pamiršti, kad dabar kiekvienas prisilietimas kurs auksą, net tuomet, kai jo visai nenorėsi. Iš pradžių taip elgėmės iš meilės, pirmųjų mėnesių geismo, kuris viską suniveliuoja į vieną horizonto liniją, – įtikti mylimajai atrodė svarbiausia užduotis ir jokia kaina nebuvo per didelė, o meluoti, kad galėtume sukurti dviejų žmonių pasaulį, ne tik leistina, bet ir būtina: meilės stiprybė priklauso nuo gebėjimo meluoti. Kai tas auksinis pasaulis buvo sukurtas, kitos išeities nebeliko – tik meluoti, nes po pirmo tiesos žodžio jis būtų pradėjęs klibėti ir galiausiai sugriuvęs. Meluodamas moteriai tikėjau, kad ji nemeluoja man. Vėliau, atpažinęs jos melą, pradėjau būgštauti, kad tuoj ji atpažins ir manąjį, todėl jo laikiausi dar stropiau ir karščiau. Kai jau abu buvome supratę vienas kitą meluojant, melas tapo įnirtingiausias, bekompromisis, turbūt priminėme maratonininkus, kurie pusiaukelėje suvokę, kad visos distancijos neįveiks, dar keliems kilometrams sutelkia paskutines jėgas ir bėgdami laukia, kada pagaliau kris ant žemės netekę sąmonės. Šitas melas atsirado ne iš snobizmo ir tikriausiai ne iš paprastos tuštybės, ar bent ji nebuvo pagrindinė priežastis, šitą melą mes suvokėme kaip dėsnį, kuriam paklusdami galime sukurti abipusių jausmų sistemą, juk kai grožimės Žemės ir Mėnulio duetu, neklausiame, ar teisingi jį sukūrę gravitacijos dėsniai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m