Nėra atsakingų už olimpiečių rezultatus, geriausių sportininkų rengykla biudžetinė įstaiga Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) veikia pažeisdamas įstatymus, sportui išleidžiamų pinigų suma, palyginti su rezultatais, – per didelė, o pats jų skirstymas nei aiškus, nei skaidrus ir dėl to būtina keisti visą sporto finansavimo sistemą bei Kūno kultūros ir sporto įstatymą. Tuo įsitikinęs Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

Inga NECELIENĖ

Dar prieš naujajam Kūno kultūros ir sporto įstatymo projektui Seime susidūrus su kliūtimis daugiausiai kritikos strėlių iš KKSD vadovo kabineto lėkė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) būstinės pusėn: sukiršino sporto federacijas prieš įstatymą, bijo atsakomybės, todėl nesutinka su siūlomais pokyčiais, nors patys jokių reformos siūlymų neteikia. Žibalo į tą pačią naujojo įstatymo ugnį dar šliūkštelėjo sportininkai, dėl įstatymo projekte numatomų mažesnių rentų prakalbę apie ketinimus anksčiau laiko baigti karjerą.

Pastaraisiais metais ir taip gana sudėtingus dviejų šalies sporto institucijų santykius dar pablogino nuo šių metų sausio pagal naująjį modelį, iš kurio eliminuotas LTOK, ėmęs veikti LOSC ir energingai Seimo durų link kelią skynęsis naujasis sporto įstatymas, pagal kurį visą sporto biudžetą, taip pat ir LTOK iš loterijų gaunamą, į savo rankas suimtų vienas valdytojas – KKSD. LTOK su tuo nesutinka ir pirštu beda KKSD pusėn: tai pas juos neaišku, kaip sportui pinigus skirsto, susitvarkykite savo kiemą, prieš gviešdamiesi mūsų pinigų, ir baikite meluoti.

Regis, Lietuvos sporto dvivaldystei ateina galas, bet iš kurios sporto organizacijos beliks tik fasadas?

Aną ir šią savaitę Seime buvo atverstas naujos redakcijos Kūno kultūros ir sporto įstatymo projektas. Tai jau vienuolikta nuo 2013 m. rengiamo įstatymo redakcija. Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos nariai dėl gautų nevyriausybinių organizacijų pastabų pasiūlė jį grąžinti taisyti Vyriausybei. Šiandien šio įstatymo projektas buvo įtrauktas į Seimo Švietimo ir mokslo komiteto dienotvarkę.

„Neprognozuoju, kada šis įstatymas bus priimtas, tegul ramiai apsisprendžia Seime, kaip su juo daryti, bet sporto reformų tai vis tiek nesustabdys“, – įsitikinęs KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

– Ar tikėta, kad Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija naująjį Sporto įstatymą siūlys perduoti taisyti Vyriausybei?

– Mes indikavome, kur yra šio įstatymo neturėjimo problema. Laukia daugybė reformų, kurios yra sumanytos ir buvo planuojamos šio įstatymo kontekste, todėl jam neįsigaliojus tai gali atsiliepti kitų reformų įgyvendinimui, pavyzdžiui, tokių esminių, kaip sporto sistemos finansavimo reforma.

– Kam prireikė keisti dabartinį šalies sporto sistemos finansavimo modelį? Kokia šių pakeitimų esmė?

– Paprastai tariant, finansavimo modelį reikia keisti tam, kad sporto bendruomenė to prašo. Nuo 2014-ųjų dirbdamas KKSD vadovu ir bendraudamas su sporto šakų federacijomis nuolat girdžiu šį klausimą. Nėra tokių federacijų, kurios sakytų, kad viskas gerai, nereikia nieko keisti. Trūksta aiškumo, skaidrumo, sporto finansavimo sistemos kriterijų. Kokia naujoji sporto finansavimo sistema turi būti – čia jau diskusijos dalykas. Bet faktas tas, kad dabar galiojantis modelis reikalauja pokyčių. Dėl to sutaria visi.

Pagrindinės priežastys, kodėl jį reikia keisti, yra kelios: valstybės lėšos, skiriamos sportui, turi būti aiškiai identifikuojamos – kur, kiek ir kam jos skiriamos, tai yra kokiems projektams, programoms, kas gali būti iš vieno ar kito šaltinio finansuojama. Tada būtų galima kalbėti apie aiškumą ir skaidrumą. Naujam modeliui atsirasti reikia diskusijų, kokia sistema mes vadovaujamės ir kokius kriterijus taikome. Tą po truputį ir darome. Bet jeigu įstatymai nebus priimti – čia taip pat turime kalbėti ir apie keičiamą Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymą – bus sunku pasiekti šiuos tikslus.

Mes modeliuojame pagal daugelio ES šalių pavyzdį. Ir manome, kad labai aiškiai reglamentavus lėšų paskirstymą būtų teisinga atiduoti daugiau galių, daugiau įtakos, būdų, kaip veikti, nevyriausybinėms organizacijoms.

– Ką konkrečiai reiškia posakis „daugiau galių federacijoms“?

– Tai reiškia: pats rengi programą, teiki ją, pasiimi pinigus ir su tais pinigais darai tai, dėl ko juos pagal savo programą gavai. Šiandien to nėra. Kitas dalykas – valstybė šiandien prisiėmusi funkcijų, kurių neturėtų atlikti. Viena tokių – rengti sportininkus. Nėra ES daugiau tokių valstybių, kurios pačios rengtų sportininkus. Sportininkų rengimas tiesiogiai susijęs su federacijų arba nevyriausybinių organizacijų veikla – modelių esama įvairių.

Bet daugiau galių – tai ir atsakomybė, platesnis veikimas, daugiau galimybių. O valstybės funkcija – tą ir mes norime padaryti – užtikrinti maksimalų įmanomą biudžetą sporto sričiai, sukurti gerojo valdymo principus, arba kriterijus, kaip sąveikauja valstybė, tai yra valstybinės įstaigos, su nevyriausybinėmis organizacijomis, ir prižiūrėti, kad to būtų laikomasi. Viskas – toks būtų minimalus valstybės kišimasis į federacijų veiklą. Juk kokius sportininkus kokioms varžyboms rengti, geriausiai žino federacijos, o ne kabinetuose sėdintys klerkai.

– Ne vienos sporto federacijos tikinimu, naujajame Kūno kultūros ir sporto įstatymo projekte daug aptakumo ir mažai konkretumo, aiškumo.

– Neaiškumas ateina per nesidomėjimą. Ne mes turėtume aiškinti šį įstatymą. Juk sporto federacijos turėjo savo atstovų mūsų darbo grupėje – jie ir turėjo paaiškinti. Vadinasi, per ketverius su puse metų tie atstovai nenunešė federacijoms informacijos ir nepaaiškino.

Kaip žinoma, kai kurios federacijos nepritarė naujajam įstatymui, bet jei paklausi, ar tą įstatymą jų atstovai skaitė, išgirsi, kad ne. Tada kodėl nepritarė? Todėl, anot jų, kad ten blogai. Kas sakė, kad blogai, turbūt aišku – tas, kas pasiūlė pasirašyti rezoliuciją.

– Pastaruoju metu KKSD ir LTOK, švelniai tariant, nesusikalba. Viešojoje erdvėje šie nesutarimai dar labiau paaštrėjo metų pradžioje, kai įvyko LOSC pertvarka. Iškart po Naujųjų kilo sumaištis: federacijos skundėsi, kad pertvarka neaiški, jos negauna pinigų, todėl negali siųsti sportininkų į stovyklas, rengti pamainos ir t.t. Pasigirdo ir tokių siūlymų: eikit į LTOK ir prašykit pinigų. Kokios funkcijos numatytos LTOK pagal naująjį Sporto įstatymą – tik pinigų dalintojo?

– Mes turėjome du pokalbius su LTOK. Buvome juos pasikvietę kartu su galimais partneriais Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS). Su jais kalbėjomės kaip su visoms sporto federacijoms atstovaujančiais organais. Kol kas aptarėme vieną modelį, kurį mes pasiūlėme dėl dviejų priežasčių. Pirmoji būtų gera kitų šalių praktika (švedų, danų, vokiečių panašiai sukonstruoti veikimo mechanizmai), kurią išnagrinėjome. O antroji – šie dalykai įrašyti Vyriausybės programoje. Norėjome padaryti visa apimančią reformą, todėl ne vien valstybės biudžeto lėšos mums atrodė svarbios, bet ir tų organizacijų, kurios disponuoja lėšomis ne be valstybės institucijų pritarimo – Seimo arba Vyriausybės. Turiu omenyje LTOK lėšas. Tai nėra jų uždirbami pinigai, jie gaunami LTOK suteikiant išskirtines teises turėti tą biudžetą. Šitos Vyriausybės programoje labai aiškiai įrašyta, kad šie pinigai turi pakliūti į bendrą sporto valdymo dalį.

Tą jiems ir žodžiu pasakėme, ir raštu parašėme, kad mes siūlome jums, Olimpiniam komitetui, vienam arba su partneriais – LSFS, asocijuotos savivaldybių struktūros gali į tai įsitraukti – sukurti asocijuotą struktūrą (ją galima vadinti konfederacija), teikti bendrą programą valstybės lėšoms paimti, pasiimti valstybės pinigų, pridėti savo lėšų atitinkamą dalį ir įgyvendinti pateiktą programą. Iš viso tai galėtų būti 15–16 mln. eurų biudžetas: 8 mln. eurų LTOK lėšos ir 8 mln. eurų valstybės biudžeto lėšos.

Jie, aišku, daugiausia domėjosi olimpiečių rengimo dalimi. Mes ir sakome: jokių problemų, jūs savo didžiąją kofinansavimo programos dalį galite skirti olimpiečiams rengti. Šių metų biudžete Olimpinis komitetas šiam tikslui yra numatęs 2 mln. eurų, tai nusimatykite 4 mln. eurų ir galėsite rengti sportininkus – prisidėsite prie tos programos, dar valdysite iš biudžeto 8 mln. eurų, galėsite su federacijomis santykius kurti ir per jų plėtros programas, dar savo vieną kitą milijoną įdėdami. Toks modelis buvo siūlomas LTOK.

Tada LTOK atstovai paklausė, ar valstybė papildomai prisidės prie sportininkų rengimo. Atsakėme, kad valstybė prisidės per savo biudžetinę įstaigą Lietuvos olimpinį sporto centrą, kuris valdo infrastruktūrą, tai yra tam tikro lygio sportininkams valstybė dotuos infrastruktūrą ir ten bus galima juos rengti. LTOK sutiko pamąstyti ir pateikti mums naują savo valdymo modelį. Bet vietoj modelio sulaukėme rezoliucijos, kurią jie surašė suagitavę 25 ar 26 federacijas, kad nepritaria tam modeliui, apie kurį mes diskutavome.

Dalis federacijų klausia, kodėl mes norime, kad Olimpinis komitetas dėtų savo pinigus į bendrą valdymą, juk LTOK lėšas skirsto pats, tai gal reikia nustatyti kriterijus tik valstybės, tai yra biudžeto, pinigams gauti. Galimas ir toks modelis, bet apie jį reikia diskutuoti, susidėlioti pliusus ir minusus. Tik tokiu atveju federacijos turėtų du kartus teikti savo programą tam, kad galėtų paimti pinigų iš biudžeto, ir po to dar Olimpiniam komitetui kažką pateikti, kad ir iš ten gautų. Jeigu federacijų tai neapsunkintų, gali būti ir toks modelis, bet apie tokį per susitikimus nediskutavome.

Modelių yra ne vienas ir ne du, tik mes manėme, kad šis pasiūlytasis, sėkmingai veikiantis Skandinavijos šalyse, yra neblogas, suteikia daug autonomijos, daug galių nevyriausybinėms organizacijoms. Jos žaidžia pagal valstybės patvirtintas taisykles, tenkina nustatytus kriterijus, bet kriterijai su jais būtų aptarti, išdiskutuoti, suderinti, ne už akių kažkas patvirtintų ir pasakytų, kad nuo šiol bus taip. Tada kodėl to bijoti?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m