Vaikų nerimas
Manote, nerimas pažįstamas tik suaugusiems? Jie jaudinasi dėl ateities, dėl darbų, dėl vaikų… O mažylis gali jaudintis dėl to, kad išeisite ir negrįšite! Ir jaudintis taip, kad jam gali prireikti vaistų.
Emocijos ir jausmai – tai kiekvieno žmogaus santykio su savimi ir aplinka išgyvenimai, kurie kyla tuomet, kai daiktai ar reiškiniai tenkina arba netenkina jų poreikių. Naujagimis negeba sąmoningai reguliuoti savo emocinės būklės, ir tik augdamas vaikas pamažu išmoksta derinti kylančias emocijas ir sparčiai besivystantį mąstymą bei kalbą. Kol mažylis nemoka kalbėti, visas emocijas išreiškia kūnu: verkia arba juokiasi, juda, spardosi, rangosi, tuo metu greitėja jo širdutės plakimas, kvėpavimas.
Nerimauti ir mažiems, ir dideliems yra normalu, tik reikia žinoti, kad nerimas kiekviename amžiaus tarpsnyje pasireiškia pagal tam tikrus dėsningumus. Todėl tėveliams svarbu suprasti, dėl ko nerimauja mažyliai įvairiais raidos laikotarpiais. Kūdikystėje atsiranda atskyrimo nerimas, vėliau vaikas bijo (ir tai sukelia nerimą) agresijos, ligų, mirties, savo seksualinių poreikių, agresyvių impulsų ir kitų įvairių dalykų.
Kita vertus, mažylio nerimą neretai stiprina ir nerimastingi tėveliai, ypač mamos. Jeigu nuo pirmųjų gyvenimo dienų kūdikis jaučia saugią, jį priimančią, globojančią aplinką, mylinčius tėvus ir kitus šeimos narius, jis nedaug turi priežasčių nerimauti. Tačiau nemažai mažylių lieka įkalinti bejėgiškumo, nenuspėjamų pavojų, nepasitikėjimo jausmo sukeltų baimių ir nerimo.
Atpažinkite mažylio nerimą
Nerimą, kaip sutrikimą, specialistai nustato tuomet, kai jis būna labai stiprus ir trikdo mažylio bei jo artimųjų kasdienybę.
Kas, zuiki, kelia tau nerimą?
Kaip sumažinti vaikų nerimą
1. Susitaikyti ir nurimti patiems. Tėveliai turėtų savęs paklausti, ar jiems patiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa vis savarankiškesnis, nori pats aktyviai ir įvairiausiais būdais pažinti išorinį pasaulį. Neretai reikia padėti tėveliams pakeisti savo egoistines arba nerimastingas nuostatas vaiko atžvilgiu.
2. Ramybės “transliavimas”. Kai vaikelis bijo ar verkia, tėveliai neturėtų labai jaudintis, nes ramus tėvų elgesys ir reagavimas padeda vaikui nurimti ir suteikia pasitikėjimo savimi, o kartu ir supančia aplinka.
3. Baimės nepašalinsi… Negalima trukdyti mažyliui pažinti pasaulį, patirti baimės, nerimo, vienišumo jausmą, tėvai gali tik emociškai jį palaikyti ir suprasti.
4. Neleisti baimei ar nerimui diktuoti neteisingų sprendimų. Reikia atkreipti dėmesį, ar mažylio galvoje nėra įvairiausių “stebuklingų” minčių, pvz.: “jeigu noriu, kad mane mylėtų, visada turiu būti mielas; reikia, kad kiti niekada manęs neužmirštų; reikia padaryti viską, kad gaučiau to, ko noriu; kad nenusivilčiau, geriau nieko niekada nesitikėti; geriau nieko nesiimti, jei nesu tikras dėl sėkmės”.
5. Keiskite netinkamą vaiko požiūrį į save ir aplinką. Tėveliai turėtų pamėginti vaikui suprantama forma perteikti labiau tikrovę atitinkančias mintis, o jų pagrįstumą įrodyti pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo. Pvz.: “kartais klystu, tačiau mane vis tiek myli; niekas nėra tobulas; niekas negali visada sulaukti sėkmės visose srityse; neįmanoma visada gauti to, ko trokšti” ir kt.
6. Išklausykite, bet nerodykite išgąsčio dėl to, ką išgirdote. Jeigu mažylis kalba apie matomas ar įsivaizduojamas pabaisas, tai reiškia, kad jis jumis pasitiki ir tikisi paramos ar palaikymo, supratimo, todėl nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu.
7. Elementaru, bet veikia. Tinkamas dienos režimas, rami namų aplinka, švelnus elgesys su vaiku ir geri šeimos savitarpio santykiai gali labai padėti vaikui atsikratyti nerimo.
8. Į pagalbą ateis… Jei mažyliui ilgai sunku nusiraminti, jis sunkiai užmiega vakarais, o miega neramiai, ryte būna piktas, reikėtų išbandyti vaistažolių arbatas ir vonias (tam tinka melisų, valerijonų šaknų nuovirai), homeopatinius vaistus ir eiti pasikonsultuoti pas šeimos gydytoją arba vaikų ir paauglių psichiatrą.