"Veido" archyvas

Ugnies paženklinti

2004-ieji. Vilniuje kilo iki tol neregėtas gaisras – degė ant Tauro kalno įsikūrę Profesinių sąjungų rūmai. Liepsnos nuniokojo dešiniąją pastato pusę, išdegė maždaug 1500 kvadratinių metrų plote buvę kabinetai, pagalbinės patalpos, įgriuvo perdengimai ir trečdalis stogo. Ugniagesiai aptiko kelis ugnies židinius, todėl spėjama, kad patalpos buvo padegtos tyčia. Kai kilo gaisras, pirmajame rūmų aukšte vyko diskoteka. Laimė, žmonės buvo laiku evakuoti ir niekas nenukentėjo. Gaisrą sostinės ugniagesių pajėgos gesino nuo vakaro iki ryto. Tose pačiose patalpose gaisras buvo kilęs ir anksčiau, tuomet išdegė dalis buvusio kino teatro patalpų ir aparatinė.

Nors kairiajame, neišdegusiame stalininio architektūrinio stiliaus rūmų sparne iki šiol veikia keletas solidžių organizacijų, dešinysis ilgus metus stovėjo tuščias ir apleistas, lyg gaisras jį būtų paženklinęs antspaudu: “Šioje vietoje niekada neprasikals gyvybės daigeliai”. Tačiau kaip pro asfaltą prasikala gležnas žolės daigelis, taip ir žmogaus begalinis darbštumas ir valia nugali visas kliūtis, prikeldamas gyventi ne tik rūmus, bet ir … juose likusius žmogiškosios išminties klodus – knygas.

Tos stipruolės asmenybės, nepabūgusios tvarkytis liepsnų nuniokotuose rūmuose – moterys! O kas, jei ne taip vadinama silpnoji lytis pajėgia tai, ko neatliktų dešimtys vyrų? Tik moters prisilietimas ugnies paženklintiems rūmams gali suteikti ir gyvybės, ir jaudinančiai intriguojančios paslapties.

Kaip prasidėjo

Aktorių šviesios atminties Henriko Kurausko ir Irenos Gerasimavičiūtės (kuriai dabar 82 metai) dukra Dalia Kurauskaitė suko galvą, kokiu verslu užsiimti. Kadaise dirbo knygų prekyba užsiimančioje bendrovėje, tačiau ši iširo. Trijų dukrų: Viktorijos (31 metų), Gabrielės (27 metų) ir Paulės (11 metų) mama iš pradžių ketino atidaryti soliariumą. Škotijoje gyvenanti Viktorija ketino prie mamos verslo prisidėti savo santaupomis.

Beje, Dalios ir jos artimųjų gyvenime netrūksta mistikos. Šeima turi bičiulę astrologę, sudarinėdavusią jiems horoskopus. Kartą skambina bičiulė Daliai ir sako: “Pranešk Viktorijai, kad dabar labai palankios žvaigždės keisti darbą!” Dalia paskambino į Škotiją ir sako kambarine viešbutyje dirbusiai diplomuotai ekonomistei Viktorijai: “Ieškok kito darbo!” “Netrukus Viki susikūrė ir išsiuntinėjo savo CV. Po pusvalandžio ji jau turėjo naują perspektyvų darbą, į kurį buvo priimta be konkurso, mat, darbdavių nuomone, turėjo didelį privalumą, be kitų užsienio kalbų, mokėjo ir rusų. Dabar Viktorija ne tik sėkmingai dirba, susitaupė pinigų, bet ir tęsia mokslus užsienyje”.

Vietoje soliariumo – knygynas

Dukters patarta imtis savo verslo, Dalia ėmė ieškoti patalpų soliariumui. Laimei, sesuo paprotino: “O tu pati bent kartą buvai soliariume, kad ketini imtis šios veiklos? Ar tai – tavo sritis?” Dalia nutarė, kad geriau nerti į savus, pažįstamus, vandenis, tai yra vėl imtis su knygomis susijusios veiklos. Juolab kad anksčiau tai puikiai sekėsi.

"Veido" archyvas

“Užsakėme pagaminti specialias lentynas, išsirinkome patalpas Gerosios Vilties gatvėje. Pasivadinome “Knygos namais”, išsipirkome šį vardą, susikūrėme interneto svetainę. Viskas lyg ir gerai, tačiau širdimi jaučiau, kad ne tai, ko man reikia, – dėstė “Knygos namų” gimimo istoriją pašnekovė. – Jaučiau, kad žmonės nori bendrauti, o ne tik griebti ir pirkti. Juk ateini į “Maximą”, tylomis pasirenki, ko tau reikia, ir išeini. Knyga – kitokia prekė. Apie ją galima kalbėti, prisiminti aprašytas gražias istorijas ar mokslo srities tematiką, ji skatina bendrauti. O kur tu pabendrausi su žmogumi, jei patalpos buvo mažos, vos 39 kvadratinių metrų? Tilpo tik stalas, lentynos”. Dalia “Knygos namus” įsivaizdavo kitaip – kaip jaukius namus, į kuriuos kiekvienam gera užsukti, kur visi laukiami.

Tuo metu į daug skaitančios moters rankas pateko Brajano Treisio, žinomo amerikiečių publicisto, asmenybės ugdymo specialisto ir verslo stratego knyga apie kelią į sėkmę.

“Toje knygoje atradau tai, ką ir pati nujaučiau: kuriant verslą, reikalinga vizija. Aš ją turėjau! Juk nuo mano vizijos, tai yra fantazijų apie knygos namus, viskas ir prasidėjo. B. Treisis rašė, kad reikia detaliai suplanuoti tolesnę veiklą, išsikelti tikslus. Nepraėjo nei du mėnesiai, kai gavau pasiūlymą – persikelti į šias patalpas”.

Naujakurei linko kojos

“Kaip viskas buvo, – vaizdingai dėstė naujakurė. – Žinojau, kad rūmai po gaisro, viskas aprūkę. Apėmė dvejopas jausmas: ir norisi erdvių patalpų, ir baugu. Pagalvojau: jei visą biblioteką pasiūlytų… (sudegusioje rūmų dalyje kadaise veikė biblioteka – red. past.). O tas žmogus ir atvedė čia. Man jau einant kojas pakirto iš netikėtumo: juk vos spėjau rytą pasvajoti apie biblioteką su jos įranga, o už poros valandų visa tai – realybė!”

Tačiau kokia tai buvo realybė! Dalia negalėjo patikėti savo akimis: lentynos išvartytos, knygos išmėtytos, kadaise aplietos vandeniu. Tebetvyrantis degėsių ir nevėdinamų patalpų, drėgmės kvapas. “Man direktorius kažką kalba, o aš jau išplaukiau – mintys kitur. Tris dienas po to buvau šoko būsenos. Dukra klausia: “Mama, o kokios ten sienos, grindys, lubos?” O aš nemačiau, neprisimenu… Taigi vėl skambinu direktoriui ir vėl prašau parodyti tas pačias patalpas”.

Kai mama nupasakojo dukrai, ką mačiusi, ši atsakė: “Gerai, mama, darom!” “Paėmėme talkon draugus ir per du mėnesius “atvedėme tas patalpas į protą”, – prisiminė moteris. – Paskui kol savas knygas surikiavau… O bibliotekos knygas teko perkelti į kitą aukštą, į “knygų sanatoriją”. Dabar jos ten “gydosi”: padedant “Knygos namų” šeimininkei, mėgina išsivėdinti degėsių kvapą, atsikratyti pelėsio. Yra gerų, kurios nenukentėjo nuo gaisro, tačiau labai daugeliui reikia “karantino”, kol galės keliauti į “Knygos namų” lentynas.

Iki laimės nedaug tereikia

“Nė sekundę nesigailiu, kad aš čia! Tik pirmyn! – džiaugėsi Dalia. – Birželį sukako metai, kai susikūrė “Knygos namai”, o šiuose rūmuose tvarkausi jau pora mėnesių.”

Lankytojai knygos namus ėmė atrasti internetu; savo kampelį “Knygos namai” turi ir socialiniame tinkle “Facebook”. Dalia sulaukia laiškų net iš užsienio, o neseniai atskriejo prašymas iš Čeliabinsko. Rusų rašytojo fantasto Kiro Bulyčiovo gerbėjai ten įkūrę jo muziejėlį, jo garbei veikia oficiali svetainė. Čeliabinskiečiai prašė surasti Kiro Bulyčiovo knygų, išleistų lietuvių kalba. Dalia keletą surado ir išsiuntė.

“Kasdien į įvairius kampelius išsiunčiu po keletą siuntinių. Štai šiandien jau išsiunčiau dvi knygas”, – prisipažino pašnekovė.

Tačiau naujosiose patalpose dar ne visos galimybės išnaudotos. “Dar yra erdvus koridorius, labiau primenantis salę. Tiek sienų! Čia jaunieji menininkai galėtų eksponuoti savo paveikslus, nuotraukas. Čia gali vykti poezijos vakarai ir daugybė kitų puikių renginių. O labiausiai Dalia džiaugiasi įrengtu “naminiu kampeliu”, kur lankytojai gali pasėdėti, pabendrauti tarpusavyje ir su Dalia. “Aš jam ir kavos išvirsiu, ir pasikalbėsime, knygas aptarsime”, – sakė bendrauti mėgstanti moteris, kurią bičiulės kartais pavadina nemokama psichologe. O kitame knygyno kampelyje gyvena vaikų numylėtinis triušis. Kol tėveliai renkasi pirkinį, mažieji gali piešti, žaisti ar padraugauti su keturkoju.

Iš kur knygos?

“Knygos namuose” – visai nedaug naujų knygų. Dauguma – jau skaitytos, atneštos žmonių. Pirmąsias knygas Dalia surinko iš pažįstamų, draugų, pridėjo savų. Dažnai jiems nereikalingas perskaitytas knygas apie tokį knygynėlį sužinoję atveža gyventojai. Štai vienas atgabeno į maišus sudėtą knygų kalną – Dalia jas tvarkė mėnesį. Tai buvo puiki šeimos biblioteka. “Nežinau, kodėl žmonės atsisako knygų, – šiek tiek stebėjosi moteris. – Kartais pasako, kad jei nepriimsiu – išmes į šiukšlyną ar nugabens makulatūros supirkėjams. Tai girdėti būna skaudu. Jau verčiau man atvežtų – tos knygos dar pasitarnaus žmonėms. Juk kažkam būtent tos knygos labai reikia”. Naujas, tvarkingai atrodančias knygas moteris nuperka, senesnes priima veltui. Dalis gyventojų į “Knygų namų” lentynas persikelia iš “knygų sanatorijos”.

Gyvenu gerai

O kokia Dalia Kurauskaitė gyvenime? “Paklauskit, kaip aš gyvenu, atsakysiu – labai gerai! Jei klausite apie savijautą, sakysiu, kad esu labai sveika. Kaip man tai pavyksta? Padeda filosofiškas požiūris į gyvenimą. Prisimenu, kartą sirgau gerklų uždegimu, beveik negalėjau kalbėti, labai skaudėjo. Priėjo prie manęs mažoji dukrelė ir sako: “Jei tu prisiminsi, kad viskas gyvenime yra laikina, ir kad viskas praeis, tau bus lengviau. Juk ir ši liga būtinai praeis”. Vos neapsiverkiau. Iš tiesų: viskas praeina – ir kančia, ir džiaugsmas”.

Dalia iš mažų dienų tikėjo, kad bus artistė, tačiau ja netapo. O tėvai – aktoriai. Henrikas Kurauskas ir Irena Gerasimavičiūtė drauge vaidino spektaklyje “Stiklinė arbatos su citrina”, o atskirai sukūrė begalę vaidmenų. Nuo pirmosios klasės Dalia žinojo, kad bus artistė. “Neišėjo, kuo aš labai džiaugiuosi, – teigė moteris. – Juk jei būčiau gera artistė, šiandien nebūčiau gera mama. O man labiausiai išeina būti tiesiog mama. Man gera, kad aš turiu savo Vikę, Gabutę, Pauliuką (taip savo dukras vadina Dalia – red. past.), ir kad esame tokios artimos”.

"Veido" archyvas

Kuri teta, o kuri dukterėčia?

Beje, Gabrielė jau padovanojo dvi anūkes – Editą ir Ramintą. Editai 11 metų, kaip ir Dalios Paulei. Mergaitės artimai draugauja, todėl Daliai neretai tenka keliauti su jomis abiem. “Kaip parduotuvėje žmonės nustemba išgirdę, kad viena mane vadina mamyte, o kita – močiute”, – šypsojosi Dalia. Mergaitėms keisčiausia, kad viena kitai yra ne draugės, o teta ir dukterėčia. Tik dukterėčia Edita gimė 40 dienų anksčiau nei jos teta Paulė.

Apie vyrus

“Jei man nepasisekė su meile, tai dar nereiškia, kad jos nėra. Gal mano charakteris “ne toks”? Juk jei pajuntu, kad žmogus, su kuriuo gyvenu, man netinka, imu kojas į rankas  – ir einu nuo jo. O ką daryti, kai du žmonės negali sugyventi po vienu stogu? Taigi prieš penkerius metus pasijutau visiškai laisva, ir tuo esu patenkinta. Jaunėlei buvo penkeri, kai nutraukiau santykius su jos tėvu”, –asmeninio gyvenimo uždangą praskleidė aktorių dukra.

Dalia mano, kad tik tas žmogus vertas būti šalia moters, kuris skatina ją eiti pirmyn. Jei tempia į sąstovį ar net atgal, tai – ne gyvenimas.

“Dažnai sakau: šioje srityje man nepasisekė, nes geriausi vyrai praėjo pro šalį, – filosofiškai dėsto moteris. – Juk stiprioji lytis nemėgsta stiprių moterų. Beje, aš net nežinojau, kad esu stipri, kol man aplinkiniai to nepasakė. Tai išgirstu ir iš savo vienmečių, ir iš jaunų vaikinų bei merginų, kai išsikalbame. Ir draugės tą patį sakė. O juk prie stiprių moterų dažniausiai šliejasi silpni vyrai. Kas yra kas, parodo gyvenimas. Mano blogosios savybės? O ar jos blogos? Štai, pavyzdžiui, galiu pareikšti nuomonę, net jei ji kam nors nepatinka.  Nes mes turime teisę į savo nuomonę ir savo klaidas. Nėra neklystančių žmonių. Vienas nuo kito skiriasi net identiški dvyniai. Ko norėti, kad susitikę skirtingi žmonės būtų vienodo charakterio? Taigi vienas kitam turi daryti nuolaidų, arba jie negali būti drauge. Kaip teisingai sakoma: gyvenimas poroje yra ne žiūrėjimas vienam į kito akytes, o ėjimas šalia, ta pačia kryptimi. O jei to nėra, jei palaikymo nėra, kam iš viso likti drauge?”

Gerų žmonių daugiau

Dalia įsitikinusi, kad gerų žmonių daugiau nei blogų. Nors ir kalbama, kad jaunimas šioks ir anoks, Dalia teigia sutinkanti daugybę puikaus jaunimo, kuris mėgsta burtis apie Dalią. “Vaikai ir šunys jaučia, kuris žmogus geras,” – seną posakį pasiskolino pašnekovė. Kartais į “Knygos namus” padėti ateina nepažįstamos abiturientės. Dažniausiai triūsia “karantino” skyriuje. Joms įdomiau “Knygos namuose” negu gatvėje. Išgeria kavos, pasišnekučiuoja su šeimininke.

Kažkodėl žmonės galvoja, kad “Knygos namai” – tai daug žmonių, aptarnaujančio personalo. Dalia sako, kad taip nėra. “Knygos namai” – tai aš viena visuose vaidmenyse. Ir mano mecenatė, mano šaunioji Vikė”, – pasakojimą baigė paslaptingo ir kerinčio knygyno ant Tauro kalno šeimininkė.