“Veidas”: Pastarąsias dvi karštas savaites kasdien girdėjome apie gaisrus, kilusius nuo žaibo iškrovų, taip pat nestigo pranešimų, kad šiemet beveik du kartus daugiau skenduolių nei pernai. Ar visiems spėjate pagelbėti?

R.B.: Padėtis gana sudėtinga, nes mums trūksta 11 proc. darbuotojų. Etatų yra, bet jų sukomplektuoti negalime – neskirta lėšų. Dėl to į visus tuos įvykius skuba ne keturi ugniagesiai gelbėtojai, o trys. Vaizdžiai tariant, tai tas pats, jeigu krepšinio komandoje vietoje penketo staiga į aikštelę išbėgtų tik keturi.

Kartais susiduriame su sunkumais, kaip operatyviai pagelbėti žmonėms, patekusiems į nelaimę. Šiuo atveju kalbu ne apie gelbėtojų profesionalumą, o apie būdą, kaip padėti. Mėginsime ieškoti išeities, atgaivindami ugniagesių gelbėtojų savanorystę. Lietuva, kaip ir daugelis Europos valstybių, iki karo turėjo gražias savanorystės tradicijas, bet sovietmečiu jos buvo sunaikintos. Jas susigrąžinti nėra taip paprasta. Neužtenka vien noro būti savanoriu. Greta visada turės būti kompetentingi žmonės. Dabar rengiame teisės aktus, kuriais siekiame sureguliuoti visus klausimus, kad ir darbdavys, išleisdamas savanorį ugniagesį, nenukentėtų, ir savanoriai gautų socialines garantijas.

“Veidas”: Nuo kaitros daugelyje šalių jau liepsnoja miškai. Rugpjūtį ši nelaimė gali užgriūti ir Lietuvą. Kaip būtų galima išvengti nepamirštamos Kuršių nerijos tragedijos?

R.B.: Kol kas padėtį švelnina karščius lydinčios liūtys. Tačiau rugpjūtį iš tiesų gali būti šiltas ir sausas oras. Palaikydami gerus santykius su Generaline miškų urėdija, rengiame bendrus veiksmų planus. Miškininkai nemažai investuoja į ankstyvojo gaisro aptikimo sistemas. Yra kameros, kuriomis stebimi miškai ten, kur didžiausia gaisrų tikimybė. Svarbiausia – greitai pastebėti gaisro židinį, tada pavyksta išvengti didesnių nuostolių. Laiku nesuskubus ir ištinka tokio masto nelaimės, kaip Kuršių nerijoje. Tada gaisrą gesinti padėjo ir kariuomenė, ir pasieniečiai, ir miškininkai. Petys petin dirbome ne vieną parą.

“Veidas”: Kaip reaguojate į didžiausią visuomenės pasitikėjimą ugniagesiais gelbėtojais?

R.B.: Jiems šis pasitikėjimas ir yra didžiausia padėka. Juk daugelį metų tai nebuvo pati prestižiškiausia profesija. Ilgainiui ugniagesiai gelbėtojai darbu užsitarnavo tokį visuomenės požiūrį. Man asmeniškai šis pasitikėjimas yra didžiausias įpareigojimas.