Vaiva SAPETKAITĖ, Greta JANULYTĖ

„Kad sukurtume tinkamą aplinką, būtina glaudžiai susieti žmones ne tik su juos supančia aplinka, bet ir vienus su kitais. Apgalvotas ir argumentuotas urbanistinis dizainas turi tapti praturtinančia mūsų tapatybės dalimi“, – „TEDxVilnius“ konferencijoje sakė architektė, urbanistė ir socialinės srities mokslininkė Enriqueta Llabres-Valls, plėtojanti sąryšių urbanistikos idėjas. Šį reiškinį ji paaiškina paprastai: geras urbanistinis projektas privalo atsispirti nuo dviejų pagrindinių dalykų – įrodymais paremtų duomenų ir vertybių.

„Kol kas miestai daugiausia projektuojami atsižvelgiant į privačius interesus, – aiškina E.Llabres-Valls. – Mums reikia išmokyti ateities kartas kurti dizainą, ne tik išnaudojant visas technologijų galimybes, bet ir leidžiant nuspręsti patiems žmonėms, išklausyti juos bei kurti humaniškai, su atjauta.“

Pranešėja pateikia pavyzdį, kai jaunuolių bendruomenė Dubline siekė įrengti riedlenčių aikštelę, bet tam priešinosi dalis vietinių gyventojų, norėjusių išsaugoti žaliąją erdvę. Urbanistikos architektai siekė šią konfrontaciją išnaudoti kuo pozityvesniems aplinkos pokyčiams pasiekti. Jie sukūrė terpę dialogui, idėjų dalijimuisi ir suteikė technologines virtualios realybės dizaino kūrimo galimybes.

To rezultatas – įrengtas riedlenčių parkas ir palikta žalioji erdvė. Visų interesams suderinti užteko perkurti reljefą ir apsėti jį žole (tai, beje, pasitarnavo ir kaip natūrali apsauga nuo triukšmo).

Menas – didžiulė emocinė galia

Ernestas Zacharevičius, pasaulyje geriau žinomas kaip Ernest Zacharevic, o mums – kaip grafičio ant „Lietuvos“ kino teatro sienos autorius, savo pranešime kalbėjo apie globalaus meno poveikį. „Mano kūryboje – kiekvienos dienos gyvenimas, žmonės, kuriuos nuolat sutinku, ir jų patirtys“, – teigia lietuvių kilmės gatvės menininkas.

Autoriui vertingi tokie gatvės meno kūriniai, kurie sukelia diskusijas visuomenėje ir gliaudo temas nuo egzistencinių klausimų iki to, kas legalu, o kas ne. Keliaudamas po Pietryčių Aziją E.Zacharevičius išsikėlė dar didesnius tikslus – meno kalba kalbėti su visu pasauliu, savo menu padėti jį keisti į gerąją pusę.

„Indonezijoje žmonės buvo labai atviri ir draugiški, čia dirbau prie daugybės projektų, – pasakoja menininkas. – Tačiau nuvykęs į Malaiziją norėjau parodyti, kaip menas gali veikti emociškai. Supratau, koks jis galingas. Tai – ne tik spalvotas paveikslėlis, mano veiksmai gali paskatinti kitų žmonių elgesį.“

Pasak E.Zacharevičiaus, iki šiol svarbiausias jo įgyvendintas projektas – „Splash and Burn“ (liet. „Kirtimas ir deginimas“), nukreiptas prieš miškų deginimą Malaizijos salose palmių aliejaus industrijos naudai. „Palmių aliejus – plačiai naudojamas produktas Europos Sąjungoje, deja, žmonės nesigilina, kokią didžiulę žalą tai daro gamtai“, – apgailestauja menininkas.

Pasak jo, laikas suprasti, kad esame ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio piliečiai, o mūsų veiksmai gali turėti įtakos vietovėms už daugybės tūkstančių kilometrų. „Menininkai turi galimybę parodyti tai, ko paprastai vieša akis nepamato. Jie užmezga globalų pokalbį su pasauliu ir skatina būti sąmoningus“, – pabrėžia E.Zacharevičius.

Meno inovacijos – apsauga nuo ateities klaidų

Kitas konferencijos pranešėjas menininkas ir technologas Andrew McWilliamsas iš Didžiosios Britanijos žvelgia dar plačiau. Jis įsitikinęs, kad derinant technologijas ir meną galima iš anksto ištirti ateitį, nuspėti laukiančius iššūkius ir rasti būdų, kaip su tuo susitvarkyti.

A.McWilliamsas priklauso inovatyvių kūrėjų bendruomenei „ThoughtWorks“, kurios atstovai dirba būtent su tokiais projektais. „Pirmasis duetas, su kuriuo teko dirbti, buvo Neilas Harbissonas ir Moon Ribas iš Kiborgų fondo. Jų darbas nukreiptas į transhumanizmą – žmogaus gebėjimų praturtinimą pasitelkiant technologijas. Tai yra sritis, judanti tarp šuolių ir apribojimų, kai technologija sumažinama iki minimalaus mastelio ir tampa kilnojama“, – sako jis.

N.Harbissonas yra garsus avangardo menininkas, žinomas kaip pirmasis pasaulio kiborgas. Jo galvoje chirurgiškai įmontuota tam tikra antena, padedanti suvokti spalvas (pagal jų dažnį) kaip garsą. Tuo metu šokėja ir choreografė M.Ribas per implantą rankoje gali realiu laiku justi seisminius žemės virpesius, t.y. žemės drebėjimus, ir atliepti, įterpti tai į savo pasirodymus.

Natūralu, kad tokie neįprasti dalykai kelia daug įvairių moralės bei etikos klausimų ir nuogąstavimų. Pasak A.McWilliamso, tai puikus dalykas. Šitaip menas kviečia pradėti dialogą ir analizę, o kadangi tai nėra plačiai įgyvendinta, sudėtingos dilemos tampa lengviau suprantamos ir suvaldomos.

Inovatorius įsitikinęs, kad dėl sparčios technologijų pažangos žmonija netrukus susidurs su daugybe svarbių klausimų. Į tai būtina pažvelgti atsakingai ir suprasti, kokių pasekmių tai gali turėti mūsų kasdieniam gyvenimui, savęs suvokimui ir kaip į tai turėtų atsiliepti valstybės institucijos. Nesvarbu, ar tai būtų technologinis žmogaus savybių tobulinimas, ar dirbtinis intelektas, ar DNR atsekimas.