Lauros Vansevičienės nuotr.

Lietuvos teatrai tampa plačiai atverti užsieniečiams: iš dešimties balandžio premjerų dvi patikėtos lenkams, po vieną – rusų ir italų statytojams.

Renata BALTA

Jei klaustumėte, ką labiausiai verta žiūrėti iš balandžio dramos premjerų, rekomenduočiau Gabrielės Tuminaitės „Fantazijų“ Vilniaus mažajame teatre. Nes įspūdis iš spektaklio eskizo, dar rudenį parodyto repeticijų sale paverstame teatro sandėlyje, iki šiol neišblėso. Tiek mizantropiška aktoriaus Martyno Nedzinsko šypsena, tiek pakvaišęs Agnės Šataitės ir Elžbietos Latėnaitės veikėjų šokis, tiek prašmatniu geležiniu žirgu tiesiog iš kiemo atbirbiantis Daumantas Ciunis iki šiol gyvi atmintyje, ir tai šiek tiek pavojinga turint omeny, kad tikroji „Fantazijaus“ premjera vyks ne sandėlyje, o pagrindinėje Vilniaus mažojo teatro scenoje. Ir nežinia, kiek žavaus pirmųjų repeticijų „undergroundo“ joje belikę.

Literatūrinis spektaklio pagrindas – garsaus prancūzų romantiko Alfredo de Musset to paties pavadinimo pjesė. Pasak režisierės, ją skaitant viena akis verkia, kita – juokiasi. Fantazijus yra savotiškas paties autoriaus A.de Musset prototipas. Jis ilgisi tikėjimo ir kartu niekuo netiki pats, ilgisi meilės ir kartu ryžtingai ją atmeta: „Meilė yra ostija, kurią reikia perlaužti pusiau prie altoriaus ir dviese nuryti besibučiuojant; altoriaus nebėra, meilės nebėra.“

Fantazijus – kartu ir cinikas, ir sentimentalistas, ir intelektualas. Tai nusivylusio ir šviesesnės, tauresnės realybės besiilginčio žmogaus portretas. „A.de Musset kuria herojų, persunktą mizantropijos, melancholijos, geriantį, lošiantį azartinius žaidimus. Skaitydamas pjesę negali nejausti simpatijos, galų gale meilės šiam žmogui. Mūsų visuomenėje tokie žmonės dažniausiai nustumiami į paraštes, tampa marginalais dėl savo nepatogios tiesos, kurią sako viešai ir dėl to yra sunaikinami arba susinaikina spaudžiami aplinkos. Dėl to ši pjesė man – tarsi meilės laiškas tokiems žmonėms“, – išpažįsta Fantazijaus vaidmenį kuriantis aktorius M.Nedzinskas.

Socialinės skulptūros

Buvęs G.Tuminaitės bendrakursis Paulius Ignatavičius, tapęs Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovu, vis daugiau spektaklių kuria šio, jau neblogai spėto pažinti teatro scenoje. Šįkart jis pasirinko šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Skulptūra“, kurios dėmesio centre – standartinė pasiturinčių europiečių šeima. Ramybė joje sutrinka, kai šeimoje pasirodo iš kito socialinio sluoksnio atkeliavusi valytoja Džesika. Ji demaskuoja tokių vertybių, kaip humanizmas, tolerancija ir socialinė lygybė, neegzistavimą šiuolaikinėje Vakarų Europos tikrovėje.

Pagrindinė dramos mintis dar suprantamiau įkūnijama šeimos draugo menininko Haulupos sumanytoje ciniškoje instaliacijoje „Socialinė skulptūra“. Jos idėja tokia: mašina svaido maisto atliekas, kurias visas instaliacijos demonstravimo valandas turi kuopti emigrantė valytoja iš „trečiosios šalies“. Dramaturgas tarsi klausia, kuo ši instaliacija skiriasi nuo dažno emigranto tikrovės.

O štai Lietuvoje vakarietiškos vertybės, tradicijos ir socialiniai modeliai neretai tiesiog „instaliuojami“, ignoruojant kritinius jų vertinimus. Todėl kūrybinis sindikatas „Bad Rabbits“, vadovaujamas režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, spektaklyje „Vienatvė 1991“ kviečia pamąstyti apie nepriklausomoje Lietuvoje gimusią kartą, vadinamuosius laisvės vaikus. Tai karta, užaugusi su fraze „tu gali viską“. Ir tuo pačiu metu karta, pasiklydusi tarp galimybių ir nerandanti savo identiteto. Tvyrančioje informacijos painiavoje ji nebežino, kuo tikėti, todėl viskuo abejoja ir niekuo nepasitiki. Tai karta, beviltiškai nespėjanti kartu su nuolat kintančiu pasauliu. Ji klaidžioja po laisvės labirintą ir jame vis labiau jaučiasi vieniša.

Kūrėjai įspėja, kad „Vienatvė 1991“ – interaktyvus spektaklis, kuriame žiūrovai suvaidina didesnę pjesės dalį nei aktoriai. Todėl jis nerekomenduojamas tiems, kurie mėgsta patogiai stebėti aktorius tamsoje, vengia aplinkinių dėmesio ir nenori būti filmuojami.

Teatrinių eksperimentų balandį bus ir daugiau. Štai Nacionaliniame dramos teatre svečias iš Lenkijos Lukaszas Twarkowskis pristatys savo 2015 m. Vroclavo lenkų teatre sukurtą audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“, kurį įkvėpė Julios Kristevos knyga „Juoda saulė: depresija ir melancholija“. Čia, kaip ir mūsiškės pojūčių teatro propaguotojos Karolinos Žernytės kurtuose vaidinimuose, žiūrovų bus prašoma užsimerkti ir pasitikėti savo vaizduote, keliaujant po įvairias teatro erdves. Pasak režisieriaus, tai panašu į meditaciją arba tamsos terapiją teatre. Vos tik žiūrovai pasirenka po pagalvę ir patogiai įsitaiso, prasideda pasakojimas, kuris, sykį prasidėjęs, nebegali sustoti.

L.Twarkowskis – režisierius ir scenografas, garsus šiuolaikinių menų atstovas, prieš metus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip spektaklio „Didvyrių aikštė“ videoprojekcijų autorius. Ir tai buvo anaiptol ne pirmas jo bendras darbas kartu su režisieriumi Krystianu Lupa.

Rusiški nuosprendžiai

Remontui rengiamo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas ryžosi žiūrovų teismo savo naujam spektakliui „Mergaitės svajonė“ sulaukti ne bet kur, o tikrame teisme. Jaunos aktorės Erikos Račkytės vaidinamas šešiolikmetės nusikaltėlės Natašos monologas tikroje Panevėžio apylinkės teismo posėdžių salėje bus pristatytas kaip paskutinis teisiamosios žodis.

Aktyvesni teatrinio gyvenimo stebėtojai veikiausiai jau suprato, kad tai ta pati Nataša iš Juroslavos Pulinovič pjesės „Natašos svajonė“, kurią Vilniuje, Rusų dramos teatro scenoje, vaidina Gabija Urniežiūtė. Taigi E.Račkytės laukia nemenkas konkurencinis iššūkis. 

 Nataša auga vaikų namuose, nes jos motiną mirtinai sumušė suteneris, o daugiau artimųjų nėra. Kartą ligoninėn patekusią paauglę aplanko vietinio laikraščio korespondentas, į kurį meilės nepatyrusi Nataša nukreipia savo šviesesnės ateities viltis. Vaikinas nenujaučia, kuo ši nekalta pažintis gresia jam ir jo paties sužadėtinei.

„Mergaitės svajonė“ – tik viena eilutė iš Panevėžyje vykdomo teatrinio projekto „Russian Today“, skirto Rusijos revoliucijos šimtmečiui paminėti, programos. Šis projektas į Panevėžį atvedė ir Karelijos nacionalinio dramos teatro vadovą Andrejų Dežonovą, kuris pasirinko Sergejaus Pronino, dar žinomo Seppo Kantervo pseudonimu, pjesę „Siena“. Joje istorinė tiesa šiek tiek iškraipoma – Hitleris ne nusinuodija, o paimamas į nelaisvę, todėl Stalinas gauna progą padiskutuoti su juo savo slaptame bunkeryje. Du vienas kito verti tironai stoja į tiesioginę tarpusavio dvikovą.

To paties „Russian Today“ projekto programoje balandį pasirodys ir lenkų aktoriaus Tomaszo Leszczynskio kuriamas spektaklis pagal Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo“.

„Ši pjesė liečia esminę mūsų dienų temą – karą. Autorius vaizduoja šiuolaikinės visuomenės narius, kurie gyvena taikiose vietovėse, bet karas yra kažkur netoliese. Žmonės gyvena savo gyvenimą, sprendžia kasdienes problemas, tačiau stiprus ateinančios tragedijos jausmas tvyro ore. Karas mano paties gyvenime pasirodė dar vaikystėje. Ne tiesiogine to žodžio prasme, bet per vyresniųjų pasakojimus, filmus, televiziją, žinių naujienas. Aš patyriau milžinišką baimę, kad karas gali bet kada prasidėti. Bet, laimei, to neįvyko“, – pasakoja režisieriumi tapęs aktorius.

Skrydžiai į tėvo širdį

Vienintelis vaikams skirtas spektaklis šįkart pasirodo Alytaus miesto teatre. Jo pagrindu tapo Steve‘o Worlando knyga „Popieriniai lėktuvėliai“. Joje mokytojas siūlo vaikams pabandyti išlankstyti kuo toliau nuskrisiantį lėktuvėlį. Vienų vaikų lėktuvėliai šovė į lubas, kiti sukdamiesi spirale nusileido ant grindų. Kai kurie susidūrė ore, dar kiti atsitrenkė į langus. Tačiau vienas lėktuvėlis skrido tiesiai, greitai, tiksliai. Jis buvo Dilano – berniuko, kuris anksčiau net nenutuokė, kad rengiamos rimtos popierinių lėktuvėlių varžybos, o jose pasiektas pasaulio rekordas yra 69 metrai ir 14 centimetrų.

Dilanas pradeda kantriai ruoštis čempionatui. Pasitelkęs origamio techniką jis ieško tokios lenkimo linijos, kuri jo lėktuvėlį nuskraidintų toliau nei kitų. Lankstiniai berniukui yra daug daugiau nei popierius ar naujas pasaulio rekordas – tai visų pirma viltis prisibelsti į po skaudžios nelaimės palūžusio tėvo širdį. Gal tuomet, kai jam pavyks tapti nugalėtoju, tėtis norės praleisti su juo daugiau laiko?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m