Dominykas ŠUMSKIS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Pamenate didžiulį vajų dėl žemės pardavimo užsieniečiams 2014 metais? Didelį šurmulį, kuris baigėsi pustuštėmis referendumo balsadėžėmis, kai balsuoti atėjo mažiau nei 15 proc. visų balsavimo teisę turinčių piliečių? Triukšmas nutilo, tačiau už tai mokame iki dabar.

Tam, jog sumažintų „referendumininkų“ pasipiktinimą dėl to, kad užsieniečiai galėtų pirkti žemę Lietuvoje, Seimo nariai priėmė žemės „saugiklių“ įstatymą. Jau tais pačiais 2014 m. įstatymas padarė tai, kas ir buvo prognozuota: įvedus įvairių ploto, išsilavinimo bei administracinių ribojimų, patiems lietuviams tapo sunku įsigyti lietuviškos žemės. Ką jau kalbėti apie kitų šalių piliečius. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, jau 2015 m. žemės pardavimo apimtys sumažėjo beveik ketvirtadaliu.

Čia dar ne viskas. Kadangi žemę parduoti tapo nepalyginti sunkiau, jos kaina krito 10–15 proc. Dėl to žemės savininkus mažų mažiausiai turėtų imti pyktis. Nieko blogo nepadarei, o vien dėl valdžios sprendimų tavo turto vertė krito bent dešimtadaliu. Ir dėl ko?

Ir visai ne siurprizas – žemės pardavimo rinką paralyžiavęs įstatymas nepraslydo pro Europos Komisijos akis. Jau nuo 2015 metų Komisija baksnoja Lietuvai, kad toks įstatymas prieštarauja vienai iš pamatinių ES vertybių – laisvam kapitalo judėjimui. Pranešimuose apie jau pradėtą tyrimą vis kartojama, kad reguliavimas, kuriuo nustatoma, jog žemės pirkėjas išskirtinai gali būti tik ūkininkas, yra nesuderinamas su ES teise.

Nuo pirmo pranešimo praėjo nepilni dveji metai, o Lietuva veiksmų ėmėsi tik dabar, kai pagrasinta baudomis. Siūloma naikinti reikalavimą perkant žemės ūkio paskirties žemę turėti ūkininko išsilavinimą, bet problema išlieka, nes situacija pasikeis nedaug. Paliekamas reikalavimas nusipirkus žemės būtinai užsiimti žemės ūkio veikla. Perkantiems žemę pirmumo teise reikalavimai griežtėja. Jie jau turi būti ūkininkai. Kai žemę perka juridinis asmuo, galioja reikalavimas, kad pusė pajamų būtų gaunama iš žemės ūkio. Taigi pakeitimai nėra esminiai ir ignoruoja Komisijos kritiką bei toliau saugo Lietuvos žemę nuo pačių lietuvių.

O pokyčio tikrai reikia. Naujoji Vyriausybė ne kartą deklaravo tikslą padėti ūkininkams. Pradėti būtų galima bent jau nuo to, kad būtų oficialiai paskelbta, kuo oficialiai Komisija kaltina šį įstatymą. Nes tam, kad visuomenė susigaudytų, reikia versti krūvą pačios Komisijos pranešimų spaudai, kai turėtų būti prieinami oficialūs dokumentai. Antras žingsnis – peržiūrėti šį įstatymą iš esmės, o ne siūlyti tik kosmetinius pakeitimus, kuriais tesiekiama išvengti gresiančių baudų.

Vienas iš draudimų, kuriuos būtina naikinti, jei norima padėti ūkininkams plėstis ir sėkmingai konkuruoti, – draudimas įsigyti daugiau kaip 500 ha žemės. Jis negalioja iki tol žemę savo rankose sutelkusiems ūkiams. Ne paslaptis, kad kai kurių ūkių turimos žemės kiekis Lietuvoje siekia 35 tūkst. hektarų. O naujieji ūkininkai plėstis negali.

Tai, jog Lietuvoje dauguma ūkių yra per prievartą įstrigę smulkaus ūkio stadijoje, reiškia, kad jie ne tik negali plėstis, bet ir yra priversti nelygiomis konkurencinėmis sąlygomis konkuruoti su seniai veikiančiais stambiais Lietuvos ir kitų ES šalių ūkiais. Sotesnis ūkininkų gyvenimas neįmanomas, kol žemės „saugiklių“ įstatymas apriboja jų galimybę konkuruoti.

Nežiūrėkime į Europos Komisijos pradėtą tyrimą kaip į grėsmę. Tai yra puikus stimulas į kaimo ir regionų suklestėjimą susikoncentravusiai valdžiai imtis ryžtingų veiksmų. Norint pagerinti Lietuvos ūkininkų situaciją reikalinga ne dūmų uždanga, kad Komisija dar porą metų nematytų Lietuvos problemų, o ryžtingos reformos naikinant žemės ūkio rinką sustingdžiusį reguliavimą.