Prezidentė ardo ne tik korumpuotų ar neveiklių vadovų tinklą, bet ir mažiau politizuotą svarbiausių valstybės tarnybų vadovų skyrimo sistemą.

Dalia Grybauskaitė, apibendrindama metų laimėjimus valdant valstybę, pareiškė, kad ateityje nebereikės kapoti tiek galvų, juolab daugelio jos naujai paskirtų ar teiktų svarbių valstybės institucijų vadovų kadencija dabar beveik sutaps su jos.

Kad nebekapos tiek galvų, prezidentė pasakė tikrą teisybę, nes jų tiesiog nebeliko – daugelis speičiami kritikos patys atsistatydino. Iš prezidentės valia skiriamų svarbiausių institucijų vadovų nepakeisti beliko Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Žimantas Pacevičius, policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas, kurį prezidentė ką tik pakritikavo, bet vis dėlto apibendrindama pasakė, kad jis ją kol kas tenkinantis. Į šį sąrašą dar tiktų įrašyti premjerą Andrių Kubilių, kurį D.Grybauskaitė peikia, bet sako nematanti geresnių, dar kelių teismų vadovus, Ryšių reguliavimo tarybos pirmininką.

Tad jei valstybės vadovė keistų, tai jau savo pačios paskirtuosius. O kol kas objektyvių parametrų, kad jie dirbs puikiai, sunku įžvelgti.

Keisti reikėjo. Tačiau kuo?

Susidaro įspūdis, kad prezidentės kadrų politikos prioritetas yra pakeisti vadovą, o jau kuo – antrinis dalykas. Dar rinkdamasi savo komandą, kurioje dauguma – tik dubleriai tų, su kuriais norėjo dirbti, prezidentė galėjo įsitikinti, kad tie, kurie galėtų imtis atsakingų pareigų, dažnai nenori, kurie nori – nelabai tinka.

Generalinio prokuroro keturis mėnesius karštligiškai ieškota būtinai provincijoje, kol pagaliau Akmenėje surastas savanoris, vadovaujantis vos trims kolegoms. Pusketvirto mėnesio ieškota ir “nesisteminio” vyriausiojo saugumiečio.

Prezidentė taip ir nesugebėjo rasti vadovo Vyriausiajam administraciniam teismui, kuriam jau metai ir aštuoni mėnesiai vadovauja laikinasis vadovas. Nors kur kas operatyviau jai sekėsi versti iš postų – pavyzdžiui, papolitikavusį ambasadorių Mečį Laurinkų liepė atšaukti per 24 valandas.

Savotiški ir prezidentės kadrams keliami reikalavimai: “gal ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia”, “jaunesni, ne taip susiję su ankstesne sovietine sistema”, su sistema, kuriai vadovaus, nesusijęs asmuo, ne iš Vilniaus. Kompetencijos ir visuomenės pasitikėjimo pirmenybę ji prisiminė tik kultūros ministru neskirdama Arūno Valinsko.

Prezidentė sugeba ištraukti tokių kadrų, kurių niekas nepažįsta ir net nežino, ko iš jų laukti. Štai net premjeras A.Kubilius, kaip prasitarė jo partijos kolegos, prieš balsavimą dėl prokuroro Dariaus Valio kandidatūros frakcijos kolegas agitavo šiai kandidatūrai nepritarti, nes prezidentės favoritas bejėgis ir jau po pusmečio patirs visišką žlugimą. Jau viešai A.Kubilius pareiškė, kad labai sunku prisiimti atsakomybę už paskyrimus, kai apie kandidatą nesi nė girdėjęs.

“Paskatos keisti vadovus suprantamos ir pagrįstos, ypač teisėsaugoje. Norėta pokyčių, o nekeičiant vadovų jų sunku pasiekti. Tačiau parinkti nauji vadovai, švelniai tariant, neįkvepia nei savo laimėjimais, nei kompetencija, nei profesionalumu. Reikia tikėtis, kad jie pagerins sistemą, bet kol kas tie pakeitimai neįtikina”, – tvirtina “Europos socialinių, teisinių ir ekonominių projektų” vadovas dr. Klaudijus Maniokas.

Jo vertinimu, “išvėdinti” sistemą yra gerai, kadrų keitimas sumažino neskaidrumą, “bet kai pradedi vėdinti, atsiranda kitų problemų – ima stigti profesionalumo, tęstinumo, dingsta institucinė atmintis. Atrodo, kad nauji vadovai parenkami pagal tai, kad būtų mažai susiję su sistema ir lojalūs. Tai nėra pakankami kriterijai”, – neabejoja K.Maniokas.

Paklusnūs, nematomi, negirdimi

Kol kas dar anksti vertinti daugelio prezidentės pasirinktų kadrų darbo kokybę, tačiau šnekinti ekspertai vardija stebėtinai panašias jų savybes – negirdimi, nematomi, retai viešai reiškia savo nuomonę, neinformuoja visuomenės, kaip sekasi reformuoti jiems patikėtą instituciją, neiniciatyvūs.

Kai kurie net skiriami į pareigas būtent tokie ir žadėjo būti, kaip kad Gediminas Grina, pareiškęs, kad tegu jam kelia uždavinius, o jis juos vykdysiantis. Negebėjimas visuomenei paaiškinti jo vadovaujamos institucijos veiksmų rezonansinėje Eglės Kusaitės istorijoje – puiki iliustracija, kad tęsiamos, deja, blogosios VSD darbo tradicijos.
Beje, net prezidentė jau yra kritikavusi savo pačios pasiskirtus naujus vadovus. “Neveiklumas tas pats, ministerijos gebėjimai tie patys”, – kritikavo ji socialinės apsaugos ir darbo ministrą Donatą Jankauską. Geresnių rezultatų valstybės vadovė pasigedo ir iš naujojo Konkurencijos tarybos vadovo.

Žinoma, pagarba prezidentei, sugebėjusiai apvalyti valstybę nuo prastos šlovės “valstybininkų” ar BBL (Boreika, Barkauskas, Liutkevičius). Pagirtina, kad daug pasirinktų prezidentės vadovų jaunesni nei jų pirmtakai, kai kurie, pavyzdžiui, VSD vadovas G.Grina, stažavęsi Vakarų valstybėse. Daugėja vadovaujamas pareigas einančių moterų.
Vis dėlto prezidentės vis minima rotacijos būtinybe tinka motyvuoti tik kelis vadovų keitimo atvejus, nes dažniausiai buvo keičiami dar kadencijos nebaigę vadovai.

Kadencijos trukmė – politizavimui sumažinti

Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijų, teismų vadovų kadencija įstatymais specialiai numatyta skirtinga nei Seimo ar prezidento, tuo siekiant išvengti sistemos politizavimo, valdžios sutelkimo vieno asmens ar vienos politinės jėgos rankose. Deja, prezidentė, atvirkščiai, džiaugiasi, kad pasiskyrė vadovus, su kuriais ir triūs visą kadenciją.

“ES valdymo ekspertai laikosi vienos nuomonės, kad kadencijos neturėtų sutapti, nes tai reiškia politizavimą, profesionalumo, autonomijos suardymą. Pokyčių, ypač teisėsaugos srityje, reikėjo, tačiau reikalingas ir balansas. Man atrodo, jis pažeistas”, – mano dr. K.Maniokas.

Jis pabrėžia, kad mes nesame unikalūs – panašūs procesai po įstojimo į ES vyko ir Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, bet tai nebūdinga senosios demokratijos Europos šalims.

Tačiau net jei prezidentės minima rotacija labiau primena kadrų valymą, to maža padėčiai pakeisti. “Vadovo galvos pakeitimas – šiokia tokia korupcijos prevencija, inercijos sumažinimas. Bet jei pati sistema, jos valdymas, reikalavimai nesikeis, nauja galva labai greitai pripras prie senos sistemos ir vėl reikės ją keisti”, – duodama interviu “Veidui” yra pabrėžusi prezidentė.

Negalima nepastebėti, kad prezidentė ne tik keičia vadovus – jos iniciatyva parengtos žvalgybos kontrolės ir koordinavimo stiprinimo, STT veiklos koncepcijos, teikiami įstatymų pataisų projektai. Tačiau naujiems “nesisteminiams” vadovams gali prireikti laiko įsigilinti į sudėtingas sistemas.

Vadybos eksperto K.Manioko manymu, valymų jau tikrai užtenka, jų buvo gal net per daug. “Dabar reikia stabilizuoti valdymo aparatą, kad jis galėtų generuoti gerus sprendimus, o jų labai reikia”, – pabrėžia ekspertas.