Pagaliau po ilgų derinimų prasideda labiausiai nuošliaužų suniokoto Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito gelbėjimas. Tačiau ne mažesni pavojai slypi ir pietrytiniame šlaite, o specialistai pastebi vis naujų įtrūkimų Kunigaikščių rūmų sienose. Tarsi to būtų maža – praėjusią savaitę kalno žaizdas skaudžiai plovė galinga liūtis, o kas vyksta per Antrąjį pasaulinį karą kiaurai kalną išraustuose tuneliuose, apskritai niekas nežino. Bet kol vieni kuria tolesnius kalno gelbėjimo planus, ekstremalią situaciją paskelbusi sostinės savivaldybė skelbia kaltųjų, dėl kurių į kalno šlaitus teks įkasti milijonus eurų, paiešką.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Kalnas pradedamas tvarkyti

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinis muziejus pranešė, kad ekspertams įvertinus parengtą projektą pasirašyta sutartis su rangovu ir prasideda Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito, kur yra didžiausios nuošliaužos, tvarkymas. Darbus, kurie kainuos 2 mln.860 tūkst. eurų, atliks bend-rovė „Rekreacinė statyba“.

„Restauratoriams teks atlikti daug darbų. Bus tvirtinamas šlaitas, įrengiamas gruntinio vandens drenažas, šlaito vejos laistymo ir šlaito stebėsenos sistemos. Pagal kalendorinį darbų planą šis šlaitas į kitų metų vasaros pabaigą jau turėtų būti apaugintas žole, bet kaip seksis, bus matyti tik dirbant“, – sako projekto vadovas architektas Rimas Grigas.

Pasak architekto, vadovavusio šiaurės vakarų šlaito tvarkybos projektą rengusiai architektų, geotechnikų, hidrotechnikų, konstruktorių ir inžinierių  grupei, tyrimai rodo, kad pažeistame šlaite supiltinio grunto sluoksnis siekia nuo vieno iki keturių metrų. Šis nestabilus technogeninis gruntas bus šalinamas, o jo vietoje bus pilamas naujas. „Grunto reikės nukasti vidutiniškai apie metrą. Kalno apačioje tokio grunto yra apie keturis metrus, bet tiek nukasti nebūtina, nes ten jis gana tvirtas“, – pasakoja projekto vadovas.

Pasak jo, grunto, kurį reikės nukasti šiaurės vakarų šlaite, gali būti apie 3 tūkst. kubinių met-

rų. Nors kalno geologinė struktūra gana aiški ir gerai ištirta – nuo 1956 m. buvo atlikta daugiau kaip 280 gręžinių ir paimta daugiau nei tūkstantis grunto pavyzdžių laboratoriniams tyrimams, visada lieka vietų, kuriose reikia papildomų tyrimų, todėl darbų metu jų apimtis ir pobūdis gali būti tikslinami.

„Pažeista šlaito dalis bus tvarkoma be invazinių priemonių, nenaudojant naujų gelžbetoninių konstrukcijų. Pašalinę pažeistą gruntą, tinkladėžėmis, pripildytomis skaldos, formuosime terasas, ant jų pilsime augalinio grunto sluoksnį, o po to bus klojama augalinė danga“, – konkrečius darbus, kuriuos reikės atlikti, vardija R.Grigas.

Jo teigimu, tai laiko patikrintas kalno šlaitų tvirtinimo būdas, tačiau pasitelktos jau šiuolaikinės technologijos. „Pats principas niekuo nesiskiria nuo seniai naudojamų, bet anksčiau sutvirtinimus pindavo iš vytelių ir dėdavo sluoksniais pramaišiui su moliu ar žvyru, o dabar bus naudojamos naujos ilgaamžės medžiagos, tinkladėžių gamintojas duoda 120 metų garantiją“, – pasakoja projekto vadovas.

Tvarkybos darbų projekte išskirtos trys dalys – šiaurės vakarų pusėje pažeistas kalno šlaitas, piliakalnio aikštelė ir pietvakarinis piliakalnio šlaitas. Gedimino kalno aikštelėje numatoma modernizuoti kritulių surinkimo sistemą bei izoliuoti aikštelę nuo kritulių, o šiaurės vakarų šlaite – stabilizuoti ir drenuoti pažeistą šlaitą, atkurti pirminio šlaito paviršių su augaline danga, o besikaupiančius kritulius nuleisti į miesto lietaus nuotekų tinklus. „Tad dabar kalno šiaurės vakarų šlaite prasidedantys darbai – tik pirmasis etapas“, – pabrėžia Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuris Gedimino kalnu rūpinasi nuo 2012 m. pabaigos, architektė Asta Meškauskienė.

Gelbėtojai telkia jėgas ar ieško kaltųjų?

Kalno šlaitas per kelerius pastaruosius metus nuslinko keletą kartų, tačiau Gedimino kalno būkle ypač susirūpinta po pernai vasarį ir spalį įvykusių didelių nuošliaužų. Dar praėjusių metų pavasarį kultūros ministro sudaryta komisija konstatavo, kad kalno šiaurės vakarų ir vakarų šlaitai yra avarinės būklės, ir rekomendavo neatidėliojant pradėti tvarkybos darbus, o po to Lietuvos nacio-

nalinis muziejus organizavo kalno šiaurės vakarų šlaito avarijos grėsmės pašalinimo, konservavimo, restauravimo, remonto darbų, kurie dabar ir prasideda, projekto parengimą.

„Buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad keltuvo vibracijos į kalną nekelia pavojaus šlaito stabilumui ir paties keltuvo eksploatacijai. Nuošliaužos dydį ir pažeisto grunto zonas parodė Gedimino kalno kalvos 2,5 D paviršiaus modelis. Taip pat buvo nustatytos šlaitų nuošliaužų priežastys, šlaito gamtinis drėgnis, technogeninio grunto storis ir patikslinta geologinė kalno sandara. Be to, buvo įvertintas šiaurinės atraminės sienos mūras, jo stiprumas ir stabilumas, atliktas šiaurės vakarų šlaito stabilumo modeliavimas, kiti tyrimai bei matavimai ir įrengta šiaurinio šlaito ir pastatų stebėsenos sistema“, – vardija R.Grigas.

Jau vykstant šiems darbams kovo mėnesį didelė nuošliauža atsirado pietrytiniame šlaite, o ekspertai atkreipė dėmesį į grėsmę, kylančią Aukštutinės pilies Kunigaikščių rūmų liekanoms, – sienoje matyti nesenas įtrūkimas. Nerimui stiprėjant, praėjusios savaitės pradžioje Vyriausybė paskelbė, kokie neatidėliotini darbai turi būti padaryti artimiausiu metu, o ketvirtadienį Vilniaus miesto savivaldybė dėl Gedimino kalnui kilusio pavojaus paskelbė ekstremalią situaciją. Ekstremalių situacijų komisija Operacijų centro vadovu paskyrė kultūros viceministrą Renaldą Augustinavičių, o gelbėjimo darbų vadove – Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorę Birutę Kulnytę. Paskelbus ekstremalią situaciją Gedimino kalno tvarkymui galima panaudoti pinigus iš valstybės rezervo. Preliminariai skaičiuojama, kad papildomai tam gali prireikti iki 5 mln. eurų.

Paskelbus ekstremalią situaciją taip pat pranešta, kad sostinės meras Remigijus Šimašius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas nustatyti priežastis bei asmenis, kaltus dėl tragiškos dabartinės Gedimino kalno būklės. Spaudai išplatintame pranešime rašoma, kad miesto vadovui kyla įtarimų, ar dabartinei kalno būklei susidaryti įtakos neturėjo 2003 m. Gedimino kalne įrengtas funikulierius ir kalno papėdėje 2002–2009 m. vykę Valdovų rūmų atstatymo darbai.

Kreipimesi meras teigia abejojantis, ar atsakingos institucijos, kurios turėjo rūpintis ir Gedimino kalno priežiūra bei atlikti stebėseną, o nustačius kylančias grėsmes skubiai imtis atitinkamų priemonių, tinkamai atliko savo darbą. Jis teigia, kad būtina nustatyti asmenis, „savo veiksmais prisidėjusius prie milijoninių išlaidų siekiant išsaugoti Gedimino kalną“, ir prašo ištirti aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos dabartinei kalno būklei, bei „nustatyti, ar įvairiais laikotarpiais šalia kalno vykdyta ūkinė veikla neprisidėjo prie Gedimino kalno šlaito slinkimo“. Tačiau meras nė žodžiu neužsimena, kad po 2008 m. kovą rytiniame šlaite susiformavusios nuošliaužos kalno sutvarkymu rūpinosi ne kas kitas, o Vilniaus pilių direkcija ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija.

„Pagal tuo metu galiojusią tvarką kreipėmės į Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir Kultūros paveldo departamentą. Avarinės būk-lės nustatymo komisiją, kurios akto pagrindu būtų rengiamas šlaito sutvarkymo ir avarinės būklės likvidavimo projektas, turėjo sudaryti Vilniaus apskrities viršininko administracija, vyko susirašinėjimas tarp institucijų, bet komisija taip ir nebuvo sušaukta“, – sako laikinai Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijai vadovaujanti Antanina Jarukaitienė, primindama, kad nuo 1995 m. Vilniaus m. tarybos sprendimu Gedimino kalnas įėjo į Valdovų rūmų statybos teritoriją.

„Vilniaus pilių direkcijos vadovas Saulius Andrašiūnas, neapsikentęs vilkinimo ir remdamasis Vilniaus m. tarybos sprendimu, ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti nuošliaužą. Rezervato direkcija parengė projektą, o Panevėžio statybos trestas atliko tvarkybos darbus“, – pasakoja A.Jarukaitienė.

Sostinės mero kreipimesi į Generalinę prokuratūrą neužsimenama ir apie tai, kad nuo 1995 m. kalnas ir jame vykstantys procesai buvo nuolat stebimi, bet 2008 m. stebėjimas kažkodėl buvo nutrauktas.

„Bėgdamas iš paskos negali užbėgti už akių būsimoms problemoms. Prevencinių darbų gali imtis, kai atliekami tyrimai, stebėsena. Kai pasibaigus blokadai buvo atgaivinti tvarkybos darbai ir įrengta šlaitų stebėsenos sistema, paaiškėjo, kad kalnui reikia pagalbos. Todėl 1995–1998 m. buvo padaryti gelžbetoniniai sustiprinimai, kurie dabar atsivėrė šiauriniame šlaite, ir perimetru stiprinamos atkurtos gynybinės sienos. 1995 ir 2008 m. buvo matyti – kartu su medžiais šlaitas slinko. Bet kalnas buvo stebimas iki 2008 m., o paskui to neliko. Gal pavaldumas keitėsi, gal krizė prisidėjo, pinigų nebuvo… – užsimindamas apie tuo metu atėjusią krizę, savaitraščiui „Veidas“ sakė R.Grigas ir pridūrė: – Daug darbų buvo atlikta, todėl pasvarstymai, kad kalnas griūva dėl funikulieriaus ar Valdovų rūmų, kurie pradėti statyti 2002 m., poveikio, man atrodo nerimti.“

„2010 m. buvo atlikta deformacijų stebėjimo bei atliktų šlaitų tvirtinimo darbų archyvinės medžiagos analizė ir konstatuota, kad šlaituose ir statiniuose vyko deformacijos, siejamos su šlaitų erozija, solifliukcija, augalijos būkle bei antropogenine veikla“, – priduria A.Meškauskienė.

R.Grigas sako, kad kalno stebėsenos sistema buvo atnaujinta šių metų vasarį, tačiau kol kas ne visa reikiama apimtimi: „Stebimi pastatai ir šiaurės vakarų šlaitas. Projektas parengtas ir likusiai kalno daliai, tad tikimės, kad iki rudens bus atnaujintas viso kalno stebėjimas. Kai stebi, jei reikia, galima imtis priemonių – tyrimus, avarijos grėsmės pašalinimo ar tvarkybos darbus atlikti. Bet plika akimi nepamatysi, kad šlaitas per mėnesį pajuda centimetrą ar du.“

Tad ar telkiant jėgas kalno gelbėjimui ir ieškant kaltųjų, bus atsakyta į klausimą, kieno valia nuspręsta, kad jo stebėjimas 2008 m. buvo nutrauktas?

Kalną griauna gamta ir žmonių veikla

Lietuvos ir jiems talkinančių Lenkijos valstybinio geologijos instituto – Nacionalinio tyrimų instituto specialistų tvirtinimu, pagrindinė Gedimino kalno problema yra vanduo, kuris patenka ant kalno paviršiaus, susigeria į gruntą ir, pasiekęs nelaidų grunto sluoksnį, išteka šaltiniais kalno šlaituose. Kita bėda – supiltinis gruntas, kurį reikės pašalinti tvarkant Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitą.

„Visus dabartinius Gedimino kalne vykstančius procesus lemia į kalno viršutinę aikštelę patenkantis vanduo. Kalnas kaip geologinė struktūra yra stabilus ir nejuda, o paviršinės nuošliaužos susidaro dėl ant kalno supilto grunto. Supiltinis gruntas yra imlus drėgmei, leng-vai įmirksta ir tuomet ima slinkti“, – aiškina Lietuvos geologijos tarnybos direktorius dr. Jonas Satkūnas.

Pasak jo, pastarąją šlaito deformaciją, kuri prasidėjo 2016 m. vasarį, sukėlė nepalankios oro sąlygos – labai staigus atšilimas po labai šalto laikotarpio ir didelis kritulių kiekis. „Labai didelė šlaito deformacija vyko 2016 m. spalio mėnesį. Šlaitas buvo uždengtas plėvele, kuri turėjo saugoti nuo kritulių, bet po kelių liūčių buvo nuplėšta, krituliai susikaupė kalno viduje ir šlaitas nuslinko. Po tos nuošliaužos net matėme, kaip šaltinėlis teka“, – pasakoja inžinierius hidrogeologas.

Jis priduria, kad iš esmės visi kalnai yra nestabilūs, nes juos veikia įvairūs gamtoje vykstantys procesai, o pagrindiniai veiksniai, sukeliantys kalnų ir upių šlaitų deformacijas, yra šlaito nuolydis. „Gedimino kalnas labai status, jo statumas vidutiniškai yra 45–50 laipsnių. Kadangi šlaitai statūs, o viršutinis sluoksnis labai nestabilus, jis ir slenka. Ir istoriniais laikais formavosi nuošliaužos. Remiantis įvairiais šaltiniais skaičiuojama, kad nuo XIV a., kai kalnas funkcionavo kaip gynybinė piliavietė, jis prarado apie trečdalį savo tūrio, sumažėjo visu trečdaliu“, – sako J.Satkūnas ir priduria, kad keltuvas reikšmingos įtakos šlaitų stabilumui negali turėti, – tai atlikę matavimus nustatė VGTU mokslininkai.

„Žemėje nuolat vyksta žmogui nematomi procesai, – tęsia jo mintį R.Grigas – Gamtos sąlygos – lietus, sniegas, šaltis skatina eroduoti šlaitus, o grunto deformacijos daro įtaką vandens nuotekų sistemai, todėl ji ilgainiui irgi gali deformuotis, ir reikia nuolatinės inžinerinių tinklų priežiūros. “

Supiltinis gruntas, kaip aiškina A.Meškauskienė, atsirado tada, kai pagal Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto (vėliau jis vadinosi Paminklų restauravimo institutu, Projektavimo ir restauravimo institutu – B.Ž.) 1983 m. parengtą Gedimino kalno šlaitų tvirtinimo ir aplinkos sutvarkymo projektą buvo atkurta viršutinė gynybinė siena. „Vieni svarbiausių darbų buvo kalno viršuje gelžbetoninio rostverko ant gręžtinių polių įrengimas buvusios gynybinės-atraminės sienos vietoje, nes autentiškos gynybinės sienos fragmentai yra išlikę tik abipus vakarinio ir prie pietinio bokštų. Taip pat nurodytos pavojingos, erozijos pažeistos šlaitų vietos, o pietrytinė jo dalis išskirta kaip labai pavojinga. Šių darbų metu buvo supilta daugiau nei 10 tūkst. kub. metrų grunto“, – aiškina architektė.

R.Grigas patikslina, kad didžioji dalis supiltinio grunto ant kalno atsirado apie 1985–1990 m. „Dar praėjusio amžiaus pabaigoje ne tik specialistai, bet ir tuometinė valdžia suprato, kad tokiems eroduojantiems kalno šlaitams ir piliakalnio aikštelei vanduo ir nekontroliuojami pėsčiųjų srautai labai kenkia, todėl bandė juos sustiprinti. Pagal minėtą architekto Giedručio Lauciaus ir inžinieriaus Jakovo Mendelevičiaus projektą buvo atkurtos Aukštutinės pilies gynybinės sienos, suprojektuoti aptvėrimai aplink kalną, o šlaitai sutvirtinti gelžbetoninių elementų tinklu, inkaruotu į gilesnius kalno sluoksnius. Kai 1985 m. buvo pradėti kalno tvarkymo darbai, pradėti šalinti ir medžiai, nes po jais nesiformuodavo velėna ir po kiekvienos didesnės liūties reikėdavo iš piliakalnio papėdės išvežti po porą sunkvežimių žemės. Deja, prasidėjus blokadai darbai buvo nutraukti“, – pasakoja architektas.

1995 m. atnaujinus darbus buvo pastebėti tam tikri konstrukciniai iki blokados atliktų darbų defektai ir imtasi priemonių jiems ištaisyti. „Kaip tik tuo metu buvo sugalvota įdiegti kalno šlaitų stebėsenos sistemą, kuri vėliau padėjo laiku reaguoti į vykstančias deformacijas, o 1995–1998 m. technikos mokslų daktaras Antanas Astrauka parengė gynybinių sienų sutvirtinimo gelžbetoniniais poliais ir inkarais projektus, kurie buvo įgyvendinti. Nemažai darbų buvo padaryta, ir jeigu ne jie, gal seniai jau viskas būtų nučiuožę“, – mintimis dalijasi R.Grigas.

Į neramų klausimą, ar Gedimino kalnas vieną dieną nenuslinks, kaip XIX a. pirmoje pusėje kelis kartus nuslinko dalis Bekešo kalno, nusinešdama ir bokštą, jis atsako, kad dėl to jaudintis nereikėtų, nes, nors ir stūksantys greta, šie kalnai yra skirtingi: „Bekešo kalno struktūra – daugiausia smėlis, ir upė visai šalia, o Gedimino kalno geologinė struktūra gera. Jeigu jam padėsime, kalnas negrius, nes tai, ką matome, – paviršiuje vykstantys procesai.“

Architektui pritaria ir humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus dailės akademijos docentė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Birutė Rūta Vitkauskienė, rengianti istorinę monografiją apie Vilniaus Aukštutinę pilį ir kalną. „Nors kartais sakoma, kad Gedimino kalnas supiltas žmonių rankomis, jis yra geologinis, gamtos sukurtas kalnas, paskutinio ledynmečio kūrinys. Ledynai ir ledų tirpsmas Vilniuje sukūrė tokį unikalų reljefą, bet tokie kalnai stačiais šlaitais – ledynmečio sustumtas ir suslėgtas molis, smėlis, žvyras – apskritai yra eroziniai, o Lietuvoje jie turi tendenciją nuslinkti dėl mūsų klimato – smarkių liūčių, sniego, ledo tirpsmo. Be to, prie Vilniaus kalvyno reljefo formavimo nuo seniausių istorinių laikų prisidėjo žmogaus veikla. Nestabilus paviršinio supiltinio grunto sluoksnis galėjo atsirasti labai seniai: archeologų radiniai rodo, kad žmonės ant Gedimino kalno gyveno jau V–VI a. Gal jie lygino viršūnę, o žemes pylė ant šlaitų“, – svarsto mokslininkė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m