Praėjo pusė metų, kai Seime ypatingos skubos tvarka buvo priimtas nutarimas, kuriuo siūlyta Vyriausybei neatidėlioti Nacionalinio vėžio instituto steigimo. Kodėl jo iki šiol nėra?

Pernai gruodžio 15 d. Seime nė vienas politikas nedrįso balsuoti prieš nutarimą dėl Nacionalinio vėžio instituto. Tiesa, 11 tada susilaikė, bet 76 buvo už (kur tuo metu buvo dar apie pusšimtis išrinktųjų, neaišku). To posėdžio išvakarėse Seimo pirmininkė Irena Degutienė surengė pasitarimą, kuriame pripažino, kad onkologija Lietuvoje sunaikinta: rajonų onkologų nėra, specializuotos onkologijos ligoninės prijungtos prie kitų, vėžiu sergančius žmones tenka prižiūrėti šeimos gydytojams. Tokie sveikatos apsaugos reformos padariniai. O švietimo ir mokslo reforma taikėsi iš vienintelės specializuotos įstaigos – Vilniaus universiteto Onkologijos instituto atimti jo klinikinę dalį. Tačiau ir Seimo pirmininkės, ir parlamento narių daugumos nuomone, būtent šis institutas turėtų tapti Nacionaliniu vėžio institutu, kuris kurtų visą onkologijos strategiją, sujungdamas ir mokslą, ir gydymą. Taip, kaip yra JAV, Japonijoje ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių.

“Onkologijos institutai ar moksliniai centrai jau keli dešimtmečiai sėkmingai funkcionuoja daugumoje Europos šalių. Nė vienas jų nebuvo uždarytas. Kai kurie pavadinti nacionaliniais todėl, kad jie vykdo bendras vėžio kontrolės funkcijas šalyje”, – tokius duomenis pateikė profesorė Laima Griciūtė. Bet Lietuvoje tokio instituto steigimas pateko į biurokratijos, ambicijų ir kovos dėl finansavimo pinkles.

Po 18 tūkst. naujų ligonių kasmet

Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius, savo iniciatyva metų pradžioje atlikęs tyrimą dėl onkologinių ligų gydymo sunkumų, išvadas pateikė tuomečiam sveikatos apsaugos ministrui Algiui Čaplikui. Šiame tyrime paskelbta statistika, kad kasdien beveik 50 žmonių Lietuvoje išgirsta vėžio diagnozę, o kasmet diagnozuojama apie 17 tūkst. naujų šios ligos aukų, taip pat liko neišgirsta, nors buvo gana dažnai linksniuojama įvairiuose pranešimuose.

Tačiau ji jau paseno. Naujausiais Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro duomenimis, onkologinė padėtis šalyje yra dar blogesnė, nei manyta anksčiau. Tikslinant sergamumo duomenis paaiškėjo, kad naujų ligonių per metus šalyje nustatoma beveik 18 tūkst.

Vėliau pratęsęs tyrimą R.Valentukevičius naują pažymą adresavo jau naujam ministrui – Raimondui Šukiui. Joje rašoma, kad beveik 20 proc. šalies gyventojų mirtingumo priežastis yra vėžys. Nors ligonių daugėja, Onkologijos instituto finansavimas mažėja. Kaip Seimo kontrolierių informavo jo direktorius prof. Konstantinas Povilas Valuckas, nuo šių metų finansavimas sumažintas 19 proc., o instituto išlaidos dėl pakeltų mokesčių didėja. Be to, teritorinės ligonių kasos jau nekompensuoja išlaidų už kraują ir jo komponentus.

Dėl šių finansinių sunkumų žmonėms, norintiems patekti pas specialistus, eilėse tenka laukti nuo 14 iki 74 dienų. O instituto klinikoje, jo tarybos sprendimu, nuo gegužės 3 d. stacionarių lovų skaičius sumažintas šimtu, kai kurie skyriai sujungti.

Tuo pat metu kitose ligoninėse imta steigti naujus onkologinius skyrius, chaotiškai mėginant atkurti tai, kas buvo sugriauta. Chemoterapines paslaugas pradėjo teikti Santariškių klinikos. Seimo kontrolieriaus nuomone, lėšos skiriamos naujai infrastruktūrai kurti, o turimos pajėgos naudojamos nepakankamai. Neramu, kad vėžiu sergančius ligonius imasi gydyti medikai, neturintys onkologo chematerapeuto arba onkologo radioterapeuto licencijų, nors už jų paslaugas ligonių kasos moka taip, tarsi jie būtų onkologai.

Onkologijos institutas, gelbėdamasis nuo reorganizavimo, po kurio mokslas ir praktika turėjo būti atskirti, kaip to pareikalavo Sveikatos apsaugos ministerija, ryžosi netikėtam žingsniui. Instituto taryba padavė į teismą direktorių K.P.Valucką, kuris, kaip biudžetinės įstaigos administracijos vadovas, turėjo paklusti ministerijos nurodymui. Bent kol vyks teismo procesas, reorganizavimas bus sustabdytas. Sveikatos apsaugos ministerija šiame procese – trečioji šalis.

Ant šeimos gydytojo pečių

Klausimą dėl Nacionalinio vėžio instituto stabdo ir amžina konkurencija tarp Vilniaus ir Kauno. Kauniečiai nelinkę pritarti, kad institutas, kuris vadovautų visai onkologijos politikai, būtų sostinėje. O Vilniuje tarp savęs jau ne vienus metus konkuruoja Santariškių klinikos ir Onkologijos institutas.

Seimo narė Vida Marija Čigriejienė, kaunietė, onkoginekologinio sektoriaus įkūrėja Kauno medicinos universiteto klinikose, yra iš tų, kurie sako, kad vėžio centras turi būti.

“Man visai nesvarbu – Vilniuje ar Kaune. Dėl tos konkurencijos nesistebėkite, ji vyksta visose srityse – ir tarp kardiologų, ir tarp chirurgų, ir tarp transplantologų. Tik žinau, kad Kaune nėra tiek visko, kiek dabar yra Onkologijos institute – jis turi gerą aparatūrą, operacinės suremontuotos, viskas šiuolaikiška. Kodėl reikia ardyti tai, kas buvo gerai? Niekaip negaliu suprasti, kaip galima medicinos praktiką atskirti nuo mokslo. Juk negalima onkologinių ligonių operuoti bendro profilio chirurginiame skyriuje: paprastas chirurgas niekada nepadarys operacijos radikaliai, tai sudėtinga. Ir pooperacinį stebėjimą atidavėme šeimos gydytojui, kuris tam neparengtas. Pasakykite, ko šiandien dar neužkrovėme šeimos gydytojui?”

Onkologijos instituto vadovas K.P.Valuckas atrodo jau pavargęs visoms valdžios instancijoms aiškinti apie sudėtingą padėtį: “Ne Kaunui ir ne Vilniui tas institutas reikalingas, o Lietuvai. Sergamumas vėžiu iš tiesų labai didelis, bet problemos sprendimas – nė iš vietos”.

Pasmerkti laukti

Kol Seimas su Vyriausybe neranda bendros kalbos dėl Nacionalinio vėžio instituto, ligoniai pasmerkti laukti pagalbos vis ilgėjančiose eilėse. Seimo kontrolierius R.Valentukevičius pasakojo apie moters iš Akmenės skambutį. Ji vietos ligoninės buvo siunčiama pas onkologus į sostinę, bet atvykusi į Vilnių sužinojo, kad su specialistais neteks net pasikalbėti – turės atvažiuoti po trijų mėnesių. Ką jaučia žmogus, einantis iš registratūros po tokio nuosprendžio? Galbūt kitą kartą jau nereikės važiuoti į tolimą kelionę, nes nežinia, kokiu spartumu tavo kūne dauginasi vėžio ląstelės…

R.Valentukevičiui susidarė įspūdis, kad Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai nesupranta, kas vyksta: “Jie tarsi sutinka, kad Nacionaliniame vėžio institute mokslas ir praktika turėtų būti kartu, tai aksioma, bet po to vėl pasigirsta siūlymas, esą praktika turėtų būti Santariškių klinikose, o mokslas likti Onkologijos institute. Tada pradeda aiškinti, kad institutas turėtų būti pavaldus Švietimo ir mokslo, o klinika – Sveikatos apsaugos ministerijai. Tai nustatykite tą pavaldumą kaip visame pasaulyje. Įstatymus galima pataisyti per kelias dienas, tik atsigręžkite į pacientą kaip į žmogų”.

O išsigandęs pacientas nebežino, ką jam daryti, kai artėdamas prie operacinės sužino naujieną, kad dėl sunkmečio visiems vėžiu sergantiems ligoniams neužteks veiksmingų, bet labai brangių vaistų. Tada jis renkasi žeminantį, bet išmėgintą metodą. Vilnietė papasakojo budėjusi prie sesers, kuriai buvo išoperuotas auglys. Pirmas klausimas, kurį ji išgirdo iš sąmonę atgavusios ligonės, buvo toks: “Ar davei pinigų?”

Įstatymų labirinte

Neseniai diskusiją apie Nacionalinio vėžio instituto ateitį surengė Seimo opozicinės frakcijos. 40 Seimo narių pasirašė prašymą Seimo valdybai kreiptis į Vyriausybę, kad ši paaiškintų, kodėl pusę metų ignoruojama Seimo valia. Tačiau prašymą inicijavęs Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys veltui tikisi, kad taip bus išjudinti vandenys.

Diskusijoje dalyvavęs naujas sveikatos apsaugos viceministras Gintaras Valiukonis “Veidui” tvirtino, kad judinti šį įstrigusį klausimą būtų reikėję iki balandžio 1-osios, kol neįsigaliojo nauja Biudžetinių įstaigų įstatymo redakcija, neleidžianti biudžetinės įstaigos reorganizuoti į viešąją. O būtent tokia įstaiga būtų turėjęs tapti institutas, kuris šiuo metu finansuojamas ir iš biudžeto, kaip mokslo įstaiga, ir iš ligonių kasų, kaip gydymo įstaiga.

“Pavadinkime institutą nors transatlantiniu, bet dabar jau nieko nepakeis net teismo sprendimas, kad ir koks jis būtų, – sakė viceministras. – Bet kuriuo atveju ankstesnio sprendimo reorganizuoti institutą net neįmanoma įgyvendinti. Norint įsteigti viešąją įstaigą, jį pirmiausia reikėtų likviduoti. Nebent Seimas specialiai šiam institutui priimtų atskirą įstatymą.“

Po liepos 1-osios, kai pasibaigs apskričių reforma, visų Santariškėse dirbančių medikų laukia nepaprastas metas, nes tada Sveikatos apsaugos ministerija užsimojusi iš visų čia esančių gydymo įstaigų pradėti formuoti vieną kompleksą. Į jį neišvengiamai turėtų patekti ir Onkologijos institutas.