Kadaise, turbūt jau labai seniai, laisvamaniai ir politiškai nekorektiški veikėjai sugalvojo, kad reikia minėti rugpjūčio 23-iąją. Ir pavadino ją Juodojo kaspino diena. Atminti baisiai tos dienos išdavystei ir sąmokslui, kai Josifas Stalinas su Adolfu Hitleriu 1939-aisiais pasidalijo tarp jų karalysčių plytinčias žemes ir antrarūšes tautas, pradėdami Antrąjį pasaulinį karą.

Kai tie laisvamaniai nutarė prisiminti ir priminti, Hitleris jau senokai tūnojo pragare, bet Stalinas dar labai gyvas net ligi dabar; todėl ir sakau jums iš tikrųjų, tai buvo ir tebėra politiškai nekorektiška. Stalino mylėtojus ši iniciatyva turėjo liūdinti ir liūdina, sykiu su strateginiais paveldėtojais, ligi šiol. Negražu ką nors liūdinti.

Bet Baltijos tautos, kai jas pakėlė laisvės dvasia, nebuvo savo budelio mylėtojos. Todėl prisiminkime kelio spalvas su rugpjūčio 23-iosios gairėmis ir kaip greit kito gedulo kaspinas.

1987-ieji. Nesankcionuotas vietinių laisvamanių ir smalsių praeivių (plius dėmesingų pareigūnų) mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Ačiū tau, skulptoriau Gediminai Jokūboni, kad jau turėjom šį laisvės šauklio paminklą. Iniciatorius šmeižė, daužė, terorizavo, mėtė iš darbų. Bet po devynių mėnesių gimė Sąjūdis.

1988-ieji. Didysis mitingas-minėjimas Vilniuje, Vingio parke, į kurį Sąjūdžio pašaukti suvažiavo, susirinko iš visos Lietuvos per ketvirtį milijono piliečių. Čia tinka šis žodis. Kam svarbu tėvynės likimas – tie jos piliečiai, ar turėtų kišenėj sovietinį, ar kokį airišką pasą. Anuomet pareikalavome teisingumo: Stalino-Hitlerio sandėrio oficialaus pasmerkimo ir slaptųjų protokolų paskelbimo, visų politinių represijų su visomis tremtimis pripažinimo neteisėtomis, visų archyvų atvėrimo. Piliečių susirinkimo įgaliotas išsiunčiau to turinio pirmą Lietuvos laišką Michailui Gorbačiovui.

1989-ieji. Baltijos kelias. Trys tautos ne vien tais laikais neregėtoje, bet ligi šiol didžiausioje pasauly manifestacijoje nuo Vilniaus iki Talino pasakė ir visiems matomai parodė: toliau taip negali tęstis, norime laisvės. Velniop Staliną. Ir SSRS lūžo: gruodį pripažino, kad mūsų pardavimo paktas buvęs neteisėtas ir nusikalstamas.

1990-ieji. Jau viskas išryškinta Kovo 11-osios aktais, jau Lietuvos atlaikyta sovietų ekonominė blokada ir dar žeidžia tebesitęsiąs politinis smaugimas neleidžiant valstybės ryšių ir susisiekimo su Europa. Manifestacija “Europos kelias” prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, kurią tebelaikė užgrobę dabar jau pabūgę ir papildomai apsiginklavę SSRS (KGB) pasieniečiai. Daugybė autobusų ir palapinių ne vien iš Lietuvos, didžiulė surenkama estrada tiesiog laukuose, ir sąskrydis prasidėjo jau rugpjūčio 22-ąją. Laužėm sieną per visai ploną rizikos plauką spaudimu ir pasiuntinių derybomis, kol vis dėlto leido peržengti kelioms minutėms – simboliškam susijungimui su kitais europiečiais, ir kraujo nepraliejo.

1991-ieji, Liepsnojantis Baltijos kelias. Nelyginant senovės piliakalnių laužai šaukiantys telktis, nes priešas eina! Priešas jau žudė mūsų pareigūnus, jau pasiskelbė perimąs karinę ir visą valdžią Sovietų Sąjungoje ir draudžiąs mums bet kokias manifestacijas. Jūs būsit kalti dėl pasekmių – ir pareikalavo atšaukti. Neatšaukėme, o Maskvos pučistai patys ėmė bėgti. Broliai estai ir latviai ryžosi galų gale paskelbti visišką nepriklausomybę. Tada, rugpjūčio 23-iąją, jau liepsnojo džiaugsmo laužai, pergalės laužai.

Skaitytojau, supranti, kad pastarieji išdavystės ir tironų smurto minėjimai buvo nebe gedulingi, o kovingi ir džiaugsmingi. Užtvarų nebus keliams!

Toliau vis paminime Lietuvoje tą dieną, pasvarstydami dar kokias vietines negeroves ar nelaimes, kaip antai Vytauto Pociūno žūtį. Bet štai ėmė busti Europa. Jau dvi Europos Parlamento rezoliucijos, 2008-ųjų Prahos deklaracija ir 2009-ųjų ESBO Vilniaus deklaracija kviečia rugpjūčio 23-iąją vieningai, visos Europos mastu, minėti kaip nacionalsocializmo ir bolševizmo aukų atminties dieną. Ir kaip sakoma – “kad niekada nepasikartotų”.

Kai kurie vis dėlto labai pyksta (Dūmos ugnikalnis leidžia dūmus), gal nori, kad pasikartotų. Vėl ieško Ribbentropo. Kai kurie mėgina sukurstyti arba pasitelkti žydų kairiuosius radikalus, neva kitų aukų minėjimas mažinsiąs žydų tragediją. Tačiau negali taip būti, kad Dievas rūšiuotų nužudytus kankinius, o ponas Efraimas Zuroffas – tikrai ne Dievas. Net ir gausesni zurofininkai, paskelbę eilinį antilietuvišką išpuolį “Jerusalem Post”, kaip tie nenaudėliai Vilniuje drįstą smerkti Staliną lygiom su Hitleriu, gavo atkirtį tame pačiame laikraštyje iš autoritetingo žydų mokslininko ir visuomenininko Barry Rubino. Grupelės veiklą, kai puldinėjami Izraelio draugai, jis apibūdino kaip kvailybę, kuri žalingiausia pačiam Izraeliui.

Savo ruožtu niekas nebesuvarys Katynės į senaties maišą, neva tai ne karo nusikaltimas, nes, matote, karo tarp SSRS ir Lenkijos “nebuvo”. Deja, buvo, ir šias žudynes kartu su Stalinu palaimino išmėgintas signataras Viačeslavas Molotovas. Todėl manau, kad dar po metų rugpjūčio 23-ioji, nors nepatogi valstybių vyrams vasaros atostogų metu, jau bus tarptautinės reikšmės diena visai Europai.