Neseniai kinuose turėjome galimybę išvysti naują Martino Scorcese‘s filmą „Tyla“ („Silence“). Juosta pasakoja XVII amžiaus pradžioje į Japoniją atvykusio jauno portugalo misionieriaus gyvenimo istoriją. Krikščionybė, kad ir kaip stengėsi misionieriai, dėl daugelio priežasčių Japonijoje neprigijo. Tačiau kiek anksčiau, XVI amžiuje, šalyje buvo nemažai tikinčiųjų, o žymiausias ir įtakingiausias iš jų buvo Takayama Ukonas. Šis vyras tikėjimo neatsisakė net ir mirties akivaizdoje, dėl jo neteko savo aukštos padėties bei turtų, o 2017 m. Bažnyčia jį paskelbė palaimintuoju.

Vytenis UTARAS

Istorinis kontekstas

XVI amžius Japonijai buvo ypač sudėtingas. Šalį faktiškai valdę karo vadai Oda Nobunaga (1534–1582), Toyotomi Hideyoshi (1536–1598) ir Tokugawa Ieyasu (1542–1616) nuolat kariavo tarpusavyje dėl įtakos sferų. Tokių įvykių kontekste šalį pasiekė krikščionių misionieriai, priklausantys pranciškonų bei jėzuitų ordinams. Patys japonai juos laikė indais ir apie krikščionybę kalbėdavo kaip apie naują „indų tikėjimą“.

Misionierių skleidžiama religija buvo visiškai nauja, nes daugelį amžių tiek valdantysis elitas, tiek liaudis išpažino įvairias budizmo formas bei garbino ir vietines, senąsias Japonijos dievybes (šintoizmas, kaip etninė organizuota japonų religija, susiformavo tik XIX amžiuje, nors ir šventyklos, ir kunigų sluoksnis koegzistavo su budizmu).

XVI amžiaus viduryje atvykę kunigai buvo sutikti skeptiškai, tačiau niekas jiems kurį laiką netrukdė skleisti krikščionybės. Deja, greitai padėtis pasikeitė, tikintieji buvo pradėti persekioti, misionieriai išvyti. Per beveik tris šimtus metų trukusią Japonijos saviizoliaciją krikščionybė kaip religija pranyko, o dabar šį tikėjimą Tekančios Saulės šalyje išpažįsta tik kiek mažiau nei vienas procentas visų gyventojų.

Šių istorinių faktų kontekste ir kalbame apie Takayamą Ukoną, įtakingą politiką, feodalą ir krikščionybės skleidėją. Visą savo gyvenimą Ukonas tvirtai laikėsi krikščionių tikėjimo ir prisidėjo prie jo plitimo Japonijoje. Bendravo su 
 misionieriais, juos rėmė bei saugojo, įkūrė kunigų seminariją. Neatsisakė savo tikėjimo netgi žinodamas, kokių rimtų padarinių toks sprendimas gali turėti, visada atvirai jį deklaravo net matant aukščiausiems valdžios žmonėms.

Nors galų gale Takayama Ukonas buvo ištremtas ir mirė toli nuo savo namų, Maniloje, jo indėlis yra didžiulis: būdamas galinga figūra tiek iš karinės, tiek iš politinės perspektyvos, savo galias jis naudojo krikščionybei skleisti bei įtvirtinti.

Samurajų giminė

Takayama Ukonas gimė 1552 m. Jo tėvas buvo galingos pilies valdytojas, to meto visuomenėje gan įtakingas asmuo, išpažino budizmą, kuris buvo dominuojanti religija šalyje, ir pakvietė Gasperą Vilelą, portugalų misionierių, į atvirus debatus, kurių metu turėjo būti diskutuojama religiniais klausimais. Tačiau Vilelą debatuose pakeitė kitas vienuolis – brolis Lorenzo, buvęs biwahoshi (taip Japonijoje vadinami klajojantys dainiai), kurį Jamagučio mieste pakrikštijo garsus misionierius Francis Xavier (1506–1552), po mirties dar ir paskelbtas šventuoju. Pilies valdytojas, nors buvo išsilavinęs vyras, nesugebėjo palenkti Lorenzo ir galiausiai buvo taip sužavėtas jo kalbų apie krikščionybę, kad visa Takayamos giminė pasikrikštijo.

Kai Takayama Ukonas sulaukęs vienuolikos metų tėvo valdomoje pilyje buvo pakrikštytas, gavo Justo vardą. Būdamas 21 metų jis pradėjo politiko karjerą – susiklosčius palankioms aplinkybėms taip pat buvo paskirtas strategiškai svarbios pilies valdytoju. Atstatinėjant anksčiau sudegintą Takatsuki pilį, išryškėjo Ukono karinis bei administracinis talentas.

Karo vaidai buvo patenkinti savo valdinio darbu. Ukonui sulaukus 25 metų jo puiki politinė karjera atrodė užtikrinta. Jį siejo draugiški ryšiai su Araki Murashige, galingu feodalu. Araki taip pat labai žavėjo arbatos gėrimo ceremonija, jos estetiniai idealai. Tikėtina, kad viešėdamas Araki pilyje Ukonas ir pats susižavėjo arbatos ceremonija. Ten jis pirmą kartą sutiko garsųjį Sen no Rikyu – žymiausią Japonijos arbatos ceremonijos meistrą.

Rikyu nuo pat mažumės studijavo budizmą bei arbatos ceremonijos ypatumus ir tarnavo daugybei žymių Japonijos istorinių asmenybių – Odai Nobunagai, Toyotomi Hideyoshi, kurio dėka galiausiai buvo pradėtas vadinti Japonijos arbatos meistru, o pats Hideyoshi į jį kreipėsi prie vardo pridėdamas priesagą „ko“, taip išreikšdamas pagarbą.

Ukonas visą savo gyvenimą palaikė draugiškus santykius su šiuo arbatos meistru ir žavėjosi arbatos ceremonija. Sen no Rikyu padarė didžiulę įtaką jo pažiūroms ir pasaulėžiūrai. Ukonas patarė Araki Mushikage‘i nesusidėti su Nobunagos priešininkais ir netgi kaip geros valios ženklą perdavė jam savo seserį ir sūnų kaip įkaitus.

Takatsuki pilis ir jo valdos buvo tarp Kioto ir Osakos, tai yra tarp Nobunagos ir Araki valdomų teritorijų. Murashige, nepaisant Ukono geros valios ženklų, galiausiai nusprendė jį pulti, o būdamas vasalas Ukonas turėjo paklusti savo feodalo valiai. Tačiau Nobunaga išgirdęs šią žinią taip pat suprato kelis dalykus – jis atsiuntė italą misionierių Organtino Soldi su žinia, kad jei Takayama Ukonas paklus Araki, mirties bausme bus nubausti misionieriai ir sudegintos visos Ukono teritorijoje esančios bažnyčios.

Pats Organtino spaudė Ukoną sakydamas, kad jis švaria sąžine negali paklusti savo feodalo reikalavimams, tačiau Ukonas pasvėrė ir kitas priežastis – savo, kaip samurajaus, garbę ir tai, kas nutiktų jo pasiųstiems įkaitams. Po ilgų svarstymų Takatsuki pilies durys buvo atvertos. Ukonas galiausiai nusprendė pasielgti pagal samurajų garbės kodekso bušido principus.

Takayama Ukonas suprato, kokių pasekmių gali sukelti toks sprendimas ir nepaklusnumas Odai Nobunagai. Ukonas nusiskuto galvą ir be jokios palydos bei ginklų pasirodė prieš Nobunagą. Šio nusižemino gesto efektas buvo netikėtas – kadangi Oda Nobunaga galėjo laisvai užimti Takatsuki pilį, jis atleido Takayamoms ir apdovanojo Ukoną, grąžindamas valdas ir netgi jas padidindamas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m