Eglės Rakauskaitės vitražai puošia interjerus, nemažai jų iškeliavo ir į užsienio šalis – Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Ukrainą. Palytėtas jos rankų stiklas atgyja – sutviska spalvomis, spinduliuoja šilumą ir jaukumą. Tiesa, kol jos kurti nepakartojami vitražai sušvis vienoje iš Vilniaus bažnyčių, veikiausiai dar prabėgs ne vieni metai. Bet ji ne iš tų, kurios dėl pinigų stygiaus, sunkumų ar nusivylimo išsižada savo kelio. Nors galėjo nutikti ir taip…

Pasakodama apie save Eglė neslepia, kad kai ji panoro mokytis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, jos tėvai – biochemikė Gelma Rakauskienė ir tėtis profesorius habil. dr. Rimantas Rakauskas – nė kiek dėl to neapsidžiaugė, nes dukra rinkosi jiems nepažįstamą gyvenimo kelią.

Kai menas įdomesni nei matematika

“Su tėvais daug keliaudavome po gamtą. Tėvas, nematydamas paukščio, o tik išgirdęs, kaip tas čiulba, galėdavo pasakyti, koks čia paukštis. Beje, ir saulėlydžius, kokie šie yra tapybiški, ne kas kitas, o jis man parodė. Kadangi mūsų giminėje daug biologų, tėvai, matyt, taip pat norėjo, kad domėčiausi tuo, kas jiems artima. Bet man nuo mažens labai patiko spalvos. O štai tiksliesiems mokslams visai neturėjau jokių gabumų. Tai buvo mano bėda nuo pat pirmos klasės, – šypsodamasi atsidūsta Eglė. – Nors abu tėvai išsijuosę mokė matematikos, visos jų pastangos nueidavo perniek. Tiesa, į menus linkusių giminėje lyg ir nebuvo, tik tėvo brolis Audrius Rakauskas, dabar televizijoje vedantis laidą “Gustavo enciklopedija”, taip pat mėgsta piešti. Turint tokį pavyzdį kaip aš, tėvams teko prieiti prie išvados, kad yra žmonių, kurie gali ir nemokėti matematikos…”

Prisimindama vaikystės metus Eglė sako, kad jos tėvas, jai įnikus į tapybą, save ramino tvirtindamas, kad tai laikina, dukra patapys, o paskui stos mokytis į universitetą. Tiesa, tada ir pati Eglė dar nežinojo, kad po kurio laiko tapybą ji iškeis į stiklą. Tada pravers ir matematikos žinios, nes kuriant vitražus būtinas didelis tikslumas.

Tie, kurie svajoja apie didelius turtus, vitražų nekuria

Eglė pasidžiaugia, kad jos kūryba šeimoje bene labiausiai domėjosi ir domisi mama. “O tėtis, kai gavau pirmuosius užsakymus, net stebėjosi: “Tu matai, žmonėms reikia vitražų…” – pasakoja ji. Pasidomėjus, ar kurdama vitražus nesijaučia esanti tėvų išlaikytinė, mergina patikina, kad galima gyventi ir iš kūrybos: “To, ką uždirbu, pragyventi užtenka. Daugiau ne ką galiu sau leisti. Bet svarbiausia, kad tai, ką darau, man įdomu”. Ir nesvarbu, kad kuriant vitražus tenka dirbti su gan nuodingu švinu, o baigęs vieną užsakymą niekada negali būti tikras, jog sulauksi kito.

Skeptikams Eglė nieko ir nesistengia įrodyti. “Kai kartą, grįžtant iš badmintono varžybų, kuriose dalyvavau, vienas verslininkas pasidomėjo, ką gyvenime veikiu, išgirdęs, kad kuriu vitražus, jis dar kartą perklausė, kas tai. Paaiškinau, kad daužtą stiklą sujungiu švinu – tai toks menas. O jis vėl: “Kam tai darai?” Na, kaip žmogui paaiškinsi, kam tai darau. Žinoma, jeigu norėčiau uždirbti milijoną, vitražų nekurčiau”, – šypteli ji.

Kūryba – kaip  privilegija

Kai šiais metais keliems šimtams Vilniaus dailės akademijos absolventų buvo teikiami diplomai, juos išlydintys dėstytojai liūdnokai šmaikštaudami sakė, kad veikiausiai su daugeliu jų susitiks užsienyje. Kažkas tąkart dar pridūrė, kad jie dirbs kavinėse, baruose, viešbučiuose ir prekybų centruose. Girdi, pažaidėte – ir užteks… “Bet kad ir kur būtumėte, nepamirškite, jog esate menininkai, turite dievišką kibirkštį. Nes tas, kuris ją savyje užgesina, užgęsta ir pats”, – sakė vienas dėstytojas. Tuos žodžius prisiminiau kalbėdamasi su Egle, kuri, kurdama vitražus, gali dienų dienas praleisti dirbtuvėse, o įsijautusi į nepaprastos kantrybės ir kruopštumo reikalaujantį darbą kartais net pamiršta, jog yra pakviesta į pasimatymą.

Keistas dalykas, bet kūryba, kuri šiais laikais bene kukliausiai vertinama, tarsi tampa išskirtine privilegija. Mat suteikti sau tokią laisvę gali tik tie, kuriems užtenka valios ir ryžto eiti pasirinktu keliu. Beje, iš penkių bendrakursių, prieš kelerius metus Vilniaus dailės akademijoje baigusių monumentaliosios dailės (vitražo) specialybę, dabar juos kuria ji viena. O po stažuotės Sanderlando universitete Didžiojoje Britanijoje, nors Eglė ir galėjo bandyti toliau kurti šioje šalyje, ji vis dėlto grįžo į Lietuvą: “Studijos Anglijoje pakeitė mano požiūrį tiek į vitražą, nes turėjau progą susipažinti su įvairiomis jo atlikimo technikomis, tiek į gyvenimą. Kol gyvename Lietuvoje, atrodo, kad esame dideli ir ypatingi, o kai nuvykstame ten, pamatome, kaip viskas platu ir kokie esame maži. Supratau, kad reikia saugoti savo individualumą, nes tai vienintelis dalykas, kuo gali būti įdomus”.

Šviesos niekada nebūna per daug

Apie vitražą Eglė kalba su tokiu užsidegimu, tarsi nieko įdomesnio už jį pasaulyje nebūtų. Na, ir kas, kad stiklas įnoringas ir jį montuojant per vieną mirksnį kelių mėnesių darbas gali nueiti perniek, kad dedant į krosnį neįmanoma nuspėti, kokios ant stiklo rasis spalvos, o gal net teks rinkti jo duženas. “Esu negatyvistė. – sako Eglė. – Jeigu stiklas gali skilti, tai man visada atrodo, kad būtinai ir skils, užtat paskui galiu džiaugtis, jeigu vis dėlto jis neskyla”.

Bepigu tapytojui, kuris po keliolikos potėpių ant drobės jau mato rezultatą, o kuriant vitražą tos akimirkos tenka ilgokai laukti. Ir dar būtina apsiginkluoti geležine kantrybe ir tvardyti emocijas. Tai paveikslų dailininkas gali pritapyti, o vitražas – gan brangus menas. Todėl daugelis idėjų ir vizijų savo valandos laukia eskizuose ar projektuose.

Štai Eglės kurti vitražai, nors ir turėtų sužibėti Vilniaus Pilaitės mikrorajone iškilsiančioje bažnyčioje, bet šiuo metu ten pastatyti tik parapijos namai, o parengtas bažnyčios projektas jau beveik dešimt metų laukia darbų pradžios.

Kartu su juo ir jos vitražai. Kita jos vietoje nuleistų rankas, bet Eglė kuria toliau.

Beje, po magistrantūros studijų ji vienu metu jau buvo susitaikiusi su tuo, kad vitražas galbūt liks didžiausias jos pomėgis. Vis dėlto įsidarbinusi baldų projektavimo įmonėje ekspozicijų salėje pakabino ir kelis savo darbus. Taip sulaukė vieno, paskui kito privataus užsakymo. “Vitražas turi unikalią savybę keisti šviesą. Net jeigu lauke lyja, sninga ar siaučia audra, spalvotas stiklas sukuria saulės šviesos efektą”, – pateikia vieną jo privalumų. O štai baldų projektavimui, kurio tada ėmėsi, ilgainiui nebeliko laiko.

Mintys apie šeimą

Štai taip šmaikštaudama Eglė atsakė, kai tardamasi dėl pokalbio pasiteiravau jos apie šeimą: “Gyvenu viena, nes kūryba suvalgo viską. Be to, labai sunku sutikti žmogų, kuris galėtų suprasti tai, kas man svarbu, ir susitaikytų su tuo, kad būdama su juo mintyse galiu būti labai toli. O šeimai, kaip ir kūrybai, reikia atiduoti visą save”.

Paklausta, kodėl pastaruoju metu vis daugiau žmonių renkasi ne buvimą kartu, ne šeimą, o gyvenimą atskirai, Eglė atsako, kad tai pasaulinės politikos rezultatas. Vienoje knygoje ji perskaitė gan drastišką teiginį, kad valdantieji apie 90 proc. pasaulio kapitalo sprendžia, kuria kryptimi jis turi eiti. Jų sprendimu, šešis milijardus viršijančią žmonių populiaciją reikia mažinti. Tad šiai programai įgyvendinti pasitelkiami karai, ligos, skiepai, alkoholis ir kitos priemonės. Netgi žmonės per filmus, žiniasklaidą programuojami taip, kad nenorėtų kurti šeimos. Kas žino, gal taip, kaip gimsta paveikslai ir vitražai, kaip modeliuojami drabužiai ar konstruojami automobiliai, kažkas modeliuoja viską, kas vyksta pasaulyje?

Apie silpnybes, likimą ir “vadybininkus”

Kad jai užtenka ištvermės ir stiprybės – ir taip aišku. O ar turi silpnybių? “Labai nemėgstu tvarkytis namų. Tam vis nelieka laiko. Kol gyvenau su tėvais, buvo geriau, nes tekdavo tvarkyti tik vieną kambarį, o dabar jų net trys. Deja, juose tvyro meninis chaosas, kurio aplinkiniai dažniausiai nesupranta. Ne, nemanau, kad tai būdinga daugeliui menininkų. Pažįstu tokių, kurie patapę viską aplink sutvarko ir sudėlioja į savo vietas. Man taip neišeina. Bet kai imuosi tvarkos, tada tvarkausi labai preciziškai. Gaila, kad toks noras ateina tik kokį kartą per mėnesį”, – prisipažįsta ji.

Eglės bute nėra vitražų. Nebent tie, kuriuos turi nuvežti į vyksiančią parodą. Ir kambariuose ant sienų savo tapybos darbų ji nekabina. Kodėl? “Savo darbams esu labai reikli. Vis ieškau priekabių, analizuoju. O į kitų paveikslus žiūriu visai kitaip – gražu, negražu, ir tiek”.

Eglė tiki likimu. “Labai stebėjausi, kai viena dėstytoja, pametusi pinigus, į tai reagavo labai ramiai: “Jeigu vienoje vietoje netenki, tai kitoje vietoje atrasi…” Bet iš tiesų taip gyvenime ir būna. Manau, daug kas priklauso nuo likimo ir nuo mūsų minčių bei norų”.

Jai svetimas ir išskaičiavimas: “Nemėgstu tokių, su kuriais kalbiesi, o žmogaus galvoje tiksi velniai žino koks skaitliukas: kiek ir ko iš tavęs gaus. Anksčiau yra tekę ne kartą nusivilti, kol suvokiau, kad su tokiais “vadybininkais” iki kaulų smegenų iš viso geriau nebendrauti”.

Ji nestokoja optimizmo. Tą rodo ir Eglės vitražai. Juose galima išvysti bundantį miestą, pavasario dvelksmą, į aukštį besistiebiantį vijoklį… Bet tas nepaprastas spalvų švytėjimas, visa tai, kas užburia ir traukia žvilgsnį, kas pakylėja ir tarsi įkvepia viltį, negimsta iš karto. Į stiklą, kaip ir į gyvenimą, kad jis prisipildytų gyvybės, reikia sudėti save visą, reikia įkvėpimo, nerimo, meilės, kančios ir atsipalaidavimo. To gyvenime Eglė ir ieško.