Aušra LĖKA
Ne pirmąkart siūloma reformuoti aukštųjų mokyklų sistemą, ne pirmąkart atsakant į tai mojuojama universitetų autonomijos vėliava, gąsdinama dar didesne jaunų protų emigracija ar net aukštojo mokslo žlugdymu. Prieš šešerius metus paskelbus ekspertų darbo grupės išvadas, siūlančias sumažinti universitetų skaičių, kaip ir dabar po tam pačiam tikslui suburtos darbo grupės išvadų, kilo aukštųjų mokyklų pasipriešinimas. Tuometis premjeras Andrius Kubilius, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius labai greitai pakėlė rankas. Ar istorija nepasikartos ir dabar?
Anuomet premjero sudarytai darbo grupei vadovavęs advokatas, Investuotojų forumo Lietuvoje valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas – vienintelis pakviestas ir į praėjusią savaitę savo siūlymus pateikusią premjero Sauliaus Skvernelio sudarytą darbo grupę aukštojo mokslo pertvarkai parengti. Jis tikisi, jog šįsyk reforma įvyks suvokiant, kad trečio karto gali ir nebūti.

– 2011 ir 2017 m. darbo grupių siūlymai šiek tiek skiriasi. Ar pasikeitė požiūris į reformą?

– Per tuos šešerius metus požiūris nepasikeitė – pasikeitė aplinkybės. Šioje darbo grupėje net juokavau, kad šiek tiek nuobodu kalbėtis, nes visi kalba tą patį, ką kalbėjome prieš šešerius metus. Ir tada požiūris buvo tas pats: kad reikia studijų kokybės, kad studentų skaičius Lietuvoje dramatiškai mažėja ir dabartinės aukštųjų mokyklų infrastruktūros išlaikymas Lietuvai darosi pernelyg sunkus, kad dėstytojų kokybė nėra pakankama, o tai nemažai priklauso nuo menkų atlyginimų, kurie lemia, jog geriausi specialistai dažnai pasirenka kitą profesiją, ir nors yra patriotų, puikių dėstytojų, tačiau jie negali daugiau dėmesio skirti mokslo tiriamajai veiklai, todėl negali tokių žinių perduoti ir studentams.

– Bet anuomet siūlėte Mykolo Romerio universiteto (MRU) prie nieko nejungti, o Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) jungti su Vilniaus universitetu (VU), o dabar – atvirkščiai. Kaune anuomet Sveikatos mokslų universitetas (LSMU) turėjo tapti Kauno universiteto dalimi, o dabar siūlote jį palikti savarankišką. Dabar Vilniuje ir Kaune lieka po du universitetus (neskaičiuojant Menų, Karo ir Policijos akademijų), tada siūlėte palikti po vieną.

– Didžiausias skirtumas tarp darbo grupės siūlymų 2011 m. ir dabar – kad anuomet buvo palikta po vieną universitetą Kaune ir Vilniuje, o dabar po du. Tai diskusinis klausimas: tie siūlomi Vilniuje ir Kaune palikti antrieji universitetai stiprūs, bet galėtų būti dar stipresni, jei prisijungtų prie kitų. Pavyzdžiui, yra dalis besidubliuojančių programų VGTU ir VU, šiuose universitetuose yra dėstytojų, dėstančių tuos pačius dalykus ne visu krūviu, tad susijungiant galima būtų išspręsti daugelį tų dalykų. Bet apsisprendėme, kad šiame etape to nebūtina daryti, nes universitetai yra perspektyvūs, gerai veikiantys. Matyt, prie šio klausimo Švietimo ir mokslo ministerija, Vyriausybė galės grįžti po tam tikro laiko.

Prieš šešerius metus siūlėme Vilniuje atskirai palikti tik MRU, nes jis tuo metu visų pirma buvo finansuojamas privačiomis lėšomis. Jei universitetas pats išsilaiko, nebuvo prasmės kištis į jo veiklą. Bet dabar situacija pasikeitė: MRU nebesurenka tiek privačių lėšų kaip anksčiau, tad pasiūlyta jį jungti su VU. 

 – Anuomet diskutuotas, nors ir nesiūlytas variantas – sujungti du technikos universitetus: Kauno technologijos universitetą (KTU) ir VGTU. Vis dėlto ar nėra logiškiau universitetus jungti pagal profilį, o ne pagal tai, kuriame mieste jie yra? Juolab kad VGTU ir buvo atskeltas nuo tuomečio Kauno politechnikos universiteto, vėliau tapusio KTU.

– Tokio siūlymo esmė – kad tiek KTU, tiek VGTU yra stiprūs universitetai, o konkurencinis elementas turi tam tikrą prasmę. Bet trims, keturiems ar daugiau konkurentų Lietuva per maža. Pavyzdžiui, dabar yra net 26 vadybos programos, tiesiog juokinga, ir, tiesą sakant, nė vienos geros. Lietuvoje pasirinkti vadybos specialybę – labai liūdnos alternatyvos, palyginti su užsienio šalimis.

Tad siūlydami universitetų tinklo pertvarką nutarėme, jog problematika tokia didelė, kad dabar nereikia spręsti klausimų, kurių dar nebūtina spręsti. Taigi taip ir pasirinkome: tegu Kauno universitetas ir VGTU, iš dalies konkuruodami, kol kas gyvena atskirą gyvenimą, nes dabar reikia spręsti problemas, kurių negalima atidėlioti.

– Kodėl siūlote Policijos akademiją steigti Kaune? Kodėl MRU nesugrąžinti statuso, kokiam ji ir buvo steigiama?

– Dabar tokia mokslo įstaiga jau veikia Kaune kaip MRU filialas, tad ją perkelti į Vilnių tik tam, kad būtų perkelta, nėra prasmės. Tikslas – atskirti ją į atskirą vienetą ir leisti jai veikti efektyviai, nejungti prie kitų aukštųjų mokyklų.

– Kodėl nejungiamos prie Vilniaus universiteto menų akademijos?

– Galima diskutuoti, ar menų akademijos turėtų būti Vilniaus universiteto dalis, juolab kad istoriškai taip buvo. Taip galėtume išspręsti daug vadybinių dalykų, taip pat sustiprinti kitų – ne tik meninio profilio – disciplinų dėstymą. Bet po ilgų diskusijų nutarta, kad šiame etape į vieną Menų akademiją sujungtos Muzikos ir teatro akademija su Dailės geriau veiks kaip atskira aukštoji mokykla, ne Vilniaus universiteto dalis.

– 2011 m. darbo grupė, svarstydama Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) ir tuometės Kūno kultūros akademijos (dabar – Sporto universiteto) ateitį, net diskutavo, gal joms reikėtų tapti kolegijomis. Ir dabar pasigirdo nuomonių, kad kai ką reikėtų tiesiog uždaryti, o ne sujunginėti, neatsižvelgiant į skirtingą kai kurių aukštųjų mokyklų darbo kokybę. Ar baimintasi ką įžeisti?

– Vargu ar galima kaltinti darbo grupę, kad ji bijojo kažką įžeisti, nes įsižeidusiųjų vis tiek yra. Mums svarbiausia, kas laukia Lietuvos – kokia jos ateitis ir kokią įtaką jai gali padaryti švietimo reforma, o ne vienas ar kitas įsižeidęs asmuo. Bet iš tikrųjų susiduriama su problema (ir valstybė su ja susidurs svarstydama šios reformos siūlymus), kad yra žmonių, kurie nesupranta, kam to reikia, ir yra žmonių, kurie supranta, bet žiūri iš savo aukštosios mokyklos arba iš savo asmeninės pozicijos, o tai visiškai blogai. O darbo grupė vertino būtent iš Lietuvos valstybės pozicijos ir sprendė klausimus, nežiūrėdama, kas geriau ar blogiau vienai ar kitai aukštajai mokyklai, nes yra svarbesnių dalykų. Juk tai, kaip padarysime dabar, turės įtakos artimiausiems 30–40 metų.

Ar mums svarbūs dėstytojai, jų likimas? Žinoma, svarbūs. Bet kad nenukentėtų jie ir jų šeimos, reikia spręsti socialinėmis priemonėmis. Reformos esmė – pagerinti studijų kokybę, o tai padaryti galima tik su geresniais dėstytojais. Akivaizdu, jog reformos pasekmė bus ta, kad kai kurie dėstytojai neteks darbo, nes kai kurie dalykai dubliuojasi ir jungiant universitetus tiek dėstytojų nereikės. Bet turime galvoti, kas svarbiau: ar tas dėstytojas ir kaip jį išlaikyti, ar studentas. Reikia pasirinkti, kuo labiau rūpintis.

Leiskite pateikti pavyzdį iš mokyklų lygio: įsivaizduokite miestelio mokyklą, kurioje kasmet pradeda mokytis šimtas vaikų ir tiek pat kasmet baigia. Akivaizdu, kad kokie trys keturi vaikai, kad ir ką su jais darytum, bus labai motyvuoti, veržlūs ir gyvenime daug pasieks. Akivaizdu ir tai, kad maždaug tiek pat, kad ir ką su jais darytum, nueis šunkeliais. Bet kas bus su kitais 90–95 vaikais? Su jais mokykloje galime labai daug nuveikti: arba jie gaus puikų išsilavinimą ir taps gydytojais, mokytojais, advokatais, chemikais, inžinieriais ar dar kuo kitu, arba rinksis emigracijos kelią – važiuos dirbti į vištides Anglijoje ar dar kur nors, bus Lietuvai prarasti arba dėl emigracijos, arba, kad ir likę Lietuvoje, dirbs nekvalifikuotą darbą, neduos tiek naudos visuomenei, kiek galėtų duoti gavę gerą išsilavinimą. Tas pats ir aukštojoje mokykloje: arba jaunuoliai gaus gerą išsilavinimą ir daug pasieks sau, o kartu daug duos savo šaliai, arba baigę aukštąjį mokslą dirbs ne pagal savo kvalifikaciją ar bus vidutinio lygio, gal net prasti darbuotojai.

Matyčiau didelį skirtumą, ką mes renkamės: ar Lietuvos ateitį – ekonomikos, BVP, atlyginimų augimą, paremtą gerai išsilavinusiais, didelę kompetenciją turinčiais žmonėmis, ar kartojame, kad viskas gerai, bet po akimirkos sakome – Lietuva emigruoja. Tačiau kai siūloma bet kokia reforma – ar darbo santykių, ar švietimo, atsiranda nuskriaustų, kurie sako, kad reforma bloga, kad ji turčių „išmislas“. Tada nieko nedarykime ir toliau visus kaltinkime, kad Lietuva išvažiuoja.

Man atsakymas, kas yra prioritetas, aiškus. Klausimas, ar visiems aiškus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2017-m