Jei bent kartą lankėtės lėlės teatre, negalėjote nepastebėti, kaip mažylis išpučia akytes, kai šoka ir dainuoja lėlės, o pliušiniai kiškučiai dreba iš baimės, kai atsėlina toks pat pliušinis vilkas. Tyrimais nustatyta, kad vaikai, kaip niekas kitas, geba suasmeninti daiktus, greitai persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamą. Pavyzdžiui, keturmetis, laikydamas rankose lėkštę, gali puikiausiai įsivaizduoti esąs formulės vairuotojas ir lakstyti po namus.

Nesvarbu, koks teatras bebūtų – kostiumų, lėlių ar net šešėlių, jis labai patinka jau atšventusiems trečiąjį gimtadienį vaikams. Mat mažieji patys gali jį kurti ir jame dalyvauti. Negana to, jis dar ir naudingas – vaidinimai formuoja mažųjų artistų socialinius įgūdžius, lavina vaizduotę, kritinį mąstymą. Vaikai suvokia konkrečią situaciją ir ją adekvačiai vertina, t.y. ne taip, kaip reikalauja stereotipai, o kaip to reikalauja pati situacija. O neretai “išvaidintas” situacijas pritaiko realiame gyvenime. Pastarosios gali turėti netgi gydomąjį poveikį. Juk labiausiai gąsdina tai, kas nepažįstama. Pabuvęs toje situacijoje gali pasisemti iš jos drąsos ir tikėjimo, kad tau pavyks.

Paprastai tėvams atrodo,  kad namuose tokį teatrą pasidaryti yra labai sunku. Tačiau taip tikrai nėra.

Scena – iš dėžės

Pirmasis mažylio teatras gali būti labai paprastas. Iš storesnės popierinės dėžės pasidarykite sceną, kurioje vyks vaidinimas. Viršuje ir priekyje iškirpkite dideles angas – per viršų nuleisite aktorius, o priekinė anga bus reikalinga žiūrovams stebėti vaidinimą. Sceną galite nuspalvinti, o iš nereikalingo audinio pritvirtinti teatro uždangą.

Į sceną – ir senos pirštinės

Tada su mažuoju režisieriumi nuspręskite, kokią pasaką vaidinsite, kad žinotumėte, kokių personažų jums reikės. Tik nepersistenkite ir nepasirinkite pernelyg sudėtingo repertuaro, ypač jei aktorių nebus daug – juk tuomet visus vaidmenis teks atlikti jums ir mažyliui. Jūs, beje, jo tekstą taip pat turėsite išmokti, kad prireikus galėtumėte pasufleruoti. Beje, trimetukui teksto reikia nedaug – tad atraskite savyje trumpintojų talentą. Pvz., “Raudonkepuraitę” galima sutrumpinti iki 10–ies sakinių… Nepamirškite ir galimybės paimprovizuoti. Kai jau mokėsite tekstą ir būsite jį suvaidinę mažiausiai triskart, vilkas juk gali netikėtai užklausti Raudonkepurės kokio nors juokingo dalyko…

Jei vaidinimo scenarijus jau parengtas, peržvelkite turimų pliušinių žaislų arsenalą. Kiekvienuose namuose atsiras nebenešiojamų senų kojinių ar pirštinių, kurios, pritvirtinus joms akis, nosį ar ragus, gali tapti bet kuo – ir žmogeliukais, ir gyvūnėliais. Ne ką blogiau atrodys ir iškarpos iš spalvoto popieriaus. Tokių pačių medžiagų pakaks ir vaidinimo dekoracijoms.

Žiūrovų pilna sofa

Didžiausia problema dažniausiai būna žiūrovai. Juk visiems labiau norisi vaidinti. O jei namuose tik mama ir mažasis aktorius? Labai svarbi užduotis – pasirūpinti publika. Galima iš anksto į teatrą pakviesti draugus, senelius, kaimynus, įteikus spalvingus kvietimus ar net programėlę. O po vaidinimo visus pakviesti išgerti arbatos su pyragėliu. Tai taps netgi gražia švente ir galimybe visiems pabūti kartu. Tačiau ne bėda, jei nutiks, kad į jūsų rengiamą vaidinimą tetos ar seneliai negalės atvykti. Juk meškučių, zuikučių ar lėlyčių pilni namai. Susodinkite juos visus ant sofos ir elkitės taip, tarsi jie jus matytų ir girdėtų. Kad būtų dar įtikinamiau, jie gali kalbėti jūsų lūpomis ir netgi nusileidus uždangai sušukti “bravo”.