Iš pokalbio su Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo teisėja dr. Danute Jočiene susidaro įspūdis, kad į lietuvius Europoje vis dėlto nebus žiūrima kaip į necivilizuotus ES gyventojus. Tokios išvados kyla bent jau kalbant apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą. Taigi pokalbis su dr D.Jočiene.

VEIDAS: Kaip Jūs vertinate Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo naujausią redakciją, kurioje vis dėlto įtvirtinama mūsų Konstitucijos nuostata dėl šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos?

D.J.: Šis klausimas jau buvo aptariamas Europos Taryboje, Lietuva paraginta persvarstyti šio įstatymo nuostatas. Nuo 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojusioje aptariamo įstatymo redakcijoje prie neigiamo pobūdžio informacijos priskiriama informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Konstitucijoje ir šalies Civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Tačiau ir Žmogaus teisių konvencijos 12 straipsnis numato tradicinės santuokos sudarymo galimybę tarp pilnamečių vyro ir moters. Santuokos sudarymas reguliuojamas pagal valstybės įstatymus. Tai reiškia, kad valstybė turi vadinamąją vertinimo laisvę ir pati sprendžia, kaip reguliuoti santuokos sudarymo klausimus, ar pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokas, ar ne. Iš esmės valstybė negali būti įpareigota to padaryti.

Kita vertus, manyčiau, kad minėtos įstatymo nuostatos galėtų būti vertinamos kaip neprasilenkiančios su konvencijos principais, nes netgi tam tikroje valstybėje pripažinus tos pačios lyties asmenų santuokos galimybę ar pripažįstant tokius santykius, nebūtina tokių santykių propaguoti ir jų skatinti rengiant radijo ar rodant televizijos laidas ir pan. Mano nuomone, tai tiesiog turėtų likti tokių asmenų privataus gyvenimo sfera, jų pasirinkimo teisė, kurią gina konvencijos 8 straipsnis.

Dar norėčiau priminti, jog Teismas yra konstatavęs, kad piešinių, kuriuose itin brutaliai vaizduojamas homoseksualumas ir zoofilija, konfiskavimas bei dailininko nubaudimas yra pateisinamas visuomenės moralės apsaugos tikslais, nes tokio pobūdžio itin brutalūs kūriniai buvo viešai demonstruojami parodoje, nenustatant lankytojų amžiaus limito bei neinformuojant apie parodos turinį. Taigi gali būti daroma išvada, kad valstybės turi teisę riboti informacijos pagal 10 straipsnį skleidimą, kai tai būtina dėl visuomenės bei jos moralės apsaugos interesų, svarbu tokį interesą ir priemonių proporcingumą tinkamai pagrįsti.

Beje, aptariamas įstatymas numato ir pozityvias nuostatas – tai ribojimą tokios informacijos, kuria skatinamas žmogaus orumą žeminantis elgesys, tokios, kuria iš žmogaus ar žmonių grupės tyčiojamasi arba žmogus ar žmonių grupė niekinami dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, neįgalumo, taip pat ir dėl seksualinės orientacijos, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų. Tokios nuostatos, mano nuomone, sudaro tam tikrą visų asmenų grupių interesų apsaugos balansą.

VEIDAS: Praėjusių metų pabaigoje Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad privalomas Nukryžiuotojo demonstravimas valstybinių mokyklų klasėse pažeidė tėvų teisę mokyti vaikus pagal savo įsitikinimus. Kaip Jūs vertintumėte Teismo priimtą sprendimą šioje byloje?

D.J.: Visų pirma reikia konstatuoti, kad ši byla Italijos vyriausybės prašymu buvo perduota nagrinėti Teismo didžiajai kolegijai, kurią sudaro 17 teisėjų, kaip kelianti sudėtingus konvencijos ir jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimus arba susijusi su rimta visuotinės svarbos problema. Todėl minėtas sprendimas neturi teisinės reikšmės, šioje byloje didžioji kolegija turės galimybę įvertinti ne tik Italijos, bet ir kitų valstybių konvencijos dalyvių reakciją ir priimti argumentuotai pagrįstą teisinį sprendimą.

Kita vertus, tokio pobūdžio bylose reikėtų atskirti teisinius dalykus ir moralinius, religinius aspektus, kurių vertinimas, atsižvelgiant į kontekstą, gali būti skirtingas. Mano nuomone, šioje byloje Teismas vertino tik tai, ar vis dėlto turi būti taikomi tam tikri apribojimai dėl Katalikų bažnyčios religinių simbolių (o Nukryžiuotąjį Teismas pripažino būtent tokiu) kabinimo viešose vietose, būtent valstybinėse mokyklose, kuriose mokosi ir vaikai, priklausantys religinėms mažumoms arba apskritai netikintys, ir kaip toks religinių simbolių viešas kabinimas paveiks konvencijos garantuojamą teisę į mokslą pagal tėvų religinius įsitikinimus arba kaip bus apginta tam tikros mokinių dalies negatyvi teisė neišpažinti jokios religijos.

Teismas pabrėžė, kad valstybės privalo garantuoti neutralumą, vykdydamos viešosios valdžios funkcijas, ypač švietimo srityje. Mano nuomone, buvęs sprendimas atspindi Teismo praktiką, suformuotą byloje, kad draudimas nešioti galvos apdangalus, kaip religijos simbolį, valstybinėse mokymo įstaigose nepažeidžia pareiškėjos religijos laisvės pagal konvencijos 9 straipsnį.

VEIDAS: O kaip konvencijoje garantuojamos religijos laisvės požiūriu galima vertinti Šveicarijos referendumo dėl draudimo statyti minaretus rezultatus?

D.J.: Pirmiausia šis klausimas ateityje gali būti pateiktas mūsų Teismo vertinimui, todėl apsiribosiu tik keliomis bendromis pastabomis: pirma, konvencijos 9 straipsnis, įtvirtindamas minties, sąžinės ir religijos laisvę, neįpareigoja valstybių imtis tam tikrų pozityvių veiksmų šiai laisvei garantuoti. Tai reiškia, kad valstybės nėra įpareigotos statyti bažnyčių, įrengti kitų tam tikslui skirtų vietų ir pan. Teismas pabrėžė, kad valstybė privalo netrukdyti ir nesikišti į religijos laisvės įgyvendinimą, siekdama garantuoti religinį pliuralizmą. Antra, valstybė turi teisę apriboti naudojimąsi šio straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis, jei tai daroma pagal įstatymą, jei tai proporcinga siekiamam teisėtam tikslui dėl viešojo intereso apsaugos ir jei tokios priemonės yra būtinos demokratinėje visuomenėje.

Dėl teritorijos planavimo sumetimų, ginant viešąjį interesą, buvo atsisakyta išduoti leidimą statyti maldos namus. Todėl viskas šiuo atveju priklauso nuo valstybės, kaip, kokiais argumentais remdamasi ji tokį apribojimą pateisins.

VEIDAS: Įdomu, kokiomis naujovėmis šiuo metu gyvena pats Europos Žmogaus Teisių Teismas?

D.J.: Didžiausios dvi naujovės. Pirma, Rusija pagaliau ratifikavo Žmogaus teisių konvencijos 14-ąjį protokolą, pakeičiantį konvencijos mechanizmą ir pertvarkantį Teismo veiklą. Antra, 2010 m. vasario 18–19 d. Interlakene (Šveicarija) vykusi 47 valstybių – Europos Tarybos narių ir konvencijos dalyvių aukščiausio lygio konferencija priėmė deklaraciją ir veiksmų planą dėl EŽTT ateities.

Siekiama nustatyti veiklos ateityje gaires ir aiškiai parodyti valstybėms konvencijos dalyvėms, kad Teismas nebegali funkcionuoti tokiu pavidalu, koks yra šiandien, ir kad būtinos principinės reformos pačiam Teismui ir jo efektyvumui išlaikyti. Šią mintį iliustruoja vien tas statistinis faktas, kad 2009 m. pabaigoje Teisme net apie 120 tūkst. pareiškimų laukė teisminio nagrinėjimo (2008 m. pabaigoje – 97,3 tūkst.). Dėl didelio skaičiaus tiek nagrinėjamų, tiek naujai pateikiamų pareiškimų jie kaupiasi metų metais.

2009 m. Teisme iš viso išnagrinėta 35,5 tūkst. skundų (2008 m. – 32 tūkst.), tačiau vien per 2009 m. Teismui buvo pateikta per 57 tūkst. naujų pareiškimų. Tai reiškia, kad naujai pateikiamų per atitinkamus metus bylų skaičius smarkiai viršija išnagrinėjamų bylų skaičių, ką jau kalbėti apie Teisme metų metais gulinčias bylas.

Maža to, 2009 m. 33 tūkst. pareiškimų (t.y. apie 93 proc.) buvo paskelbti nepriimtinais arba išbraukti iš bylų sąrašo, o tai aiškiai įrodo, kad asmenys dažnai kreipiasi į Teismą nepagrįstai, nežinodami nei konvencijoje ginamų teisių, nei Teismo darbo specifikos.

2009 m. prieš Lietuvą buvo paduotas 261 naujas pareiškimas (2008 m. – 255). Prieš Latviją pernai buvo paduoti 326, prieš Estiją – 204 nauji pareiškimai. Pastebėtina, kad 2009 m. 331 pareiškimas prieš Lietuvą buvo paskelbtas nepriimtinu (2008 m. – 217).

Tai rodo, kad asmenų, besikreipiančių į Strasbūrą, žinios apie šio Teismo veiklą yra gana ribotos, ir dažnai kreipiamasi nepagrįstai, pavyzdžiui, prašant panaikinti nacionalinių teismų priimtus sprendimus, atnaujinti procesą bylose, skundžiantis neteisingais nacionalinių teismų priimtais sprendimais, bet nemotyvuojant skundų ir pan.

2009 m. Teismas iš viso priėmė galutinius sprendimus dėl 2,4 tūkst. bylų (2008 m. – dėl 1,9 tūkst.). Nors Teismo produktyvumas 2009 m. padidėjo net 15 proc., palyginti su 2008 m., bylų Teisme sparčiai daugėja.

VEIDAS: Tad kaip pasikeis Teismo veikla?

D.J.: Deklaracija pabrėžia tarptautinės individualios peticijos teisės reikšmę žmogaus teisių gynybai bei primena konvencijos sistemos subsidiarumo principą, pabrėžia dialogo tarp Teismo ir valstybių būtinybę, skatina sumažinti aiškiai nepriimtinų bylų skaičių, skleidžiant informaciją apie Teismo veiklos ir ginamų teisių specifiką, būtinybę kuo efektyviau įgyvendinti Teismo priimtus sprendimus nacionalinėje teisėje ir pan. Šiems tikslams pasiekti valstybių patvirtintame veiksmų plane aptarta būtinybė sukurti papildomą naują mechanizmą pareiškimų priimtinumui nagrinėti (filtravimo mechanizmas). Pasikartojančiose bylose valstybės kviečiamos sudaryti taikius susitarimus, o Teismas – dažniau taikyti vadinamąją pilotinių bylų procedūrą, kuri reiškia, kad, nustačius sisteminę problemą tam tikroje valstybėje (pvz., proceso ilgumo problema, nacionalinių teismų sprendimų nevykdymo problema ir pan.), ši įpareigojama pati ją išspręsti.

Svarbu tai, kad atsiras vieno teisėjo sudėties Teismas, kuris turės teisę paskelbti skundą nepriimtinu arba išbraukti jį iš Teismo bylų sąrašo. Toks teisėjo nutarimas bus galutinis. Iki šiol nepriimtinumo sprendimas byloje buvo paskelbiamas trijų teisėjų komiteto. Antra, trijų teisėjų komitetai, kurie iki šiol sprendė tik pareiškimų priimtinumo klausimą, nuo 2010 m. birželio 1 d. bus įgalioti ir priimti sprendimą dėl bylos esmės, jeigu Teismo praktika dėl byloje nagrinėjamo klausimo yra aiškiai suformuota. Ir trečia, tais atvejais, kai pareiškėjas bus nepatyręs didelės žalos, Teismas galės paskelbti pareiškimą nepriimtinu, jei tas klausimas jau buvo nagrinėtas valstybės teisme.

VEIDAS: Ar tokių priemonių pakanka Teismo efektyvumui garantuoti?

D.J.: Tikrai nepakanka. Todėl jau Interlakeno deklaracijoje ir veiksmų plane aiškiai pabrėžta, kad turi būti įvestas papildomas, dar vienas pareiškimų filtravimo mechanizmas, kuris leistų Teismui kuo greičiau atmesti nepriimtinus pareiškimus, kokių Teisme vis dar absoliuti dauguma. Inicijuotas ir klausimas dėl septynių teisėjų kolegijų sudėties sumažinimo iki penkių teisėjų.