Šiemet Lietuvoje ilsėsimės septynis ilguosius savaitgalius. Ką per juos veikti, galima rinktis jau iš gana daug pasiūlymų: užstalės vaišės ir politikavimas su giminaičiais, skrydžiai skrudinti pilvų į Turkiją, o gal trumpa išvyka į Stokholmą?

Pasirinkome būtent kelionę į Švedijos sostinę ir supratome, kodėl švedai bene sportiškiausi europiečiai, be to – kad apibėgti Stokholmą gali ir lietuviai. Bet prieš tai dar turėjome įveikti naktinių linksmybių maratoną kelte iš Rygos į Stokholmą.

Ūžiama per naktį

Kadangi estams priklausančiuose keltuose daug keleivių, kurie į Švedijos sostinę vyksta tik vienai dienai, o po to vyksta atgal į Rygą, naktinio kelto gyvenimo teikiamus malonumus stengiamasi išnaudoti “iki galo”.
Vos įsikūrus kelte, iš karto prasideda įvairaus pobūdžio renginiai. Jų tikslinė auditorija lyg ir turėtų būti labiau pasiturintieji (cigarų degustacijos, stipriųjų gėrimų degustacijos, kazino ar kt.), tačiau jei kišenėje švilpauja beveik vieni vėjai, rasite kampą, kuriame praleisti laiką šiek tiek pigiau. Jau vien pasižvalgyti į bendrakeleivius – irgi įdomus užsiėmimas.

Kelto naktinis gyvenimas kupinas kontrastų: einant koridoriumi galima pamatyti pavyzdinę švedų šeimyną, smagiai apžiūrinėjančią keltą ir gal net dar smagiau beramstantį sienas pusamžį vyrą, padauginusį alkoholinių kokteilių. Nebūtinai tai bus švedas, tai gali būti ir tautietis.

Pramogos kelte suplanuotos minutės tikslumu: nuo audringų šokių laivo pirmgalyje iki pietietiškų šokių laivagalyje. O kur dar įvairios pamokos, konkursai, loterijos, karaokė, pirtys ar ramūs romantiški kampeliai, skirti pasimėgauti taure vyno.

Lietuvį, nekeliavusį keltu, gali šokiruoti ir tai, kad klube ir aplink esančiose patalpose galima rūkyti. Tiesa, ten pat yra ir nerūkymo zonų.

Lietuviai susigaudo patys

Prieš porą savaičių plaukiant į Stokholmą lietuvių keltuose buvo gal 80 procentų. Dalis jų vyko į Stokholmą su nakvyne viešbutyje. Apytikrė tokio kruizo kaina, įskaitant ir atvykimą automobiliu iki Rygos, ir pigiausius laivo bilietus su 50 proc. nuolaida – apie 220 Lt žmogui.

Keltas “Tallink” prie tokio lietuvių antplūdžio kol kas neprisitaikė. Latviškai rusišką personalą, švepluojantį švediškai, matyt, jau dabar mikliai reikėtų apmokyti lietuvių kalbos.

Bene geriausiai tai padarė trečiarūšiai dainininkai ir aukščiausios klasės šokėjai viename asmenyje iš Brazilijos, kurie žerdami lietuviškus komplimentus į salsos ritmą mikliai įsuko ir pusnuoges blondines iš Žemaitijos.

Per Stokholmą – pėsčiomis

Jei planuojate Stokholmą pamatyti pėsčiomis, o laiko turite mažiau nei dieną – gerai suplanuokite maršrutą.
Pėsčiomis galima aplankyti ne daugiau kaip keletą muziejų, pavalgyti kur nors kavinėje ir dar spėti pasivaikščioti po senamiestį. Tokio pasivaikščiojimo metu būtinai reikėtų pamatyti senovinį Vazų laivą. Vėliau pėsčiomis galima leistis į senamiestį, Karaliaus rūmų link. Į keltą grįšite centrinėmis pėsčiųjų gatvėmis, nes tarp salų, salelių ir tiltų lengva pasiklysti.

Priminsime, kad Stokholmas gyventojų skaičiumi yra dvigubai didesnis už Vilnių, eismo srautai dideli, o susigaudyti ganėtinai sudėtingame siaurų senamiesčio gatvelių labirinte sudėtinga. Pasiseka tiems, kurie naudojasi GPS navigaciniu ryšiu, o jei pasikliausite vien žemėlapiu – galite užtrukti ieškodami įvairių, ne visada lankytinų paminklų.

Viso Stokholmo iššniukštinėti per trumpą dieną neįmanoma. Tam reikėtų mažiausiai keturių ar penkių dienų, tačiau ir per vieną bent jau pagrindinius turistų lankymosi taškus tikrai įsidėmėsite.

Nepakartojama kortelė

Jeigu nesi studentas ar keliauji su šeima – drąsiai lįsk į puslapį “Destination Stokholm” ir mėgaukis švediška prabangios ramybės oaze pakankamai pigiai. Nuo kelto iki “Scandic” viešbučio – 500 metrų, o ten dviem dienoms gauni nemokamą kortelę visam be galo brangiam viešajam transportui ir 65-iems muziejams.

Kiekvienam atvykusiam iš Vidurio ar Rytų Europos tai tikras lobis. Negana to, nemokamai gali rinktis šiaip itin brangias apžvalgines ekskursijas autobusu ar 2,5 valandos trunkančius pasiplaukiojimus laivu po Stokholmo salyną.

Antras neišsidildomas įspūdis ar pasigerėjimo šaltinis bent jau mūsų vienuolikos žmonių kompanijos moteriškajai daliai buvo švedų vyrų su vaikų vežimėliais gausa muziejuose. Du ar trys mažyliai, bekliuvinėjantys prie sportiškai suręsto švedo vyro kojų, – norma. O tokių grupių mūsų kolektyvo damos regėjo kas 300–400 metrų.

Beje, skiepyti pagarbą mokslui, gamtai ar istorijai švedų muziejininkai stengiasi pirmiausia irgi per vaikus ir tėvus.

Su gyvais eksponatais

Į išilgai prapjautą kūno maketo ertmę sudėti kepenis, tulžį, prostatą, širdį, plaučius ar inkstus – kur kas įdomesnis uždavinys vaikams, o ne suaugusiesiems. Tuo tarpu prapjautas gyvenamojo namo virtuvės maketas su rūsyje šalia vamzdžių belakstančia gyva žiurke – įdomus reginys jau ir suaugusiems lankytojams. Technikos muziejaus, matyt, didysis uždavinys ir yra “sugyvinti” eksponatus, todėl kiekvienas gali jais skraidyti, groti, išmėginti magnetines ar gravitacijos jėgas. Tai įtikimiau nei vadovėliai.

O, tarkime, Skanseno roplių skyriuje gali drąsiai glostyti gyvates ir voragyvius, pasukęs į kepyklėlę – pats išsikepti bandelę su šafranu.

Todėl, matyt, nieko nestebina specialiai ir švedų, ir atvykėlių šeimoms išleisti žemėlapiai “Barn & Family” (“Vaikas ir šeima”). Jame sužymėtos visos Stokholmo vietos, kuriose parengta gyvų, išardomų eksponatų, skirtų vaikams.

Muziejai – vaikų rojus

Iš tiesų ir Technikos muziejus, ir Skansenas (mūsų Rumšiškių liaudies muziejaus atitikmuo Stokholmo centre) tiek švedų, tiek lietuvių šeimų atžaloms – tikras rojus. Nori užsimauti ant galvos kosmonauto skafandrą – prašom, nori padirbėti televizijos studijoje – kodėl gi ne. Čia kiekvienas gali imtis ir operatoriaus, ir garso inžinieriaus, ir net diktoriaus vaidmens.

Visa ši aparatūra ne butaforinė, ji iš tikrųjų veikia – improvizuotos žinios keliauja į monitorius ir sulaukia šimtų krykštaujančių vaikų aplodismentų. Dar karštesnės ovacijos kyla, kai improvizuotas laidas pradeda vesti suaugusieji…

Atkreiptinas dėmesys, kad šalia kiekvienos gyvo stendo ar improvizuotos potencialios paauglio darbovietės – seminarų klasė. Į ja vorele švedai kulniuoja ištisomis klasėmis. Kas ten aptariama kartu su tam tikrų specialybių profesionalais – lengva nuspėti: tam tikrų profesijų privalumai bei trūkumai, ir tai, ar nesuduš į šipulius žydros idealistinės vaikų svajonės, susidūrusios su pragmatišku gyvenimu.

Tautiečių vaikų klausinėjome: kur norėtumėte važiuoti dar sykį? “Ten, kur muziejuose siaučia organiniai vėjai, kur stiklius mūsų akivaizdoje pučia žaislus ir kur nevaržomai galime lakstyti”, – atsakė vaikai, choru tvirtindami, kad tokių muziejų mūsų kaimynystėje, matyt, daugiausiai Švedijoje, Suomijoje ar Danijoje.