Apie europines vertybes (taip pat ir materialiąsias), iššūkius naujai Lietuvos Vyriausybei ir visai ES, kuri nebegali apsimesti, kad jai nereikia keistis, ir kitos naujojo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo Arnoldo Pranckevičiaus įžvalgos – „Veido“ interviu.

Aušra LĖKA

– Europos Komisija (EK) jau ne pirmus metus įspėja Lietuvą, kad jai yra  pavojaus įstrigti vidutiniokės sta­tuse, ir teikia rekomendacijas, kaip nuo to gelbėtis. Ligšiolinė Vyriausybė ne itin uoliai jas vykdė. Į ką naujai Vyriausybei siūlytumėte atkreipti didžiausią dėmesį?

– Lietuvos Vyriausybė pati puikiai žino, ko iš jos tikisi Lietuvos žmonės ir kokius lūkesčius jie išreiškė per neseniai įvykusius rinkimus. Čia EK matymas daug kur sutampa su naujos Lietuvos Vyriausybės programa: tiek Lietuvai, tiek visai Europai labai svarbu socialinės atskirties mažinimas ir tolygesnis įvairių regionų vystymasis.

Nepriteklių patiriantys, darbo neturintys žmonės nusivilia visa politine sistema, savo valstybės ir Eu­ro­pos institucijomis, o tai leidžia populistinėms jė­goms įgauti stiprybės ir svorio. Tad kiekvienos atsakin­­gos ir ne tik apie savo išlikimą, bet ir apie savo pa­­­likimą galvojančios Vyriausybės darbas – visų pir­ma spręsti įsisenėjusias socialinės atskirties mažinimo, sveikatos apsaugos ir švietimo problemas. Visos jos susijusios su ekonomine gerove, ekonomikos au­gimu, ypač Lie­­­tuvos kontekste – ir su švietimu, aukštojo mokslo sistema. Būtent švietimo kokybė gali ne tik tiesiogiai paskatinti ekonomikos augimą, bet ir leisti šaliai įsiveržti į pirmaujančių modernių, mokslo tyrimus at­liekančių ir gebančių juos pritaikyti valstybių ratą.

Linkėčiau visais tais klausimais neprarasti entuziazmo, rasti savitarpio dialogą tarp pozicijos ir opozicijos, tarp visų visuomenės sluoksnių. O EK atstovybė Lietuvoje pasirengusi padėti, geriau išaiškinti ir EK, jos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio de­šimt politinių prioritetų, kurie didžiąja dalimi atliepia Lietuvos interesus. Tai visų pirma darbo vietų kūrimas, investicijų pritraukimas, energetinė sąjunga, kad Baltijos šalys nustotų būti Europos energetinė sala: reikia baigti nutiesti energetikos infrastruktūros jungtis tiek su Lenkija, tiek su Švedija, už­tikrinant bendrą vidaus energetikos rinką ir daug stipresnį mūsų, kaip ES, gebėjimą derėtis ir tartis su išorės energijos tiekėjais.

Lietuvai taip pat be galo įdomus bendros skaitmeninės rinkos kūrimas, kur tokia dinamiška startuolių terpė ir tiek daug jaunų, ambicingų, išmanių žmonių, norinčių gyventi išmanioje visuomenėje. Ir, ži­noma, stipresnė migracijos politika, ne tik sprendžiant labai jautrias ir sunkias pabėgėlių perskirstymo ir integracijos problemas, bet ir užtikrinant ES sie­­nų apsaugos klausimą ir geriau kontroliuojant mig­­racijos srautus. Tai svarbu ne tik Viduržemio, bet ir Baltijos jūros vals­tybėms, kurios gyvena gana ne­ramiame Rytų re­gio­ne, šalia vykstant Ukrainos ir Rusijos konfliktui, esant vis dar įtemptai geopolitinei situacijai.

Visiškai akivaizdu, kad naujosios Sauliaus Skver­nelio Vyriausybės ir J.C.Junckerio EK prioritetuose daug bendrų taškų, bendrų vizijų ir bendrų darbų, ypač dabar, kylant grėsmių tiek Europos viduje, tiek išorėje ir stengiantis bendromis pastangomis išgelbėti bei sustiprinti Europos projektą.

– Minėjote atotrūkio tarp regionų mažinimo svarbą. Ar įmanoma iš kitų šalių patirties prognozuoti, kaip atrodys ES finansinė pagalba Lietuvai po 2020-ųjų, kai Lietuva jau bus perbraižiusi savo teritoriją į du regionus – Vilniaus ir kitą teritoriją?

– Derybos dėl kito finansinio laikotarpio prasidės jau 2017–2018  m. Skaičių palyginti negaliu, nes tai bus derybų objektas, priklausys, kokie bus Lietuvos ir kitų ES valstybių augimo tempai.

Daugelis kitų valstybių savo teritoriją yra suskirsčiusios net į kelis regionus. Sostinių regionai labiau iš­sivystę, pagal gyvenimo lygį viršija 75 proc. ES vi­dur­kio, Vilnius turbūt taip pat atitiktų šią kategoriją. O kitas Lietuvos regionas pretenduotų toliau gauti didelę ir svarbią ES paramą. Tačiau reikia pa­brėž­ti: kad ir koks būtų regionų perskirstymas Lie­tu­­voje, ji išliks ES struktūrinių ir sanglaudos fondų gavėja, tie procesai vyksta laipsniškai.

Žinoma, ir Lietuvos indėlis į ES biudžetą didėja, kas rodo valstybės brandą, pažangą, ekonominį au­gimą. Bet vis tiek dar ir po 2020 m. Lietuva tikrai gaus svarbią ES injekciją, ir labai svarbu, kad tuo efektyviai pasinaudotų.

Bet svarbu ir priminti, kad į ES įstojome ne tik dėl finansinės paramos. Nereikia užmiršti pažvelgti į daug didesnę buvimo ES prasmę ir tikslą. Tai ne tik pinigai, kurie, be abejonės, labai svarbūs regionams, jų vystymuisi, keliams, mokykloms, žemdirbiams, mokslo tyrimo institutams. Tai – ir buvimas laisvoje bendrijoje, laisvoje bendruomenėje, kur mes visi, kaip ES piliečiai, naudojamės ES laisvėmis, kurias jau priimame kaip natūralų dalyką.

Kai susitinku su Ukrainos ar Gruzijos atstovais, jų akyse matau didžiulį nerimą ir viltį. Kiek daug pa­stangų įdėjo šios šalys, kad gautų galimybę turėti bevizį režimą. Kartais užmirštame, kokioje privilegijuo­toje šeimoje esame. Lietuva – ES branduolio vals­­tybė: esame ir euro zonos, ir Šengeno grupės na­rė, naudojamės visomis įmanomomis ES piliečio tei­sėmis: laisvai keliauti, dirbti, mokytis bet kurioje ES valstybėje. Tai be galo svarbi nauda, kurią gauname iš narystės ES.

Norisi, kad diskusijoje ir derybose dėl naujojo finansinio laikotarpio natūraliai kintančioje proporcijoje tarp Lietuvos įnašo ir pajamų iš ES biudžeto matytume daug didesnį paveikslą ir suvoktume, jog alternatyvos narystei ES nėra, o jei kas mano, kad yra, tai ji nuo mūsų į Rytus, Eurazijos Sąjungoje, kur ne tik niekas nekalba apie struktūrinius fondus ir išmokas žemdirbiams, bet žmonės bijo dėl savo laisvės, savo ateities, savo saugumo. Tad kartais mums irgi reikėtų pagalvoti, kas svarbiausia šiame neramiame ir iššūkių pilname pasaulyje.

– Paminėjote Ukrainą, Gruziją. Kodėl stringa ES Rytų partnerystės projektas, net šio projekto „pirmūnėms“ nepavyksta pakartoti Baltijos šalių sėkmės istorijos? Kokias tendencijas prognozuotumėte artimiausiais metais?

– Manau, Ukrainai, Gruzijai, Moldovai nepasisekė, nes jų politiniai lyderiai ir visuomenės uždelsė apsispręsti dėl europinės integracijos kelio. Baltijos valstybių sėkmės istoriją lėmė ir tai, kad visos trys valstybės – ir visuomenės, ir politinės klasės, tiek dešinė, tiek kairė – nuo pat nepriklausomybės paskelbimo ir Sovietų Sąjungos sugriuvimo puikiai žinojo, kur nori būti, apsisprendė dėl krypties ir nepaisant, ko­kios ideologinės pakraipos būdavo vyriausybės, ta kryptis buvo išlaikoma, buvo siekiama narystės tiek ES, tiek NATO, net nežinant, ar ji bus reali.

Prisiminkime 1994–1995 m., kai Baltijos šalys pir­­­mą kartą kreipėsi laiškais, prašydamos pradėti derybas dėl narystės tiek ES, tiek NATO. Buvo be galo daug skeptikų, ypač Berlyne ir Paryžiuje, abejojančių, ar tai kažkada įvyks. Didelė Rusijos opozicija mūsų narystei atrodė kaip neįveikiama siena. Ta­čiau per dešimt metų vidinė konkurencija, Va­karų valstybių pagalba, ES rekomendacijos padėjo atlikti visus reikalingus darbus, matant narystės ES pers­pektyvą mobilizuotis, reformuotis ir 2004 m. įstoti į abi organizacijas. Žiūrint iš šios dienos perspektyvos tai atrodo kaip stebuklas.

O Oranžinė revoliucija Ukrainoje ar Rožių Gru­zijoje įvyko beveik 14 metų vėliau nei atkurta Lie­tuvos nepriklausomybė. Net atėjus į valdžią proeuropinėms vyriausybėms buvo daug stovėjimo vietoje, gręžiojimosi atgal. Ukrainos prezidentas Vik­toras Janukovyčius bandė melžti abi karves – tiek ES, tiek Rusijos, flirtuojant su abiem, taip siekdamas išlaikyti savo valdžią ir savo pinigus, o savo valstybę įstumdamas gal net į didžiausią šalies istorijoje krizę, kuri kainavo Krymo aneksiją, karą Don­base. Bet tai ir sustiprino Ukrainos visuomenės ap­si­sprendimą, dabar jau galutinį, iš tikrųjų integruotis į Vakarų struktūras.

Tačiau laikotarpis dabar nepalankus ir tuo požiūriu, kad pati ES išgyvena didelę egzistencinę savo krypties, vizijos krizę ir pačioje ES šiuo metu svarbiausias darbas – sustabdyti ES dezintegraciją. Esant tokiai situacijai bet kokia kalba apie ES plėtrą yra neįmanoma, ir tą suvokia ne tik ES, bet ir Rytų partnerystės šalys. Todėl tokioje nelengvoje si­tua­cijoje koncentruojamasi į tai, ką galima padaryti: tai asociacijos, laisvosios prekybos sutartys, bevizis režimas. Tai svarbios ES dovanos šioms šalims, bet kartu ES tikisi kardinalių ir sisteminių reformų visose trijose asocijuotose valstybėse, ypač kovojant su ko­rupcija, nusikalstamumu, stiprinant teisės sistemą, teismus, visuomenės pasitikėjimą institucijomis, iš esmės išgyvendinant iš politinės kultūros oligarchinius modelius, korupcinius procesus.

– Ar likusios Rytų partnerystės šalys paliktos kitos pusės įtakos sferai?

– Ir su kitomis trimis Rytų partnerystės šalimis ES išlaiko atvirumą, bet joms pačioms palieka apsispręsti dėl bendradarbiavimo intensyvumo ir integracijos gylio. Po Krymo aneksijos, karo Donbase įsivyravo didesnis realybės suvokimas, sumažėjo per daug idealistiniai lūkesčiai, bet padidėjo koncentracija į konkrečius ir pragmatiškus darbus, kuriuos galime įgyvendinti.

ES priėmė sprendimą diferencijuoti savo požiūrį į Rytų partneres. Drauge tai nuima įtampą nuo kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Armėnijos, kuri buvo priversta nepasirašyti asociacijos su ES sutarties, iš­keisti modernizaciją į saugumą dėl Kalnų Kara­bacho klausimo. Tai nuima įtampą ir nuo santykių su Azerbaidžanu, kuris nuo pat pradžių Rytų part­nerystės su ES programą matė kitaip nei kitos jos šalys, niekada nesiekė asociacijos sutarties ar narystės ES, o matė partnerystę per pragmatinį ekonominį bendradarbiavimą.

Narystės nė vienai Rytų partnerystės valstybei niekada nebuvo pažadėta, bet niekada tokia galimybė nebuvo ir paneigta, nes kiekviena valstybė, kuri yra Europoje ir atitinka Kopenhagos kriterijus, turi galimybę siekti įstoti į ES.

– Tačiau tendencijos atvirkštinės. Ar „Brexit“ labiau įkvepia pasekti Didžiąja Britanija ar, atvirkščiai, matant britų sutrikimą nuo panašių procesų atbaido? Kas daroma, kad ES vėl taptų šalių klubu, į kurį veržiamasi, o ne iš kurio norima pabėgti?

– Galimybė iš ES išeiti tik parodo, kokia savanoriška yra ši sąjunga, priešingai nei Sovietų Sąjunga, su kuria kai kurie žmonės ją lygina. Net šaliai nusprendus išeiti visi gerbia tą pasirinkimą.

Bratislavos ir kituose susitikime ES šalių vadovai labai aiškiai pasakė, kad vienas svarbiausių uždavinių – išlaikyti ES vienybę 27 valstybių derybose su Didžiąja Britanija ir kiek įmanoma sustiprinti ES pamatus, išvengti tolesnio jos byrėjimo. Apie tai Europos šalių lyderiai kovo mėnesį tarsis ir Romoje, kur bus priimta deklaracija dėl ES ateities, jos vizijos, kaip ES narės nori ją reformuoti. O ji negali nesikeisti, nes gyvename jau pasikeitusiame pasaulyje, ir būtų saviapgaulė tai neigti.

Kaip pabrėžia ES vadovai, ne ES sukūrė valstybes nares, o valstybės narės sukūrė ES, ir būtent jos šiandien turi atsakyti į klausimą, ar jos nori, kad ES išliktų, ir kokia. Dabar mūsų atstovybės, atstovybių kitose sostinėse, Europos komisarų uždavinys yra kiek įmanoma stiprinti dialogą ir diskusiją valstybėse narėse, nes bene vienintelis būdas išsaugoti ES – iš naujo atgauti pasitikėjimą Europa ES akcininkėse – valstybėse, o ne Briuselio burbule.

– Kokius prognozuojate rinkimų Vokietijoje, Pran­cū­zijoje rezultatus?

– Nenorėčiau spekuliuoti, kaip baigsis rinkimai Vokietijoje,  Prancūzijoje, Nyderlanduose. Jie labai svar­būs, gali turėti gana lemiamos reikšmės Eu­ro­pos krypčiai ir mūsų visų ateičiai. Bet tikiu, kad eu­ropiečiai turi labai gerą istorinę atmintį, puikiai at­simena Antrojo pasaulinio karo pasekmes, ypač šia­me regione visu kūnu jaučia tiek kibernetines, tiek hibridines atakas, informacinį karą, bandymą tiek iš išorės, tiek iš vidaus sugriauti mūsų pasitikėjimą laisvu pasauliu, įvaryti baimės. Tad norisi tikėti, kad visuomenės supras, kas iš tikrųjų yra tikrosios vertybės, ir savo rankomis nesugriaus pasitikėjimu, laisve ir teise grįstos bendruomenės, kurią visos valstybės narės juvelyriškai kūrė pastaruosius 70 metų. Būtų labai apmaudu, jei europiečiai, kurie, nepaisant teroro aktų ir kitų konfliktų gyvena vis dar pačiame saugiausiame ir pačiame tur­tingiausiame pasaulio regione, savo rankomis su­griautų pačių sukurtą stebuklą.

– Kokia buvo ES klaida, kad tiek daug europiečių nebenori, jog jų šalys būtų ES? Kas toje vizijoje, kurią ketinama priimti kovą?

– Visame Vakarų pasaulyje siaučia globali populizmo audra. Esminė to priežastis – minėta socialinė atskirtis visuomenėse, neišspręstos kai kurios giluminės problemos. Antra priežastis – kai kurių visuomenės sluoksnių pasimetimas globalizacijos procese, informacijos sraute, kuris toks didžiulis ir globalus, kad jame galima nebeatskirti, kas yra tiesa, o kas melas. Kaip sako mokslininkai, gyvename „post-truth“ pasaulyje, kuriame vis daugiau lemia žmonių emocijos, bet ne racionalus protas ir kritinis mąstymas, o tai neretai pasireiškia rinkėjų elgesiu per rinkimus: nerimas, o kartais ir pyktis nukreipiamas į nacionalinę vyriausybę, bet dažnai taikiniu tampa ir ES. Tai patogus kai kurių Europos politikų retorikos objektas, stengiantis išlaikyti populiarumą. Bet tai neatsakingas žaidimas, nes kertama šaka, ant kurios visi sėdime. Per tokį europinių pasiekimų „nacionalizavimą“ ir nacionalinių problemų „europizavimą“ permetant kaltę Briuseliui galiausiai šaunama sau patiems į koją, silpninama visa Europa.

Tad labai daug veiksnių – ir pačių žmonių nusivylimas, ir atminties stoka, ypač Vakarų valstybėse ne­įvertinimas to, ką turime, populistų gebėjimas perimti šią strateginę erdvę iš tradicinių politikų, kurie praradę ryšį su rinkėjais. Yra ir dar viena priežastis – išorės jėgos, kurios padeda šiems procesams labiau stiprėti ir gilėti tiek per informacinį karą, tiek per finansines injekcijas kai kurioms politinėms jėgoms. Šių aspektų visuma ir pagimdo Nigelo Farage’o Di­džio­joje Britanijoje, Marine Le Pen Prancūzijoje, „Penkių žvaigždžių“ judėjimo Italijoje ar „Auksinės aušros“ Graikijoje fenomeną. Pirmą kartą praėjus tiek metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Eu­ro­poje vėl ky­la ksenofobijos, ultranacionalizmo, rasizmo, ho­mo­­fobijos, antisemitizmo banga – visa tai, ką manėme seniai palaidoję istorijos kapinyne.

– Stebėtinai daug Vakarų politikų ėmė mylėti Vladimirą Putiną. Kokios vis dėlto priemonės gali būti efektyviausios atgrasant Rusiją nuo jos agresyvios politikos?

– Galima pasakyti – ES pagaliau atsibudo. Rusijos ir Ukrainos konfliktas paskatino šį atsibudimą, prie to prisidėjo referendumo Didžiojoje Britanijoje rezultatas, baimės, išsakytos Vokietijos ir Prancūzijos žvalgybų, įvardijant konkrečiai Rusijos vaidmenį tų valstybių politinėse sistemose ir kibernetinio saugumo konteks­te, vis didėjantis noras JAV Kongrese pradėti tyrimą dėl Rusijos įtakos prezidento rinkimų kampanijoje.

Lietuvos žmonėms tai atrodo pavėluota reakcija, tačiau tose valstybėse tai nauja ir fundamentalu. Man pačiam teko ketverius metus gyventi JAV, porą metų mokytis Prancūzijoje, ir mačiau, kad net politiniu ir saugumo tarnybų lygmeniu supratimas apie Rusijos keliamą grėsmę ten visai naujas.

J.C.Junckeris savo kalboje rugsėjį Strasbūre saugumo ir gynybos stiprinimą įvardijo kaip vieną ES prioritetų per ateinančius kelerius me­­tus. Tai ne tik naujai kuriamas gynybos fondas, bet ir didesnis dė­mesys mokslui ir tyrimams gynybos srityje, pakrančių apsaugai, migracijos politikai, kibernetiniam ir informaciniam saugumui.

Daugiau dėmesio bus skiriama geresniam žvalgybos tarnybų darbo koordinavimui, dalijimuisi in­for­macija. Tai svarbu ne tik kovojant su informaciniu propagandiniu karu, kuris siaučia visoje Eu­ro­poje, bet kartu ir bandant užkirsti kelią teroro ata­koms Vakarų valstybėse.

EK, matydama tas grėsmes, įsteigė pirmą ES is­to­rijoje tarnybą „East StratCom team“, kuri tiesiogiai dirba su kontrpropaganda, analizuoja iš Rusijos plau­kiančius mitus, juos demistifikuoja ir kartu ban­do padėti tiek ES lyderiams, tiek visuomenei atskirti, kur ir kaip skleidžiama propaganda iš Maskvos.

– Kaip manote, ar Europoje migracijos krizės sprendimo klausimu 2017 m. ES bus pasiektas konsensusas, ar kaip tik tai bus vis labiau skaldantis ir priešinantis veiksnys?

– Nors krizė be galo skausminga ir įnešusi daug skaudulio tarp šalių, ji padėjo subręsti kaip sąjungai, susitelkti ir apsispręsti, kad šiai problemai turime turėti bendrą atsaką ir supratimą, kad Šengeno siena yra ben­­dra, ne tik Graikijos, Italijos ar Lietuvos, kad visų m­ū­sų pareiga ją ginti, o žmogui, bėgančiam nuo karo, tu­­rime suteikti prieglobstį, kurį numato Ženevos kon­vencija ir mūsų, kaip europiečių, žmogaus teisių su­vokimas.

EK tikisi, kad iki 2017 m. pabaigos didžioji dalis suderėtų pabėgėlių bus perskirstyta. Procesas vyksta lėtai, bet pagaliau įsibėgėja. Pakrančių apsaugos tarnybos ir karinės misijos „Sofija“, kurios užduotis bu­vo sustabdyti nelegalų pabėgėlių srautą iš Turkijos į Grai­kiją, kur dėl nelegalus žmonių pergabenimo verslo prarasta daugybė gyvybių, planas pavyko. Dėl su­sitarimo su Turkija ir daug geresnės pakrančių ap­sau­gos šiandien srautas tarp Turkijos ir Graikijos su­mažėjęs tūkstantį kartų. Didžiausia pabėgėlių krizė suvaldyta. Tačiau tai tik laikini saugikliai, kuriuos reikės pakeisti permanentiniais sprendimais. Svarbu sutarti dėl bendrų migracijos ir pabėgėlių politikos aspektų, kad ateityje tokios krizės neužkluptų mūsų nepasirengusių.

– Kaip Lietuvai šioje srityje vykdyti įsipareigojimus ES, jei atvykę čia pabėgėliai pabėga į turtingesnes šalis?

– Lietuva įsipareigojusi priimti 1105 pabėgėlius, kol kas perkelta palyginti nedaug, bet šis procesas įsibėgė­ja. Kai kurie jų nori vykti į kitas ES šalis, bet ES tai­­syklės griežtos – antrinis pabėgėlių judėjimas ri­bo­­­ja­mas. Jų apsauga ir su tuo susijusios teisės dirbti, pre­tenduoti į socialinę apsaugą negali galioti kitoje vals­tybėje, nei toje, į kurią jie perkelti. Tai svarbu jiems išaiškinti.

O Lietuvos institucijos deda nemažai pastangų skatindamos spartesnę pabėgėlių atranką Italijos ir Graikijos centruose, stengdamosi jiems sukurti sąlygas Lietuvoje. Tam reikia ir vietos gyventojų supratimo, atvirumo, pakantumo, ištiestos pagalbos rankos. Būtų neteisinga nuo karo bėgančius žmones matyti kaip grėsmę, kaip atimančius socialines garantijas iš vietinių, nes tai nėra niekaip susiję su vietos išmokomis – šiai konkrečiai programai pinigus skiria ES. O jei šie žmonės gerai integruojasi, jie gali tapti visuomenės dalimi, darbo jėga. Ypač Lietuvoje, kuri išgyvena didžiulę demografinę krizę ir turi šią problemą spręsti žaibiškai, tai gali būti didelis privalumas.

– Kokių pokyčių gali atsirasti JAV ir ES santykiuose po Donaldo Trumpo pergalės?

– Skaitant J.C.Junckerio ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko laišką išrinktajam JAV prezidentui D.Trumpui tarp eilučių matyti, kad ES suinteresuota išlaikyti stiprų strateginį ryšį su JAV – artimiausia partnere pasaulyje, su kuria turime daugiausiai bendrų vertybių tarptautinės teisės, saugumo, gynybos, prekybos ir kitose srityse. Tad yra di­džiu­lis suinteresuotumas dirbti su nauja JAV administracija.

Yra didelių lūkesčių, kad JAV išlaikys strateginį dėmesį ES, kad Europos saugumas liks svarbus ir atitiks JAV nacionalinį interesą, kad bus svarbūs ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai. Nors šiuo metu įsivyravusi pauzė dėl ES ir JAV investicijų ir prekybos sutarties, ES lyderiai demonstruoja atvirumą tas derybas tęsti. ES ir JAV turi panašių iššūkių ir labai daug bendro darbo ir bendrų interesų.