Į Vakarus nukreiptos Ukrainos burės su ambicija vieną dieną galbūt net tapti Europos Sąjungos nare buvo sudarkytos stipraus vėjo iš Rytų. Krymo aneksija – aiškus Rusijos signalas, kad jokios krypties į Vakarus nebus, o bet kokios vakariečių pastangos Rusiją bausti tėra menkas brizas, kuris galiausiai tampa Europos lyderių „stipriu susirūpinimu“ ir „griežtu nepritarimu“.

Izabelė Pukėnaitė

Gyvenimas Kryme persmelktas patyčių, nukreiptų į vietos gyventojus, ir jų noro vėl būti laisviems. O tai – nuo 2014-ųjų vyraujanti pusiasalio kasdienybė. Krymo totoriai pasakoja besijaučiantys bejėgiai pakeisti savo pačių ir regiono likimą. Kai kurie ant savo namų kelia totorių vėliavą, kurią plazdina vėjas. Akis į dangų pakėlęs senolis klausia – kada nurims šis vėjas?

Krymo totoriai apie politiką kalba nedaug, gerokai dažniau skundžiasi prasta televizijos vaizdo kokybe (o apie nepriklausomą žiniasklaidą niekas seniai nebekalba) ir silpnu interneto ryšiu, dėl kurio pokalbiai su per aneksiją atskirtais šeimos nariais tampa itin sudėtingi. Daugiau niekuo skųstis ar net džiaugtis nevalia, nes už tai grasinama ginklu.

Lyderis naujas – siekis tas pats

Dar gegužę Lietuvoje viešėjęs Pasaulio Krymo totorių kongreso pirmininkas ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys Refatas Čubarovas sakė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi tą patį tikslą kaip ir Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas – Krymo pusiasalį palikti be totorių. Tikslas toks pat, tik „herojai“ ir tautos naikinimo būdai – skirtingi. J.Stalinas 1944-aisiais per kelias dienas į gyvulinius vagonus susodino daugiau nei 220 tūkst. Krymo totorių. V.Putinas šiek tiek subtilesnis.

Vardais neprisistatę krymiečiai motina ir sūnus rizikavo gyvybe, kad pasidalytų savo istorija. Moteris – viena iš tremtį patyrusių ir jos siaubą Uzbekistane išgyvenusių totorių. Senolė prisimena, kaip į jos namus apie ketvirtą valandą ryto įsiveržę du kariai davė 15 minučių pasiruošti. Kam – nesakė. Ašarų kupinomis akimis totorė dalijasi prisiminimais, kad gyvuliniai vagonai buvo pilni kitų moterų, senjorų ir vaikų, o galiausiai pratrūksta verkti pasakodama, kaip visi be išimties vienoje patalpoje buvo išrengti nuogi, kad kariai juos dezinfekuotų nuo parazitų.

V.Putino metodika – sudaryti sąlygas Krymą palikti patiems totoriams. Kitas Kryme gyvenantis totorius, senjoras Junus, pasakoja apie priešiškai nusiteikusius rusus, kurie jau iš tolo šaukia totoriams nešdintis iš pusiasalio. Provincijoje gyvenantis vyras atskleidžia viešą vietos paslaptį – visi totoriai stebimi.

Niekam neįspėjus totorių namuose lankosi ginkluoti kariai, kurie kambarius verčia ieškodami nežinia ko. Tai vienas iš Rusijos menamos kovos su terorizmu būdų. R.Čubarovas Vilniuje pasakojo, kad pastaruoju metu teroristų tarp Krymo totorių paieškos ypač suaktyvėjo. Politiko duomenimis, 27-iems Krymo totoriams pateikti kaltinimai dėl teroro aktų rengimo ir priklausymo teroristinėms organizacijoms.

Tačiau net ir šiame kontekste narystė neva teroristų gretose tėra vienas iš būdų užsitraukti prokurorų nemalonę. Krymo totoriai pasakoja, kad vien pastebėti besiklausantys ukrainietiškos muzikos gali būti nubausti, – jei ne policijos, tai vietinių agresyvių rusų.

Krymą palieka tūkstančiai

Įvairiais skaičiavimais, po aneksijos Krymą jau paliko apie 30 tūkst. totorių. Ar šis skaičius didės, priklausys nuo to, kiek dar truks Krymo okupacija ir iš dalies nuo pačių totorių. Kai kurie jų, pirmą kartą palikę Krymą gyvuliniuose vagonuose, antrąsyk to nebedarys. Kaip sakė anksčiau minėtas tremtinės sūnus: „Bent jau ne dėl Putino.“

To paties vyro motina pasakoja, kad grįždama į Krymą sukorė daugiau nei 5 tūkst. kilometrų. Moteriai tai žiauraus susidorojimo su jos tauta istorija, kuri gavus leidimą sugrįžti į Krymą, atrodė, liko praeityje. Jos sūnus, kuris garbaus amžiaus senolę prižiūri, prisipažįsta jau susitaikęs su savo, kaip totoriaus, bejėgiškumu. „Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, – likti čia ir sulaukti pabaigos“, – sako jis.

Kitas krymietis iš Krymo išlydi savo dukterį. Iš gimtinės išvykstanti mergina neslepia emocijų dėl to, kad reikia palikti namus, o jos tėtis atrodo su tuo susitaikęs – sako, kad toks jau gyvenimas, ir tą patį pakartoja prancūziškai: „C‘est la vie.“

Ar Vakarai netaps Rytais?

Naujienų interpretacija – žiniasklaidos atsakomybė. Ukrainos žurnalistai kaip pergalę sutiko šalies prezidento Petro Porošenkos vizitą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Oficialus susitikimas su JAV prezidentu Donaldu Trumpu sutartas nebuvo, tačiau vis dėlto įvyko. Tiesa, be oficialios vakarienės – šią detalę pasigavo Rusijos žiniasklaida. Esą D.Trumpas taip parodė P.Porošenkai vietą.

Savo ruožtu ukrainiečiai didžiavosi, kad D.Trumpas pirmiau susitiko su jų prezidentu, o ne su V.Putinu, kuriam simpatijų JAV vadovas neslėpė dar būdamas kandidatu eiti šias pareigas. Abu lyderiai ne kartą apsikeitė komplimentais, o vienas iš D.Trumpo pareiškimų turbūt geriausiai iliustruoja tarpatlantinio flirto potekstę: „Jei jis sakys gerus dalykus apie mane, ir aš sakysiu gerus dalykus apie jį.“

P.Porošenkos susitikimas su D.Trumpu iki paskutinės minutės nebuvo patvirtintas. Spausdamas JAV vadovui ranką P.Porošenka sakė, kad JAV yra vienas svarbiausių Ukrainos karinių partnerių. Tačiau ir šis pareiškimas – labiau mandagumo gestas, lydimas prašymo sulaukti karinio pastiprinimo.

P.Porošenka neišgirdo JAV pažado nešvelninti ir nepanaikinti Rusijai taikomų sankcijų dėl Krymo aneksijos. Vilties suteikė anksčiau JAV Senato priimtas sprendimas, pagal kurį D.Trumpas negalėtų keisti sankcijų nepritarus Kongresui. Tačiau reikalams nejudant iš vietos Rusija toliau gali remti Ukrainos separatistus ir kurti visas sąlygas, kad Krymo totoriai patys paliktų savo namus.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius anksčiau žiniasklaidai sakė, kad padėtis Kryme ne tik negerėja, o vis blogėja. Tą patį tvirtina ir Krymo totoriai, kurie per skaipą nuolat bando susisiekti su Kijeve gyvenančias giminaičiais. Paklausti, kas naujo, krymiečiai kartoja: „Nieko naujo, vis tas pats.“

Visi savo patirtimi pasidaliję Krymo totoriai – dokumentinio filmo „Kada nurims šitas vėjas“ (angl. „When Will This Wind Stop“) herojai. Režisierei Anielai Astrid Gabryel savo namus ir širdis atvėrę žmonės rizikavo gyvybe, atvirai rodydami savo buitį ir atskleisdami savo nuomones bei jausmus, nes tai, nors ir neformaliai, Rusijos aneksuotame Kryme nėra pageidaujama.