Jau netrukus šių metų abiturientai atsisveikins su mokykla, tačiau palyginti nedidelė dalis iki šiol apsisprendę, ką ir kur studijuos. Nesiginčysime, tai tikrai nelengva, juo labiau kad klausimų, į kuriuos rinkdamiesi būsimąjį kelią atsakymų ieško moksleiviai, daugėja. Ką pasirinkti, kad gavęs aukštojo mokslo diplomą gautum darbą, o ne papildytum bedarbių gretas? Ir ką pasirinkti – paklausią, gerai apmokamą profesiją, kad atlyginimas būtų padorus, ar tokią, prie kurios linksta širdis? Ir pagaliau – kokią mokymo įstaigą pasirinkti, kai vis garsiau kalbama apie jungimą, tačiau neaišku, ką prie ko jungs?

Birutė ŽEMAITYTĖ

Sukantiems galvas, kokias studijų programas rinktis, darbo rinkos ekspertai primena – nesuklys tie, kurie nuspręs savo ateitį susieti su informacinėmis technologijomis (IT), tačiau įspėja, kad tokio didelio atlyginimų augimo, koks buvo kelerius pastaruosius metus, tikėtis jau nereikėtų.

Bet juk ne visi taps programuotojais ar inžinieriais, kuriems taip pat žadamos šviesios perspektyvos. Kur pasukti kitiems, kad netaptum vienu iš kelių dešimčių pretendentų į vieną darbo vietą?

Kita vertus, tai toli gražu ne visi kriterijai, lemiantys, kokią profesiją nuspręsime pasirinkti.

Sprendimą lemia valstybės finansavimas

Vos pusei moksleivių pakanka žinių apie stojimą, o populiariausi šios informacijos šaltiniai yra aukštosiose mokyklose studijuojantys ar jas jau baigę draugai ir pažįstami. Tai atskleidė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atliktas tyrimas. „Moksleiviai taip pat kliaujasi aukštųjų mokyklų tinklapiuose skelbiama informacija ir specialiais informaciniais leidiniais“, – sako MOSTA analitikas Gintautas Jakštas. Jo teigimu, mažiausiai informuoti mažesniuose miesteliuose ar kaimuose gyvenantys jaunuoliai.

Tyrimas taip pat rodo, kad kovo mėnesį daugiau nei pusė abiturientų dar nebuvo apsisprendę, ir net mokslo metams baigiantis pusė moksleivių tik „iš dalies“ žino, ką studijuos, o apsisprendusiųjų dėl specialybės yra du penktadaliai.

„Galutiniam moksleivių apsisprendimui, kur ir ką studijuoti, įtakos turi ir galimybė gauti valstybės finansavimą studijoms – tai ne mažiau svarbu už galimybę pasirinkti trokštamas studijų programas. Tarp pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos moksleivių pasirinkimui, yra ir aukštoji mokykla bei studijų miestas“, – pasakoja G.Jakštas.

Pasak jo, moksleivių pasirinkimą lemiančių prioritetų penketukas atrodo taip: nemokama valstybės finansuojama vieta (42 proc.), studijų programa (38 proc.). Gerokai mažiau svarbi aukštoji mokykla (10 proc.) ir miestas, kuriame studijuos. Dar mažiau įtakos turi tėvų bei kitų artimųjų patarimai ir interesai, draugų nuomonė, mokytojų patarimai ir rekomendacijos bei kiti informacijos šaltiniai. MOSTA atliktos moksleivių apklausos rodo, kad sprendimą pasirinkti vieną ar kitą specialybę moksleiviai priima remdamiesi tuo, kokie dalykai mokyk-loje labiausiai sekėsi ir patiko, taip pat įtakos turi laisvalaikio pomėgiai bei galimybė ateityje užimti aukštas pareigas ir turėti garantuotą darbo vietą.

Nors patys moksleiviai galimybę įsidarbinti baigus studijas įvardija kaip vieną iš svarbių motyvų, jų dažnai nepasiekia statistinė informacija, kiek uždirba vieną ar kitą studijų prog-ramą baigę absolventai ir kokia jų dalis ilgiau ar trumpiau valgo bedarbio duoną. „Dažnai vadovaujamasi artimųjų ir draugų papasakotomis sėkmės ar nesėkmės istorijomis, kurios neatspindi realybės, o yra išskirtiniai atvejai“, – pastebi G.Jakštas ir įspėja, kad informacijos trūkumu gali pasinaudoti verslo sektoriaus ar aukštųjų mokyklų rinkodaros specialistai, pristatydami geruosius pavyzdžius, bet nepateikdami visa apimančios statistikos.

Karjeros ir pinigų su programa nesieja

MOSTA analitikas apgailestauja, kad mokyklas baigiantys jaunuoliai, vertindami visų programų absolventų įsidarbinimo galimybes (vidutinį atlygį, kokia jų dalis yra bedarbiai ir kt.), ne visada priimta teisingą sprendimą. „Tarkime, prog-ramų sistemų absolventai vidutiniškai uždirba daugiausiai, ir paskleidus šią žinią padidinamas priimamų studentų skaičius. Šią programą pradeda vykdyti ir silpnesnės aukštosios mokyklos, kurios priima studijuoti prasčiau pasirengusius moksleivius. Dėl potencialiai didesnio atlygio į šią programą stojantys abiturientai nepagalvoja apie tai, ar jie norės dirbti programuotojais. Rezultatai būna liūdni – jau pirmaisiais metais daugėja nutraukusiųjų studijas, todėl absolventų skaičius nepadidėja, o baigus studijas išauga ne pagal specialybę dirbančių absolventų dalis“, – bėdas, kylančias dėl to, kad buvo pasirinkta ne patinkanti, o galimą didesnį atlyginimą žadanti specialybė, vardija G.Jakštas.

Nepaisant to, jis pastebi, kad būsimų studentų susidomėjimas skirtingomis studijų sritimis tampa tolygesnis: nors didžioji dalis stojančiųjų renkasi socialinius mokslus, per praėjusius penkerius metus besirenkančiųjų šią sritį sumažėjo daugiau kaip trečdaliu – net 36 proc., ir tai yra didžiausias santykis pokytis. Kita vertus, abiturientų, besirenkančių fizinius mokslus, 2012–2016 m. pagausėjo daugiau nei ketvirtadaliu – 26 proc. Beje, 2016 m. fiziniai mokslai buvo vienintelė sritis, kuri augo mažėjant bendram priimamų studentų skaičiui.

Vis dėlto studijų programų ir aukštųjų mokyk-
lų populiarumo reitingai nė iš tolo nepanašūs vienas į kitą. Antai Vilniaus (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU) universitetų medicinos studijų programos įsitvirtinusios pirmose vietose, o VU programų sistemos – ketvirtoje, bet atlyginimų reitinge būtent ji užima pirmą vietą. Penkta programų populiarumo reitinge esanti odontologija (LSMU) atlyginimų reitinge smukteli į 18-ą, teisė (VU) iš šeštosios populiarumo vietos pagal atlyginimus krinta net iki 42 vietos, o jau minėtos medicinos studijos – toli už pirmojo atlyginimų reitingo šimtuko ribų.

Neneigsime: tai, ar aukštosios mokyklos absolventas lengvai įsidarbins ir kiek jis uždirbs, iš dalies priklauso nuo pasirinktos programos. Bet ne mažiau priklauso ir nuo aukštosios mokyklos, stojančiojo pasirengimo studijoms ir jo pastangų studijų metu. „Galime palyginti baigusius bet kurią studijų programą ir pamatysime, kad bus ir labai gerai uždirbančių absolventų, ir bedarbių bei dirbančių už minimalų darbo užmokestį“, – teigia MOSTA analitikas.

Jis taip pat pabrėžia, kad nėra ryšio tarp programos populiarumo ir tolesnių absolvento karjeros perspektyvų. „Vienintelė universitetinė studijų programa, patenkanti tiek į populiariausių programų, tiek į vidutiniškai daugiausiai uždirbančių absolventų sąrašus, yra Vilniaus universiteto programų sistemos“, – atkreipia dėmesį G.Jakštas.

Diplomas nuo nedarbo neapsaugo

Nors diplomas neapsaugo nuo tikimybės, kad teks pasibelsti į darbo biržos duris, Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenys rodo, jog aukštąjį išsilavinimą įgiję žmonės turi mažiausiai šansų tapti bedarbiais – 2016 m. pirmąjį pusmetį aukštųjų mokyklų absolventai sudarė 3,8 proc. visų registruotų bedarbių. Šių metų balandžio 1 d. jų buvo dar šiek tiek mažiau – LDB buvo užsiregistravę beveik 3,6 tūkst. jaunų bedarbių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. Tačiau Darbo biržoje vis dar buvo užsiregistravę 1,2 tūkst. pernai studijas baigusių jaunuolių su aukštuoju išsilavinimu. Daugiausia baigusių teisės (45), socialinio darbo (41), kineziterapijos (39), verslo vadybos (37), automobilių techninio eksploatavimo (21) studijas.

Tarp pernai studijas baigusių registruotų bedarbių – gerokai daugiau negu pusė tūkstančio VU, per keturis šimtus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), per tris šimtus Kauno technologijos (KTU) ir Mykolo Romerio universitetų, Kauno kolegijos absolventų. Darbo biržos duris tebevarsto daugiau negu du šimtai Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) ir Klaipėdos universitetų, Vilniaus ir Klaipėdos valstybinės kolegijų absolventų. Panašus „lyderių iš kito galo“, jei neatsižvelgsime į šias mokyklas 
 baigusiųjų skaičių, sąrašas buvo ir 2015 m.: tarp registruotų bedarbių buvo daugiau kaip po 500 VU ir VDU, Mykolo Romerio universitetų, gerokai per tris šimtus KTU ir VGTU, Vilniaus ir Kauno kolegijų absolventų.

Komentuodama, kokių profesijų atstovams lengviau susirasti darbą, o kokių sunkiau, vieno iš darbo skelbimų portalų „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė pasakoja, kad jame kas mėnesį paskelbiama apie tris keturis tūkstančius darbo pasiūlymų ir didžioji jų dalis skirta turintiems aukštąjį išsilavinimą specialistams. Vertinant pagal darbo skelbimų kiekį paklausiausi rinkoje pastaraisiais metais yra tiekimo, pirkimo ir pardavimo vadybininkai, pardavimo projektų ir padalinių vadovai, parduotuvių vedėjai, prekybos atstovai.

„Tarp didžiausią paklausą turinčių specialistų, be abejo, yra IT specialistai – programuotojai (C#, C++, .net, JAVA ir t.t.), analitikai, vystytojai, testuotojai, administratoriai, projektų vadovai, mobiliųjų technologijų specialistai. Pramonės ir gamybos sektoriuje pageidautini gamybos vadovai, technologai, meistrai, kokybės vadovai, finansų – buhalteriai ir vyr. buhalteriai, apskaitininkai, auditoriai, mokesčių konsultantai, finansų analitikai, finansų vadovai“, – vardija R. Karavaitienė.

Rinkoje jaučiamas didelis valdymo ir vadovavimo, plėtros ir projektų vadovų poreikis, maisto, metalo, medienos apdirbimo, baldų pramonės įmonės ieško inžinierių, o medicinos pramonės – technologų ir technikų. Taip pat paklausūs draudimo konsultantai, žalų ekspertai, logistikos, ekspedijavimo, transporto sektorių išmanantys vadybininkai bei įvairių specializacijų gydytojai.

„Pretenduojant eiti pareigas, kuriose vyrauja daugiausia vadybiniai įgūdžiai, ne taip svarbu, kokią specialybę yra įgijęs kandidatas, – daug svarbesnės jo asmeninės savybės. O darbdaviai, ieškantys techninių sričių darbuotojų, reikalauja turėti ir atitinkamą išsilavinimą“, – pabrėžia R.Karavaitienė.

Pasak jos, ieškantieji darbo labiausiai domisi skelbimais, kuriuose siūloma darbo vieta finansų, apskaitos, valdymo, IT, žmogiškųjų išteklių, sveikatos apsaugos, draudimo, reklamos ir rinkodaros, transporto ir logistikos, statybos ir nekilnojamojo turto specialistams.

Tačiau darbo skelbimų portalo atstovė primena, kad ne tik nuo įgyto išsilavinimo priklauso, ar greitai susirasi darbą: „Net jei turi labiausiai rinkoje pageidaujamą specialybę, darbdaviui svarbu, ar studentas studijavo, ar tik studentavo, ar studijų metu įgijo praktinių žinių, ar apskritai yra suinteresuotas susirasti darbą, o jo lūkesčiai atitinka darbdavių galimybes. Nemažai lemia asmeninės savybės – pozityvumas, iniciatyvumas, komunikabilumas, gebėjimas pristatyti save darbdaviui ir daugybė kitų dalykų, o neturintieji darbo patirties neturėtų užmiršti, kad atlyginimai iš pradžių būna mažesni negu patyrusių specialistų.“

Iki 2020 m. pasikeis trečdalis kompetencijų

Galvojant apie sėkmingą karjerą ne mažiau svarbūs ir ieškančiojo darbo lūkesčiai. Pasak R.Karavaitienės, džiugina, kad ne mažiau nei teisingas atlyginimas, galimybė užsidirbti bei orientacija į tikslą darbo ieškantiems absolventams svarbu, jog darbas būtų įdomus, atsivertų karjeros ir asmeninio bei profesinio augimo galimybės, būsimas vadovas ne tik būtų aukštos kompetencijos, bet ir turėtų lyderio savybių, iš jo būtų galima mokytis, o įmonė investuotų į darbuotojų mokymą ir sudarytų asmeninio bei profesinio tobulėjimo galimybes.

Tai ypač svarbu turint galvoje, kad automatizavimo, IT sistemų diegimo ir panašios tendencijos lems, jog ateityje mažės žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikis, o aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų, galinčių kurti, valdyti ir aptarnauti vis sudėtingesnes technologijas, reikės vis daugiau. LDB prognozuoja, kad labiausiai bus vertinami darbuotojai, turintys techninių žinių bei gebėjimų ir gerų bendrųjų kompetencijų – tyrėjo, kūrėjo, komunikacijos ir pan. srityse, nes mašinos jų negalės pakeisti. Kita vertus, pramonės modernizacija lems, kad neišvengiamai didės specialistų, kuriančių sudėtingas sistemas ir jas valdančių, paklausa.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis taip pat patvirtina, kad darbo rinkoje ir toliau bus paklausiausi IT srities darbuotojai. „Tačiau kai kuriems sektoriams Lietuvoje rengiama akivaizdžiai per mažai specialistų – pramonei, transportui ir statybai, o per daug – grožio industrijai. Tokia darbo pasaulio poreikių neatitinkanti padėtis mažina jaunų žmonių galimybes įsidarbinti ir verčia juos arba emigruoti ieškant darbo pagal profesiją, arba rinktis ne pagal profesiją ir dirbti nekvalifikuotą darbą, arba vėl grįžti į valstybės švietimo sistemą ir persikvalifikuoti“, – sako LPK vadovas.

Vis dėlto pramonės skaitmenizavimo ir ket-virtosios pramonės revoliucijos laikais sparčiai keičiantis technologijoms akivaizdu, kad šiandien jau negalima atspėti, ar dabar pasirinkta profesija tebebus paklausi po kelerių ar keliolikos metų. „Niekas negali garantuoti, kad tavo specialybė po 20 metų bus labai reikalinga“, – pabrėžia R.Dargis.

Prognozuojama, kad dėl sparčios technologinės pažangos jau iki 2020 m. pasikeis maždaug trečdalis kompetencijų, kurios šiandien laikomos svarbiausiomis: darbo rinkoje reikės vis mažiau „paprastų“ bazinių gebėjimų ir daugiau įgūdžių – žmonėms turės būti kur kas lankstesni, turėti puikių organizacinių gebėjimų, darniai dirbti komandoje.

„Ne tokios svarbios bus ir žinios, kurių šiandien turime, nes nuolat reikės mokytis iš naujo, o galimybės įgyti naujų žinių plėsis. Mes turime nustoti mokytis dalykų, kurie ateityje tikrai bus pakeisti. Reikia koncentruotis į kitus pagrindinius gebėjimus – tuos, kurie bus esminiai po 5–10 metų: gebėjimą kompleksiškai spręsti problemas, pasižymėti kritiniu mąstymu, būti kūrybiškiems, valdyti žmogiškuosius išteklius, dirbti komandoje. Taip pat bus reikalingas emocinis intelektas, gebėjimas priimti sprendimus, orientavimasis į paslaugas, derybų įgūdžiai ir lankstus mokymasis“, – aiškina LPK vadovas.

Pabrėžęs, kad būtent šie dalykai ateityje jaunam žmogui atvers karjeros perspektyvas, jis pridūrė, kad visa tai turi būti ir mūsų mokyklų ugdymo programose, nes „jeigu ir toliau mokysime vaikus atlikti tik labai konkrečius darbus, mes paliksime juos nuošalėje nuo didelės ateities“.

R.Dargis norėtų, kad aukštosios mokyklos, kurios į dalį darbdavių ir verslo pasiūlymų atsižvelgia, aktyviau bendradarbiautų atnaujinant ir tobulinant studijų programas, o šalyje kuo greičiau būtų sukurta integrali profesinio orientavimo sistema. Pokyčių, pasak LPK vadovo, reikia rengiant mokytojus, esamų profesinių mokymo įstaigų pagrindu reikėtų suformuoti sektorinius profesinių kompetencijų centrus, kurių dalininkais taptų šakinės verslo asociacijos, konsoliduoti aukštojo mokslo institucijų tinklą, efektyviai įgyvendinti sumanios specializacijos strategiją ir kt.

Būtent integralios ugdymo karjerai sistemos jis dabar ir pasigenda. „Į jos kūrimą turi įsitraukti visos suinteresuotosios pusės. Pavyzdžiui į sektorinių praktinių mokymo centrų infra-struktūrą buvo investuotos didelės lėšos, tačiau ji iki šiol yra neveiksni. Atsietai ir neefektyviai veikia universitetų, kolegijų, profesinio mokymo įstaigų, mokslo institutų tinklas“, – kritikos negaili LPK prezidentas.

Jo teigimu, jei būtų įgyvendinta sisteminė švietimo sistemos reforma, kuri atitiktų rinkos poreikius ir ekonomikos realijas, atlieptų ketvirtosios pramonės revoliucijos keliamus iššūkius, būtų užtikrinta švietimo ir mokslo bei inovacijų ir technologijų dermė bei plėtra.

Tai koks darbdavių patarimas šių metų abiturientams – ką studijuoti, kad neprašautų? Į šį klausimą LPK prezidentas atsako taip: „Rinkitės informacinių technologijų, inžinerinės srities, fizikos, biotechnologijų studijas, nes mūsų pramonės konkurencingumą gali užtik-rinti tik kvalifikuoti specialistai.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m