Dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių lyderiai kuria pasaulinės ekonomikos strategiją ir skirsto naujus vaidmenis. Jau nuspręsta, kad Europa taupys ir eksportuos, o JAV apsiims būti vartotoja. Bet lieka neaišku, ko griebsis Kinija.

"Veido" archyvas

Galingiausių valstybių lyderiai sprendžia, koks vaidmuo turėtų tekti kiekvienam regionui

Šiųmetį birželį galima vadinti G-20 susitikimų mėnesiu: ką tik baigėsi dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių finansų ministrų susitikimas Pietų Korėjoje, o dabar prasideda šių valstybių premjerų suvažiavimas Kanados verslo ir finansų sostinėje Toronte.

Ekonomistai sutaria: G-20 susitikimas yra ženklas, kad aiškėja būsimasis pasaulio ekonomikos modelis, bet kol kas neaišku, kaip jis paveiks vienas ar kitas valstybes.

Schema atrodo maždaug taip: Europos šalys visos kaip viena ekonomikos skatinimo programą keičia į griežto taupymo režimą. Vaizdžiai tariant, Europa porai metų atsisako vakarienių restoranuose, atostogų šiltuose kraštuose ir į tolimesnę ateitį nustumia planus įsigyti naują būstą.

Dauguma ES valstybių jau paskelbė taupymo programas. Didžiosios Britanijos premjeras pareiškė, kad jo šalies laukia keleri skausmingi metai – ne ką lengvesni nei Vokietijai ir Prancūzijai, kuriose nuspręsta smarkiai susiveržti diržus ir taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti.

Šie sprendimai nėra keisti, kai esi šitaip prasiskolinęs. Juk daugelyje ES valstybių biudžeto deficitas viršija 9 proc. BVP, o valstybės skolos – didesnės nei 70 proc. BVP.

Tačiau grupė ekonomistų ėmė gąsdinti, kad jei bus tik taupoma, pasaulio ekonomika sustos. Todėl sudarant pasaulinę strategiją JAV sutiko prisiimti vartotojos vaidmenį: prieš G-20 susitikimą prezidentas Barackas Obama laišku kreipėsi į kitų galingų valstybių lyderius teigdamas, kad JAV neatsisakys ekonomikos stimuliavimo ir visomis išgalėmis skatins vartojimą. Ne tik vietos, bet ir importinių prekių bei paslaugų, tad šitaip bus išlaikyta pusiausvyra: taupanti Europa nebus pasmerkta asketiškai mirčiai, nes jos prekių lauks vartoti pasirengusi Amerika.

Tiesa, tokiai pozicijai pritaria ne visi. Nors JAV iždo sekretorius Timas Geithneris įsitikinęs, kad tik išlaidavimas gali skatinti ūkio ir ypač privataus sektoriaus augimą, buvęs Federalinio rezervų banko vadovas Alanas Greenspanas aiškina, jog tai – Amerikos savižudybė. Esą jai ne ką mažiau, o gal net labiau nei Europai reikėtų kuo greičiau sumažinti valstybės skolą. Jeigu ji nemažės, JAV vartojimo ištekliai išseks ir šalį ištiks koma, ypač palyginti su Europa, kuri bus spėjusi įprasti prie eksportuotojos vaidmens.

Ką daryti su Kinija

Šioje strategijoje lieka neaiškus besivystančių šalių vaidmuo: Kinijos, Indijos, Brazilijos ir kitų valstybių, kurių ekonomika šiuo metu tarpsta.

Rasti su jomis bendrą kalbą ir sutarti, kaip joms elgtis, kad būtų geriau viso pasaulio rinkoms, kaip tik ir yra svarbiausias dvidešimtuko lyderių uždavinys. Juk Europos taupymas ir JAV vartojimas nueis perniek, jeigu nebus nuspręsta, ką darys, tarkime, Kinija, kad jos augimas neiškreiptų balanso ir, vienų šalių ekonomikoms sparčiai kylant, kitos nesimurkdytų krizės nuotekose.

Taigi, galima sakyti, G-20 valstybių vadovai susitinka tam, kad sugalvotų, kaip pabloginti Kinijos padėtį ir pagerinti Vakarų rinkų gyvavimą.

Iš pradžių šis tikslas atrodė sunkiai pasiekiamas: užbėgdama įvykiams už akių Kinija pareiškė, kad neklausys jokių nurodymų ir nesutiks su jokiomis galingiausių pasaulio valstybių rekomendacijomis. Net grasino, kad jei per G-20 susitikimus bus kalbama ne apie jėgų sutelkimą, o tik rodomasi pirštais vienoms į kitas, Kinija sužlugdys abu forumus ir iš viso atsiribos nuo kalbų su galingiausiomis pasaulio valstybėmis. Tačiau pamažu Kinija atlyžta.

Praėjusią savaitę juanį ji atsiejo nuo JAV dolerio ir leido savo nacionalinės valiutos kursui laisvai svyruoti. Tai reiškia, kad Kinija sutinka rizikuoti prarasti savo, kaip eksportuotojos, patrauklumą, neblėsusį tol, kol juanis buvo toks pat pigus kaip ir JAV doleris.

Tik klausimas, ar tai iš tiesų padės kitoms sunkiau besiverčiančioms rinkoms.

Pati Kinija primena, kad jos ekonomikos šuolis aukštyn anksčiau tebuvo šiaudas, kurio griebėsi visos Vakarų rinkos. Ir buvo dėkingos. Dabar jos reikalauja, kad Kinija pjautų šaką, ant kurios ji sėdi: mažinti priklausomybę nuo eksporto, t.y. apkarpyti eksportuojamų prekių ir paslaugų kiekį, ir tikėtis, jog tai padės išgyventi kitų šalių ekonomikoms.