"Veido" archyvas

Užuot nubaudusi V.Uspaskichą už neprižiūrimą dvarą ar net atėmusi jį, valstybė ruošiasi šį dvarą išpirkti

Užuot atėmusi ir niokotojus nubaudusi, valstybė iš nevalyvų savininkų ruošiasi išpirkti griūvančius kultūros paveldo objektus.

Bartkuškio dvaras Širvintų rajone ir Kalnaberžės dvaras Kėdainių rajone – vertingi Lietuvos paveldo objektai. Pirmąjį XIX a. viduryje pastatė grafai Idalija ir Ignas Pliateriai. Kadaise čia buvo puikus parkas, virė gyvenimas, dirbo plytinė, veikė degtinės varykla. Antrajame dvare vaikystę praleido Rusijos imperijos reformatorius Piotras Stolypinas, o tarpukariu dvaras priklausė rašytojui Kaziui Binkiui.

Dabartinis Kalnaberžės dvaro valdytojas – bendrovė “Lukta”. Manoma, kad jos akcijų turi europarlamentaras milijonierius Viktoras Uspaskichas. Bartkuškio savininkė – buvusio kandidato į prezidentus Juozo Petraičio žmona Giedra. Abu dvarai katastrofiškos būklės – kiauri stogai, griūva perdangos, yra sienos.

Kultūros paveldo departamentas šiuos savininkus (ir ne tik juos) ne kartą buvo įpareigojęs sutvarkyti pastatus. “Reikalavome ir reikalaujame, kad istoriniai pastatai būtų apsaugoti bent nuo lietaus ir sniego, kad į juos negalėtų patekti pašaliniai asmenys”, – sako departamento direktorė Diana Varnaitė. Tačiau savininkai į tokius raginimus nereaguoja, mat už reikalavimų nevykdymą dabar gresia tik 1000 Lt bauda. Kadangi šių ir dar keliasdešimties dvarų būklė tolydžio blogėja, svarstoma galimybė juos iš savininkų priverstinai išpirkti.

Priminsime, kad prieš 20 metų Lietuvoje buvo registruotos 3342 buvusių dvarų ir palivarkų sodybos. Dabar į kultūros vertybių registrą įtraukta vos 600. Iš jų, pasak paveldosaugininkų, sparčiai nyksta daugiau nei dešimtadalis. Ar valstybė, norėdama juos išgelbėti, visus turėtų išpirkti?

“Man pikta. Belgijoje, Liuksemburge, Vokietijoje yra kitokia tvarka: jeigu žmogus disponuoja paveldu, kasmet turi atsiskaityti savivaldybei, ką padarė objekto labui – nudažė kaminą ar pataisė lietvamzdį. Už tai gauna nedidelę kompensaciją. Jeigu savininkas neatsiskaito arba nieko nedaro, iš jo valstybė pastatą ne išperka, o tiesiog atima ir dar skiria didžiulę baudą už tai, kad sugadino”, – pasakoja Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė.

Tiesa, tam, kad Lietuvoje būtų galima nusavinti turtą, reikėtų keisti įstatymus. Tačiau Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis tikina, kad departamentas neturi teisės inicijuoti naujų įstatymų, ir priduria, jog Škotijoje elgiamasi dar kitaip – pasamdomas rangovas, kuris sutvarko paminklą, o savininkui pateikiama sąskaita sumokėti. Jei šis nesumoka, tada turtas jau atimamas.

Visagalės savivaldybė

“Mūsų žmonės vis dar nesuvokia, kad autentiškumas – didelė vertybė, – tvirtina A.Degutis. – Paveldo objektus restauruoti brangu, todėl atsiranda vis daugiau savininkų, kurie siūlo nugriauti ir pastatyti tokį patį, tik naują – bus ir pigiau, ir gražiau”.

Tai, kad Lietuvoje labai mažai savininkų, kurie suvokia, kokį turtą jie valdo, ir elgiasi atsakingai, pritaria ir Lietuvos pilių bei dvarų asociacijos prezidentė Lina Blažytė. Pasak jos, dauguma žmonių dvarą įsigyja, nes įsigeidžia, bet paskui nežino, ką su juo daryti. Treti dvarus paveldi, bet neturi pinigų turtui tvarkyti ir prižiūrėti, todėl dažnai palieka pastatus likimo valiai.

“Tačiau prieš nusavinant dvarus reikėtų atidžiai pasižiūrėti, kiek valstybė prisidėjo prie to, kad objektas būtų išsaugotas”, – tvirtina asociacijos prezidentė.

Pasirodo, daugelį sąlygų dvarams nykti sukuria savivaldybės. Visų pirma žmogui nusipirkus kultūros paveldo objektą po juo esanti žemė vis tiek lieka valstybės nuosavybė, todėl savivaldybė turi išnuomoti ar kitu panaudos būdu perduoti ją naujajam šeimininkui. Tačiau neretai nutinka taip, kad vietiniai valdininkai nori patys pasinaudoti gražiomis vietomis: įteisinti nelegalias statybas ar suformuoti sklypus individualiems namams statyti. Pavyzdžiui, iš Plinkšių dvaro Mažeikių rajone valdininkai norėjo atkovoti ežero pakrantę. Po dvejų bylinėjimosi teismuose metų dvaro savininkas laimėjo bylą. O štai Jurbarko rajono Belvederio dvaro šeimininkas vis dar varsto teismų duris. Kol dvaras neturi žemės, savininkas neturi teisės nieko daryti, net likviduoti avarinės pastatų būklės.

Dar daugiau bėdų kyla su objektais, priklausančiais keliems savininkams. Puikus pavyzdys – Palangos kurhauzas, kurio keli šeimininkai niekaip negali susitarti, kaip tvarkyti ir kiek kas turi mokėti. Į nepavydėtiną padėtį yra patekęs ir Lentvario dvaro rūmus Trakų rajone nupirkęs verslininkas Laimutis Pinkevičius. Šio dvaro žemė buvo išdalyta į daugybę mažų sklypelių. Ir nors L.Pinkevičius atpirko dalį sklypų, tikėdamasis suformuoti vieną didelį dvaro sklypą, sujungti jų negali, nes į vidurį įsiterpę sklypeliai, priklausantys ūkiniams pastatams, o juose gyvena pastatus privatizavę žmonės.

“Taigi valstybė dažnai ne padeda išsaugoti kultūros paminklus, bet trukdo”, – apibendrina L.Blažytė.

Bažnyčiai įstatymai negalioja

Šį pavasarį visi matėme, kaip buvo suniokota Aušros vartų galerija, vedanti į koplyčią: nuplėštos grindys, laiptų pakopos, išmontuoti senoviniai mediniai porankiai, mozaikinės betono laiptų pakopos, išardytos istorinės medinės durys, sugadintas sienų mūras ir tinkas, medinės langų palangės pakeistos marmurinėmis, užmūryta niša. Už paminklo autentiškumo sugadinimą niokotojams – “Archinova” direktoriui Antanui Gvildžiui, architektams Iljai Makarovui ir Virgilijui Spudui buvo panaikinti nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatai, o Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba, kuri užsakė darbus, įpareigota atlyginti Aušros vartų galerijai padarytą žalą ir atstatyti viską taip, kaip buvo. Tačiau tarnyba, užuot pataisiusi paminklą, ėmė bylinėtis su departamentu.

Tai nieko keista, jei žinai aukščiausios bažnytinės valdžios poziciją. Specialistai padarytą žalą įvertino 22 tūkst. Lt, o kardinolas Audrys Juozas Bačkis viešai pareiškė, kad toks vertinimas “mažų mažiausiai nėra adekvatus” ir spręsti apie “vietų, erdvių ir objektų apsaugą” yra išskirtinė Bažnyčios kompetencija.

Tačiau G.Drėmaitė mano kitaip: “Bažnyčiai, kaip ir bet kuriai kitai šalies institucijai ar piliečiui, galioja tie patys įstatymai, t.y. kultūros paminklus saugo valstybė” .

A.Degutis antrina: “Mes per daug liberaliai elgėmės su Bažnyčia, todėl jiems išsivystė nebaudžiamumo jausmas”. Iš tiesų už Aušros vartų suniokojimą Bažnyčia nubausta kone pirmąkart. Tiesa, prieš kelerius metus Radviliškio rajono Pociūnėlių klebonas Vytautas Kurtinaitis buvo priverstas atstatyti šventoriaus vartus, kuriuos buvo išgriovęs.

Kapų plėšikai nesutramdomi

Dar vienas skaudulys ir paveldo niokojimo drama – nelegalioji archeologija. Šios negerovės Lietuvoje į viešumą iškilo 1985-aisiais, kai viename pilkapyne iš 80 pilkapių nelegaliai buvo iškasinėta net 30. Po to vandalai apsiramino. 2003 m. kilo kitas didžiulis skandalas Rytų Lietuvoje, kai nedidelėje teritorijoje buvo nelegaliai iškasinėti net 52 pilkapiai. Lobių ieškotojai pilkapiams tuomet padarė arti pusės milijono litų žalos. O visai neseniai sučiupti Apuolės piliakalnį iškasę juodieji archeologai pridarė net 1,5 mln. Lt žalos.

Specialistai teigia, kad dabar po Lietuvos laukus su metalo ieškikliais slankioja maždaug 200 žmonių. Laimei, dauguma jų į kultūros paveldo objektus nelenda. Tačiau yra ir “profesionalų”, vadinamų juodaisiais archeologais, kurie gyvena iš kapų plėšimo. Tiesa, prekyba archeologiniais radiniais uždrausta irLietuvoje nėra tokių radinių rinkos, todėl dauguma jų kontrabanda iškeliauja į užsienį, dažniausiai Rusiją.

Nors neseniai buvo pataisytas Kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymas ir visi norintieji kasinėti su metalo ieškikliais privalo gauti Kultūros paveldo departamento leidimą, jis giedros archeologijos padangei neužtikrino. “Dabar sutikę žmogų su metalo ieškikliu galime paklausti, ką jis veikia ir ar turi leidimą”, – sako Kultūros paveldo departamento kontrolės skyriaus vedėjas Rimantas Kraujalis.

Dar paminklosaugininkai piliečius gali bausti administracinėmis 1–3 tūkst. Lt baudomis. Tačiau pagauti juoduosius archeologus ne taip lengva. O pagavus reikia nustatyti padarytą žalą ir išgyventi teismų maratoną.

Didelių vilčių, kad bus sustabdytas pilkapynų niokojimas, R.Kraujalis neturi – tai bėda, su kuria susiduria daugelis pasaulio valstybių, ir dar neišrastas būdas, kaip veiksmingai kovoti su kapų vandalais.