Žmonės, kurie turi hobį ar laisvalaikio pomėgių, yra geresni, linksmesni ir darbingesni. Bent jau taip tikina psichologai. Pasirodo, gebėjimas atsipalaiduoti ir “perkrauti” smegenis – būtina harmoningos asmenybės sąlyga. O kaip tai padarysi, ne taip jau svarbu, svarbiausia, kad hobis priverstų užsimiršti.

Tiesa, dideliu laisvalaikio leidimo išradingumu lietuviai negali pasigirti: kas antras keliauja,kas trečias grybauja, o kas ketvirtas skaito knygas ir fotografuoja. Populiariausių hobių sąraše galima rasti ir pomėgį vairuoti automobilį, būti gamtoje, bendrauti su protingesniais už save, ir sodininkystę, medžioklę,  žvejybą, ir sporto varžybų per televizorių žiūrėjimą, ir net sėdėjimą su taure vyno prie židinio. Derėtų pridurti, kad pomėgių sąrašus pakoreguoja ir televizijos mados – jau keleri metai kone pusė Lietuvos laisvalaikiu mokosi šokti.

Vis dėlto yra žmonių, kurie nepasiduoda jokioms madoms ir turi ypatingų pomėgių. Neretai tie pomėgiai pasitarnauja kitiems ar daro šalį gražesnę. Turime ir ne vieną pavyzdį, kaip iš hobio žmonės sukūrė klestinčias įmones, o kartais hobis net išgarsina. “Veidas” surado keletą tokių žmonių.

Ir malonumas, ir verslas

Verslininką ir politiką Ramūną Karbauskį sunku sustabdyti, kai jis pradeda kalbėti apie “Naisių vasarą”. O papasakoti yra ką – pirmasis televizijos serialo sezonas sulaukė nemenkos sėkmės, jį žiūrėjo lietuviai net 60-yje pasaulio šalių, filmas išleistas DVD formatu ir jau rugsėjį pasieks pirkėjus, be to, jau parašytas scenarijus ir nufilmuotos antrojo sezono serijos, todėl žiūrovai vėl galės kiaurą žiemą gyventi kaimo aistromis.

"Veido" archyvas

Verslininkas Ramūnas Karbauskis rašo scenarijų serialui

Buvęs Seimo narys nė pats negali pasakyti, ar serialo scenarijaus rašymas vis dar hobis, ar jau darbas. Tačiau jis žino tik viena: “Jei pats nedirbčiau, “Naisių vasara” būtų kitokia. Joje neabejotinai atsirastų smurto, nes kino kūrėjai kažkodėl mano, kad jį būtina rodyti”. Scenaristas ir mecenatas kūrybinei grupei griežtai uždraudė keiktis ekrane ir didžiuojasi, kad šis serialas bemaž vienintelis per pastaruosius dešimt metų, kuriame nėra nė vieno sodraus keiksmažodžio. Užtat yra “rupūžė” ir “kiaulė”. O kaipgi kitaip, juk serialą žiūri vaikai!

R.Karbauskis į savo filmą žiūri ir kaip į socialinę auklėjamąją akciją. Šiemet jis močiutėms ketina parodyti, kaip jas apgaudinėja telefoniniai sukčiai. “Bandau šnekėti apie tai, ką jaučiu ir kas man labai skaudu. Seriale rodysime ir keturių vienišų moterų likimus, kad vyrai pamatytų, kas nutinka, kai jie neatsakingai elgiasi šeimoje”, – pasakoja scenarijaus autorius.

“Nieko nedarau, jei nesu tikras, kad galiu padaryti. Viską stengiuosi daryti iš širdies”, – sako verslininkas ir patikina, kad šis jo avantiūriškas pomėgis išvirto į didelį projektą, pasižymintį ilgalaikiais planais ir netikėtomis idėjomis, apie kurias esą greit sužinosime.

Hobis, duodantis ir kitiems naudos

Rašymas – daugelio žmonių pomėgis. Rašo ir Švietimo bei mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis, bet ne scenarijus, o straipsnius interneto enciklopedijai “Vikipedija”. Pasirodo, šis tarnautojas kiekvieną vakarą šiam pomėgiui skiria mažiausiai po valandą ir tikina, kad taip jis ne tik gerai praleidžia laisvalaikį ir nervus nuramina, bet gilina žinias bei pasidalija jomis su kitais.

"Veido" archyvas

Dainius Numgaudis rašo straipsnius “Vikipedijai”

“Prieš dvejus metus Londone konferencijoje sutikau pasaulinės “Vikipedijos” įkūrėją. Jis paskatino labiau pasidomėti šiuo tinklaraščiu, – pasakoja D.Numgaudis. – Iš pradžių tik skaitinėjau, o vėliau nusprendžiau tapti “Vikipedijos” bendruomenės nariu ir pradėjau laisvalaikį skirti jai pildyti”.

Taigi per pusantrų metų D.Numgaudis parašė ir papildė maždaug tūkstantį straipsnių apie Lietuvos kiną ir aktorius, aviaciją, surašė politikų, diplomatų biografijas.

“Nors lietuviškoji “Vikipedija” dar nėra labai gausi, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, esame priekyje”, – didžiuojasi kancleris ir paaiškina, kad Lietuvoje šis tinklaraštis turi bemaž 10 tūkst. entuziastų. Žinoma, ne visi vienodai aktyviai jį pildo, bet yra žmonių, kurie dirba kaip patruliai – tikrina informaciją, taiso ir faktines, ir gramatines klaidas, reikalauja kokybiškų tekstų.

“Vikipedija” – geras būdas sudominti žmogų. Tada jis ima žiūrėti, kas parašyta kitomis kalbomis, – pasakoja pašnekovas. – Tačiau matau ir pavojų: kartais mokinių domėjimasis prasideda “Vikipedija” ir ja pasibaigia, nes ten informacija pateikta glaustai ir patogiai”.

Ar “Vikipedija” nukonkuruos tradicines enciklopedijas, D.Numgaudis abejoja, nes ją brangu išlaikyti ir jos egzistavimas paremtas entuziazmu. Tačiau kancleriui tai netrukdo: “Puiki visuomeninė iniciatyva, dauguma žmonių dirba savanoriškai”.

Kino kritikas Skirmantas Valiulis, duoną valgantis iš rašymo, laisvalaikiu daugiau skaito. Dabar jo rankose A.Solženicyno “Gulago archipelagas”. Jo vertinimu, už šį kūrinį nėra geresnės knygos apie stalinizmą.

Sakysite, kad tai joks ypatingas pomėgis – juk skaitome visi. Taip, bet S.Valiulis ne tik skaito, bet dar ir kaupia ypatingą kolekciją. Jo namuose bemaž 20 tūkst. knygų, per tūkstantį filmų kopijų lobynas, o pastaruoju metu kritikas dar ėmė kaupti ir vaizdų archyvą.

"Veido" archyvas

Kino kritikas Skirmantas Valiulis kaupia knygų kolekciją

“Sovietmečiu kai kurių knygų nebuvo galima rodyti, užtat buvo įmanoma įsigyti. Taigi pasistengiau surinkti daug A.Smetonos laikų periodikos, kuri sovietmečiu buvo ypač draudžiama, – dėsto S.Valiulis ir čia pat pasišaipo iš savęs: – Yra anglų filmas apie paskutinius knygius, kurie vis renkasi pašnekėti. Maniau, kad tai fantastika, dabar, rodos, ir pats toks esu – šiame elektronikos amžiuje mano lobynas nieko nevertas, tik vietą užima – tris kambarius”.

Bet gerai pagalvojus, kuo mažesnė to lobyno nominalioji vertė, tuo didesnė antikvarinė – tai kaip laiko veidrodis.

Gražina Lietuvą

Kitas mūsų pašnekovas fizikas ir etnologas profesorius Libertas Klimka hobį atrado moksle – tada, kai ėmė domėtis mokslo istorija. “Gnomonika, mokslas apie saulės laikrodžius, buvo dėstoma Vilniaus universitete nuo pat jo įkūrimo pradžios”, – pasakoja profesorius. Smalsumą paskatino žinia, kad, pavyzdžiui, XVI a. Lietuvoje buvo gana daug saulės laikrodžių, taigi kilo klausimas kodėl – juk pas mus saulė ne toks dažnas svečias. Pasirodo, mechaniniai laikrodžiai buvo netikslūs, todėl rotušių ir bažnyčių bokštuose šalia jų būdavo braižomos ir saulės laikrodžio linijos, kad būtų galima patikslinti laiką.

"Veido" archyvas

Profesorius Libertas Klimka gamina saulės laikrodžius

Senajame Vilniaus universitete buvo projektuojami labai sudėtingi saulės laikrodžiai. Juose buvo daug astronominės informacijos – Zodiako ženklai, saulėgrįžos, lygiadienio žymos, planetų nuotoliai, žemės apsisukimo periodai, mėnulio skalės. Vakarų Europos miestuose jų daug išlikę, o pas mus – reta.

“Bet randi užuominų, kad būta – laikrodžiai puošė dvarų pastatus arba gėlynus, alėjas, visuomeninius pastatus”, – pasakoja profesorius. Vienas gražiausių, išlikęs Švėkšnos parke, statytas grafo Pliaterio, o Kėdainiuose esantis rodo laiką Rotušės kiemelyje – tai Radvilų palikimas. Sieninis saulės laikrodis yra Pažaislyje, o Vilniaus universitete yra nedidukas dekoratyvinis.

Natūralu, kad fizikui kilo mintis atgaivinti šią seną tradiciją. Pagalbon jis pasitelkė skulptorius ir architektus. Pirmasis didelis saulės laikrodis atsirado Nidoje ant Parnidžio kopos ir dabar profesoriui skauda širdį, žiūrint į jo griuvėsius. “Mano paties dalis, daug širdies įdėta”, – atsidūsta.

Kiti du laikrodžiai yra Molėtų observatorijoje ir Etnokosmologijos muziejuje, dar vienas didelis skulptūrinis – Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje. Dar yra Kaune ant universiteto sienos ir Maskvoje ant lietuvių gimnazijos – jis rodo laiką įvairiose lietuvių gyvenamose vietose.

“Norėčiau padaryti daugiau. Padovanoti draugams, bet vis laiko pritrūksta”, – atsidūsta mokslininkas ir priduria, kad paprastutį saulės laikrodį namie gali pasidaryti kiekvienas: tereikia žinoti geografinę platumą ir turėti tiesią į pietus atgręžtą sieną, antraip laikrodis nerodys tikslaus laiko.

“Norisi palikti žmonėms ką nors gražaus”, – savo hobio esmę apibendrina profesorius.

Turi netradicinių pomėgių ir kiti mokslininkai. Ir dažnai jų hobiai turi dar mažiau ką bendra su tiesioginiu darbu nei L.Klimkos. Štai kitas fizikas Vilniaus universiteto profesorius Jonas Vaitkus tyrinėja senąsias kultūras ir tautų kraustymosi peripetijas, o M.Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros vedėjas Alfonsas Vaišvila – Šiluvos istoriją.

Kito garsaus žmogaus – teatro režisieriaus Gintaro Varno pomėgis jį net įvėlė į konfliktus su valdiškomis institucijomis. Ornitologas iš pašaukimo, išvydęs sunaikintus retų ir saugomų paukščių lizdus Ignalinos rajone, ėmė stabdyti žudikišką miškų kirtimą vidurvasarį, per patį paukščių perėjimą.

Legendos sklinda ir apie Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro direktoriaus Kęstučio Strupo hobį. Pasirodo, šis profesorius per operacijas įsijungia garso įrašus, ir būtinai klasikinės muzikos – operų, simfonijų. Jaunieji kolegos neretai prašo paleisti ką nors šiuolaikiškesnio, bet profesorius nusišypso ir dažniausiai atsako: “Niekur kitur jūs tokios muzikos nesiklausote, taigi nors čia jos pasiklausykite”.