Lietuva pripažinta pažeidusi Europos žmogaus teisių konvenciją, nes šalies teismai dviejose bylose verdiktus priėmė remdamiesi slaptais įrodymais.

Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) Strasbūre pripažino, kad Lietuva pažeidė savo piliečių Vido Pociaus ir Roberto Užukausko teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes Lietuvoje vykusiuose administraciniuose procesuose pareiškėjai negalėjo ginčyti jų įtraukimo į operatyvinę įskaitą pagrįstumo, kadangi jiems neleista susipažinti su šiais įrodymais, kaip su valstybės paslaptį sudarančia informacija.

Strasbūro teismas minėtiems kauniečiams priteisė po 3500 eurų (12,25 tūkst. litų) neturtinei žalai atlyginti. Be to, R.Užukauskui nurodyta sumokėta 1290 eurų (4450 litų) kaštams ir išlaidoms atlyginti, informuoja Teisingumo ministerija.

Kaune gyvenantys V.Pocius ir R.Užukauskas į EŽTT kreipėsi dar 2004 metais.

V.Pocius, gimęs 1962 metais, skundėsi, kad 2002 metais Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai panaikino jo leidimą laikyti šaunamąjį ginklą savigynos tikslais bei medžioklinį šautuvą, nes vyras įtrauktas į policijos operatyvinę įskaitą, t.y. duomenų bazę, kurioje talpinama teisėsaugos institucijų surinkta informacija.

1972 metais gimusiam R.Užukauskui dėl tos pačios priežasties nesuteiktas leidimas šaunamajam ginklui, o 2003 metais panaikinti ir kiti pareiškėjo turėti leidimai šaunamiesiems ginklams.

Kauniečiai kreipėsi į administracinius teismus, reikalaudami įpareigoti policiją išbraukti juos iš operatyvinės įskaitos, taip pat prašydami įpareigoti policiją pateikti visą ar bent dalį informacijos, susijusios su jų įtraukimu į įskaitą. Administraciniai procesai Lietuvoje baigėsi pareiškėjams nepalankiais sprendimais. Policija rėmėsi savo surinkta slapta informacija, bet V.Pociui ir V.Užukauskui ji nebuvo prieinama.

EŽTT nusprendė, kad operatyvinė policijos pareigūnų surinkta informacija turėjo įtakos pareiškėjų reputacijai, kurią gina ir Lietuvos teisė. Leidimo šaunamajam ginklui atšaukimas paveikė jų teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, kurią garantuoja ir Lietuvos teisė, ir Žmogaus teisių konvencija.

Nagrinėdamas lietuvių skundus, Strasbūro teismas pabrėžė, kad besibylinėjančių šalių lygybės principas, t.y. galimybė pateikti argumentus tokiomis sąlygomis, kad viena proceso šalis neatsidurtų akivaizdžiai nepalankesnėje padėtyje už kitą proceso šalį, yra vienas iš teisingo teismo elementų. Šis principas taip pat apima šalių teisę susipažinti ir ginčyti visus įrodymus, galinčius turėti įtakos bylą nagrinėjančio teismo sprendimui.

Teismas pripažino, kad bylai reikšmingų įrodymų atskleidimas nėra absoliuti teisė, vis dėlto gynybos teises ribojančios priemonės, anot jo, gali būti naudojamos tik išimtiniais atvejais.

Teismas pabrėžė, kad nesiima vertinti, ar konkrečiu atveju įrodymų neatskleidimas buvo išimtinai būtinas, tačiau jis teigė nagrinėjantis, ar per teismo procesą laikytasi šalių lygybės principų bei suteiktos kitos garantijos gynybai.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad iš Lietuvos teismų argumentavimo matyti, jog informacija, buvusi operatyvinės įskaitos bylose, laikyta svarbiu įrodymu, pagrindžiant tariamą pareiškėjų keliamą pavojų visuomenei.

“Taigi, kitaip negu policijos atstovai, pareiškėjai neturėjo galimybės pasisakyti dėl šių įrodymų pagrįstumo”, – sakoma Strasbūro teismo sprendime.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad “procesai, kuriuose priimti administracinių teismų sprendimai, neatitiko rungtyniško proceso ir šalių lygybės principų bei neturėjo pakankamų garantijų pareiškėjams”.