Lietuvoje turime keturis oficialius kurortus – Palangą, Druskininkus, Birštoną ir Neringą, tačiau eilėje rikiuojasi dar bent keletas miestų, kurie norėtų palypėti laipteliu aukščiau ir iš turinčių kurortinės vietovės statusą tapti tikrais kurortais. Tai Trakai, tūkstančius turistų sutraukiančiu Medžių lajų taku sublizgėję Anykščiai ir juos besivejanti prieš kelerius metus aptiktu natūraliu mineraliniu vandeniu besididžiuojanti Ignalina. Tęsdami seriją pasakojimų apie tai, kaip poilsiautojų pamėgtos vietovės pasitinka naująjį sezoną, domimės, ką svečiams šią vasarą gali pasiūlyti Aukštaitijos miestai.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Maždaug 100 kilometrų – toks atstumas nuo Vilniaus skiria ir Anykščius, ir Ignaliną. Abu miestai glaudžiasi kalvotoje ir ežeringoje Šiaurės rytų Lietuvoje, abu juos nuo seno pamėgę poilsiautojai.

Tiesa, prie Šventosios ir Anykštos upių santakos įsikūrę Anykščiai rašytiniuose šaltiniuose jau 1514 m. pavadinti miestu, o kurorto statusą turėjo jau tarpukario Lietuvoje, kai čia ilsėdavosi svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių, o ežerų supamos Ignalinos istorija prasideda tik 1857–1862 m., kai tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelį iš Ignalinos palivarko nupirktoje žemėje buvo pastatyta geležinkelio stotis ir greta jos susiformavo nedidelė gyvenvietė. Bet ir ji bei vos už kelių kilometrų nuo jos esant Palūšė taip pat turi tam tikrą „įdirbį“ – sovietmečiu vasaromis čia atvykdavo nemažai ramų poilsį pamėgusių svečių, daugiausia iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado). Ir nors dar daug ko trūksta, abu miestai jau šiandien turi ką pasiūlyti poilsiautojams.

Sezonas prasideda šventėmis

Be abejo, daugiausiai lankytojų Anykščiai ir Ignalina sulaukia vasarą. Šį sezoną Anykščiai pasitinka atsinaujinusiu Labirintų parku, kuris kvies pasivaikščioti apverstame name, užsukti į mini zoologijos sodą, o savaitgaliais dalyvauti vaikams skirtose programose. Literatūros mėgėjai kviečiami susipažinti su atnaujinta Antanui Baranauskui skirta ekspozicija, lankytojų laukia išplėstos istorijos patyrimų erdvės Vorutos piliakalnio žaidimų aikštelėje.

Sezono pradžią praėjusį savaitgalį anykštėnai ir miesto svečiai simboliškai pažymėjo tradicine kultūros ir žirgų sporto švente „Bėk bėk, žirgeli!“. Žemaitukų traukiami kinkiniai ir kartu su jais keliaujanti klounų teatro studija „Dulidu“ per kelias dienas aplankė kaimyninius rajonus, o birželio 3-iąją atkeliavo į šventę Niūronių kaime. Pasak Arklio muziejaus, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus, vedėjo Mindaugo Karčemarsko, trečią kartą vykusio kinkinių žygio tikslas – priminti senuosius papročius bei tradicinį kaimo žmonių gyvenimo būdą, o vaikams ir tėveliams parodyti gražuolius žemaitukų veislės žirgus.

„Vasaros sezono atidarymo šventėje vyko arklių kaustymo varžytuvės, žemaitukų ir kitų veislių žirgų konkūrų varžybos savivaldybės mero taurei laimėti, įvairių veislių žirgų lenktynės. Specialiai šventei raiteliai parengė ir parodomąją programą, o labiausiai visus žiūrovus suintrigavo sunkiųjų veislės arklių darbingumo vertinimai hipodrome“, – apie šventę, kurios metu veikiančioje mugėje savo darbus pristatė amatininkai, tautinio paveldo kūrėjai, veikė tapybos, fotografijų parodos, koncertavo liaudies dainų ir šokių kolektyvai, pasakoja Anykščių rajono savivaldybės specialistė ryšiams su visuomene Adelė Aglinskaitė.

Ignaliniečiai, praėjusį savaitgalį visus sukvietę į Sekminių šventę po atviru dangumi etnografiniame Meironių kaime, birželio 10-ąją vasaros sezoną atidarys Valtininko diena, kuri vyks šių metų Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje Palūšėje. „Palūšė jau nubudo, budinkis ir tu“, – toks šios šventės šūkis. Į ją kviečiame visus, nebijančius vandens ir mokančius laikyti irklą, mėgstančius laužo dūmais kvepiančią košę ir šokti pievoje basomis. Jos metu ant Lūšių ežero kranto papasakosime, ką mūsų krašte gali veikti turistautojai, pakviesime dalyvauti irklenčių, baidarių varžybose, pažaisti burbulinį futbolą, paplūdimio tinklinį ir krepšinį, pasiklausyti virš vandens sklindančių gitaros melodijų ir pamėgtų grupių koncerto“, – skelbia Ignalinos kultūros ir sporto centras.

Abu kurortais tapti siekiantys miestai džiuginti svečius įvairiais renginiais žada visą vasarą. Anykščiuose vyks tradiciniai „Profesionalios muzikos savaitgaliai“, jaunimo edukacijos festivalis „Troškimai“, bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, ne tik lietuvių, bet ir kitų šalių sunkiosios muzikos gerbėjų pamėgtas Dainavos slėnyje ant Šventosios upės kranto vykstantis festivalis „Devilstone“ („Velnio akmuo“), kuriame dalyvauja „metalą“ grojantys muzikantai ne tik iš Lietuvos, bet ir Brazilijos, Norvegijos, Olandijos, Švedijos, Anglijos, Danijos, Italijos.

O ignaliniečiai primena, kad šią vasarą vėl pakvies į kas dvejus metus vykstantį tarptautinį liaudiškos muzikos ir šokių festivalį „Ežerų sietuva“, planuojamas įspūdingas koncertas Miko ir Kipro Petrauskų kūrybai atminti, buriavimo mėgėjai laukiami jau septintą kartą rengiamoje Palūšės regatoje, o vasarą vainikuos pirmasis šeimų vasaros festivalis „Palūšės vėjai“.

Bus ką veikti – atsiras ir lankytojų

Skaičiuojama, kad pernai kurortu siekiančius tapti Anykščius aplankė apie 255 tūkst. svečių iš Lietuvos ir užsienio. Anykščių turizmo informacijos centro (TIC) duomenimis, tai gerokai daugiau negu 2015 m., kai šiame krašte apsilankė per 200 tūkst. turistų ir poilsiautojų. „Turistų labai padaugėjo 2015 m. atidarius Medžių lajų tako kompleksą“, – sako Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis.

Jis priduria, kad svečių srautas auga tada, kai jie turi ką veikti, o lankytojų gausėti pradėjo po to, kai buvo nutiestas kairysis Šventosios upės pėsčiųjų ir dviračių takas, rajone atsirado daugiau poilsiautojams patrauklių vietų. „Taku, kuris tęsiasi 7 km ir driekiasi per vaizdingus paupius, miesto centrą, Dainuvos nuotykių slėnį bei kempingą, galima ir pasivaikščioti, ir pasivažinėti dviračiais ar riedučiais. Dviračiais galima pasiekti ir Niūronių kaimą, kuriame galima pajodinėti, pamatyti veikiančią kalvę, sužinoti, kaip senovėje būdavo kepama duona, mušamas sviestas, o nuo šio sezono veiks ir keramikos dirbtuvės. Pačiuose Anykščiuose užkopus į vieną aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštų galima apžvelgti visą miestą“, – pasakoja meras.

Svečiams anykštėnai siūlo pasivažinėti vieninteliu Lietuvoje siauruku, užsukti į kartodromą, pramogų ir sporto centrą „Kalita“, kuriame 

 vasarą veikia rogučių, o žiemą – slidinėjimo trasa. Kitų pramogų mėgėjus jie kviečia pasimėgauti vandenlentėmis, užsukti į šaudymo centrą „Zala Arms“, o kunigo Teofilio Matulionio paskelbimas palaimintuoju neabejotinai atvers naują piligrimystės kelią į jo tėviškę Anykščių rajone.

Be abejo, vienu iš poilsiautojų traukos cent-rų tapo 2014 m. duris atvėręs „SPA VILNIUS Anykščiai“, kuriame naudojamas gydomųjų savybių turintis didelės mineralizacijos mineralinis vanduo, išgaunamas iš 360 m gylio gręžinio.

„Siekdami tapti kurortu stengiamės, kad ne tik mieste, bet ir rajone būtų kuo daugiau turistams patrauklių objektų, plėtojame infra-struktūrą. Pavyzdžiui, pasinaudodami ES fondų lėšomis sutvarkysime ir pritaikysime viešojo turizmo reikmėms Okuličiūtės dvarelį, esantį Šventosios upės pakrantėje, Anykščiuose kuriame naujas erdves, kuriose laisvalaikį aktyviai galės praleisti miesto gyventojai ir svečiai. Šiam projektui įgyvendinti iki 2020 m. skirta beveik 420 tūkst. eurų. Rūpindamiesi aplinka ir tausiu gamtos išteklių naudojimu tobuliname komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūrą ir iki 2020 m. ketiname atlikti darbų, kurių vertė – beveik 520 tūkst. eurų“, – vardija K.Tubis.

Pernai miesto 150 metų jubiliejų pažymėjusi devynių ežerų supama Ignalina – vienintelis Lietuvoje iki šių dienų išlikęs neoklasicistinio plano miestas – tokiais gausiais turistų srautais kol kas negali pasigirti. Pavyzdžiui, 2014 m. čia apsilankė apie 63 tūkst., o pernai – apie 70 tūkst. turistų, tačiau tarp jų, Ignalinos rajono TIC duomenimis, buvo nemažai svečių iš Vakarų Europos. Laiką jie leido Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame gausu savų „kurortų“ – trumpam poilsiui parengtų vietų, tokių kaip beveik 200 metų sulaukęs Ginučių vandens malūnas, kuris išsaugojęs autentišką įrangą veikė iki 1968 m. – ne tik malė miltus, bet ir gamino elektrą Ginučių kaimo gyventojams. Lankytojams siūloma užsukti į Stripeikių etnografiniame kaime esantį senovinės bitininkystės bei Rojaus kaime veikiantį žymaus pomologo prof. Adomo Hrebnickio muziejus, kopti ant Ladakalnio, nuo kurio 175 m aukštyje virš jūros lygio esančios apžvalgos aikštelės atsiveriančiose apylinkėse tyvuliuoja net šeši ežerai. Galima keliauti Skulptūrų taku Lūšių ežero pakrantėje bei 3,5 km ilgio Botanikos taku tarp Meironių ir Palūšės, prie kurio auga apie 150 rūšių augalų, o devynios rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, pasigrožėti medine Palūšės bažnyčia, XVIII a. pastatyta naudojant vienintelį statybos įrankį – kirvį.

„Akivaizdu – tam pamatyti vienos dienos nepakaks, todėl nenuostabu, kad vien kaimo turizmo sodybose pernai nakvojo beveik 19 tūkst. poilsiautojų. Dar daugiau – per 25 tūkst. rajono svečių pasinaudojo vandens turizmo paslaugomis. Didžiajame ežerų rate jie užtrunka visą savaitę, bet galima rinktis ir vienadienį 10–15 km žygį valtimis, o baidarių mėgėjai sako, kad smagiausi vienadieniai žygiai – Žeimenos ar Kiaunos upėmis“, – pasakoja Ignalinos TIC direktorius Edmundas Kilkus.

Dar ignaliniečiai miesto svečiams siūlo pasivaikščioti smėlio takeliais išmargintais pušynėliais, pėsčiųjų tiltu per Paplovinio ežerą, kuriame vasarą trykšta fontanas, užsukti į miesto paplūdimius prie Ilgio ir Gavio ežerų, kur įrengta ir šiuolaikiškų treniruoklių aikštelė. Aktyvaus poilsio mėgėjų laukia valtys ir baidarės prie Lūšio ežero – iš čia galima leistis į kelionę Aukštaitijos ežerais pramoginiais laivais ar išmėginti naktinį baidarių safarį. Ekstremalių pojūčių ištroškusius poilsiautojus kviečia „Žuvėdros“ pramogų parkas. Savo veiklą plečia netoli Ignalinos esantis privatus aerodromas, siekiantis populiarinti ne tik skraidybą, bet ir turizmą, o šių metų naujovė –  keturračių safariai.

Ir vasarą lankytojams turi ką pasiūlyti prie Žaliojo (Šiekščio) ežero įsikūręs Lietuvos žiemos sporto centras: čia galima stebėti įvairias varžybas ir išbandyti savo jėgas 7,5 km ilgio riedučių trasoje, pažaisti krepšinį, tenisą, paplaukioti valtimis, vandens dviračiais, o užkopus į greta esantį 26 m aukščio apžvalgos bokštą pasigrožėti apylinkių panorama.

„Kadangi atvykstančiųjų tikslai įvairūs – vieniems patinka ramus poilsis gamtoje, kiti nori pastiprinti sveikatą, treti mėgsta aktyvias pramogas, stengiamės, kad visi rastų, ko nori“, – sako Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis.

Jis pasakoja, kad per kelerius pastaruosius metus mieste įgyvendinti keli sporto ir turizmo bei inžinerinės infrastruktūros gerinimo projektai: atidarytas krašto muziejus, kuriame eksponuojami autentiški senoviniai Ignalinos krašto žmonių daiktai, pasakojama apie lino kelią nuo sėjos iki staltiesės, rengiamos įvairios parodos, įrengti teniso kortai, nauji sporto aikštynai, stadionas, o sporto ir pramogų komplekse galima pasilepinti pirtyse, paplaukioti baseine, taip pat pažaisti boulingą ar biliardą.

Plėtojamos ir medicininio turizmo paslaugos: Ignalinos rajono ligoninėje atidarytame Reabilitacijos ir sveikatinimo skyriuje, į kurį investuota daugiau nei 300 tūkst. eurų, yra gydomosios ir masažinės vonios, druskų kambarys, atliekamos įvairios kineziterapijos ir fizioterapijos procedūros. „Pavyzdžiui, vertikali masažinė vonia puikiai tinka norintiems stiprinti savo sveikatą bei gydyti jau nustatytas neurologines, stuburo ir sąnarių ligas“, – sako fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Edita Markevičienė.

Ji priduria, kad didelė paskata plėtoti šias paslaugas buvo aptikti mineralinio vandens klodai: ištyrus visai greta miesto esančios radimvietės vandenį nustatyta, jog tai didelio druskingumo (apie 53,6–59,9 g/l mineralizacijos) vanduo, kuris jau naudojamas procedūroms. O ištyrus keletą regione esančių ežerų viename jų rasta ir gydymui tinkamo dumblo.

„Pernai per visus metus turėjome 230 pacientų, kuriems suteikėme sanatorinio gydymo paslaugas. Net 150 lankytojų – komerciniai klientai, kurie už procedūras mokėjo patys, o šiemet per mažiau nei penkis mėnesius sulaukėme jau daugiau kaip 160 pacientų, – pabrėžia E.Markevičienė ir priduria: – Atliktas tyrimas parodė, kad mūsų regione labai reikia sanatorinio gydymo paslaugas teikiančios įstaigos. Ja mielai naudotųsi ir ignaliniečiai, ir aplinkinių rajonų gyventojai, todėl klientų tikrai daugės, o medicininis turizmas turi geras plėtros perspektyvas.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m