Užsienio politika geriausiu atveju neaiški, o konkrečiau – prorusiška, nusigręžianti nuo strateginių partnerių JAV, išduodanti šalis, kurioms daug metų tarptautinėje arenoje buvome advokatai. Toks dėliojasi naujosios Lietuvos užsienio politikos įvaizdis. Ar taip ir yra iš tikrųjų, atsakymų ieškome kalbindami užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį.

VEIDAS: Kaip Lietuvos užsienio politikoje pasireikš tai, ką mūsų valstybės vadovė prieš keliolika dienų įvardijo taip: Lietuva nebus JAV politikos įkaite ir vykdys nepriklausomą užsienio politiką?

A.A.: Kuo Lietuva nebus, negaliu atsakyti, bet galiu aiškiai pasakyti, kad Lietuvai JAV buvo ir išliks strateginė partnerė, ypač saugumo klausimais, ką, beje, pabrėžė prezidentė savo kalboje Lietuvos diplomatams. Labai aktyviai konsultuojamės su aukštais JAV pareigūnais, ekspertais, diplomatais visais klausimais – ir dėl NATO strateginės koncepcijos, ir kitais.

VEIDAS: Tokia Jūsų nuomonė. Tačiau prezidentė, pavyzdžiui, atsisakydama JAV prezidento Baracko Obamos kvietimo atvykti su juo susitikti į Prahą, aiškiai artikuliavo abejonę, ar JAV Lietuvą laiko strategine partnere.

A.A.: Kodėl nelaiko? Laiko, per dieną kartais dukart kalbuosi su JAV ambasadore, palaikome nuolatinį ryšį. Iš kur formuojasi toks požiūris? Iš savo dvidešimties metų politikoje patirties žinau, kaip kartais žodžiai išverčiami, o kiekviena citata juk turi savo kontekstą. Man labai svarbu, kas parašyta Vyriausybės programoje, Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų programoje ir ką pasako prezidentė užsienio politikos klausimais. Galiu tik pakartoti: bendradarbiavimas vyksta strateginiais klausimais ir strateginiu lygmeniu.

VEIDAS: Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sukritikavo užsienio politiką dėl, anot jo, santykių su Rusija gerinimo bet kokia kaina, mažesnio dėmesio Moldovai, Ukrainai, Gruzijai.

A.A.: Aš nustebęs, taip galiu pasakyti. Gali būti, kad prezidentas V.Adamkus neturi tiek informacijos, kiek turėjo būdamas prezidentas. Nematau, dėl ko būtų galima sakyti, kad vyksta santykių gerinimas su Rusija bet kokia kaina.

Nebent jei kas mano, kad tai kažkokia kaina, jei po dvejų metų pertraukos pirmą kartą įvyko sėkmingas tarpvyriausybinės komisijos posėdis, kad iš 17 sutarčių, kurių projektai buvo marinuojami po aštuonerius devynerius metus, penkios yra beveik baigtos, galima sakyti, per šį pusmetį, kad Lietuvos pirmieji asmenys turėjo kontaktų su Rusijos vadovais, ko tiek metų nebūta.

O jei kalbėsime apie mūsų santykius su Rytų partnerystės valstybėmis – Moldova, Ukraina, Gruzija, tai jie tapo daug konkretesni ir Lietuvos pagalba šioms šalims labai rimta. Mano, kaip užsienio reikalų ministro, antras vizitas buvo į Gruziją, kur buvo pasirašytas konkretus paramos Gruzijos ėjimui į ES dokumentas, ES užsienio reikalų taryboje pavyko įtraukti šį klausimą į spalio mėnesio darbotvarkę. Inicijavau Moldovos draugų grupės susitikimą Kišiniove. Į Ukrainą važiuoja diplomatų ekonomistų delegacija, kad įtvirtintų mūsų verslo pozicijas ir išsiaiškintų kai kuriuos dvišalės prekybos nesusipratimus.

Beje, Lietuvoje viešėjęs Gruzijos premjeras Nika Gilauris man sakė esąs labai nuoširdžiai nustebęs, kodėl jo visi klausinėja, kaip Gruzija jaučiasi, kai Lietuva nustojo ją palaikyti. Kas tikrai pasikeitė, tai retorika – dabar dirbami konkretūs darbai, bet be viešųjų ryšių pratimų.

VEIDAS: Bet kodėl stringa susitarimai dėl palengvinto pasienio režimo su Kaliningrado srities, Baltarusijos pasienio teritorijomis?

A.A.: Lietuva 2009 m. norėjo pasirašyti sutartį su Baltarusija, buvome pasirengę pasirašyti ir su Rusija. Su Baltarusija pasirašysime labai greitai. O dėl sutarties su Rusija buvo viskas suderinta, bet paskui prasidėjo idėjos dėl supaprastinto režimo suteikimo visai sričiai, ne tik 50 km nuo sienos. Toks jausmas, kad kažkas tyčia nori atitolinti procesą, nors jau dabar pasienyje gyvenantys žmonės galėtų naudotis šiomis lengvatomis. O keisti sutarties reglamentą – ilga istorija.

VEIDAS: Kas konkrečiai per šį pusmetį, kai vadovaujate valstybės diplomatinei tarnybai, padaryta reikalaujant iš Rusijos atlyginti okupacijos žalą, ką taip pabrėždavote dirbdamas Seime?

A.A.: Inicijavau tarpžinybinės grupės šiems klausimams spręsti steigimą. Be kitų konkrečių dalykų, jai pavesta parengti siūlymus dėl juridinio asmens, kuris konsultuotų ir teiktų juridinę pagalbą dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl Sovietų Sąjungos okupacijos, įsteigimo. Antra, susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu priminiau galimybę sukurti pasitikėjimo forumą, ir jis tam pritarė. Trečia, iškėlėme klausimą dėl galimų papildomų teisinių ES aktų, susijusių su totalitarinių režimų nusikaltimais, priėmimo. Šio klausimo išlaikymas tarptautiniu lygmeniu rodo, kad Lietuva jo neužmiršo.

VEIDAS: Ar tikite, kad kada nors žalos atlyginimo reikalavimas virs tikrais milijardais?

A.A.: Nenoriu kalbėti apie pinigus. Pirmiausia reikia siekti bendro supratimo, o jei žiūrėsime į praeitį vienodai, tada prasidės kitas etapas. Tai ilgas procesas. Štai kiek metų klausimus su Rusija bando išspręsti Japonija.

VEIDAS: Ar vyksta derybos dėl Lietuvos ir Rusijos vadovų oficialių vizitų? Kokiais konkrečiais klausimais Lietuva siektų susitarti, jei toks susitikimas įvyktų artimiausiu metu?

A.A.: Neturime tapti susitikimų ar vizitų įkaitais, kad tai nepradėtų diktuoti mums politinės darbotvarkės ir lemti derybų proceso. Diplomatinė tarnyba dirba savo darbą, suderintos sutartys dėl bendradarbiavimo metrologijos ir standartizacijos srityje, dėl bendradarbiavimo esant ekstremalioms situacijoms, dėl naujo tilto per Nemuną ir kt.

Dabar savo pusėje neturime nė vienos sutarties – visos su mūsų pasiūlymais Rusijoje. O kvietimas susitikti pirmiesiems šalių asmenims yra, bet laikas turi natūraliai subręsti, kai sutarčių paketas abiem pusėms pasirodys pakankamai solidus.

VEIDAS: Kokių pragmatiškų tikslų Lietuva siekia bandydama gerinti santykius su Baltarusija?

A.A.: Nenoriu sakyti nei pragmatiškų, nei nepragmatiškų – Baltarusija mūsų kaimynė, todėl svarbi įvairiais aspektais. Štai su Baltarusijos opozicijos atstovais kalbėjomės apie artėjančius rinkimus Baltarusijoje, ir jokia paslaptis, kad rėmėme ir remsime baltarusių demokratinius judėjimus. Tačiau lygiai taip kalbėjausi su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Martynovu dėl aukštos įtampos linijos, einančios iš Smolensko per Baltarusiją į Lietuvą, remonto. Mano manymu, Baltarusija negalės ilgai laviruoti tarp dviejų dydžių – ES ir Rusijos, todėl turės pasirinkti valstybės kryptį. Jei suksis į Europą, ES, žinoma, neprarasdama savo principų ir vertybių, turės jai padėti.

VEIDAS: Dirbdamas Seimo Užsienio reikalų komitete buvote kur kas kritiškesnis.

A.A.: Man net nebuvo leidžiama įvažiuoti į Baltarusiją. Tačiau dabar mano pareigos įpareigoja per konsulinę tarnybą ginti Lietuvos piliečių interesus Baltarusijoje ir Lietuvos interesą turėti saugią stabilią demokratinę kaimynę. O kad tas stabilumas ateitų, turime Baltarusijai padėti.

VEIDAS: Pabrėžiama, kad Lietuva laikosi bendros ES užsienio politikos. Tačiau ar po “Nordstream” ar ” Mistral” istorijų galima teigti, kad tokia apskritai egzistuoja?

A.A.: Egzistuoja. Tokie pavyzdžiai iškrinta iš konteksto, bet jei visi apie juos kalba prieštaringai, tai rodo, kad padėtis keičiasi. Juk ES tiek metų, o tik dabar pradėta kurti bendra diplomatinė tarnyba. Didžiosios valstybės buvo įpratusios žaisti atskirai.

VEIDAS: Ką konkretaus pavyko nuveikti dėl Lietuvos ir Latvijos iniciatyvos glaudžiau bendrauti Baltijos jūros regiono šalims?

A.A.: Mano, kaip ministro, pirmas vizitas buvo į Latviją, ten pasiūlėme inicijuoti išminčių grupės steigimą. Šiaurės šalys pasiūlė santykių auditą, ir štai jau turime ne teorines strategijas, o 38 konkrečias rekomendacijas. Manau, tai geras startas bendradarbiavimui glaudinti.

VEIDAS: Ką Lietuva gali laimėti iš pirmininkavimo ESBO 2011 m.?

A.A.: Jau šią savaitę neoficialiai pradedame pirmininkavimą ESBO, Vilniuje sukviesdami aukšto lygio seminarą energetikos klausimais. Energetinė nepriklausomybė – viena esminių mūsų pirmininkavimo krypčių, juolab ESBO unikali tuo, kad čia susitinka ir Rusija, ir JAV, ir ES, ir Azijos šalys. Beje, džiugu, kad bendradarbiaujant su Lenkija juda į priekį “LitpolLink”, ypač kai šį projektą ir naujos branduolinės jėgainės statybą viešai parėmė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tai signalas visai Europai, kad turime būti integruoti į bendrą europinę energetikos sistemą.

VEIDAS: Krizė apkarpė ir diplomatines atstovybes. Ar artimiausiais metais jų dar mažės? O gal galima perskirstyti pajėgumus, mažiau darbuotojų paliekant pačioje ministerijoje?

A.A.: Per dvidešimt metų beveik iš nieko atkūrėme ir sukūrėme diplomatinių atstovybių tinklą, kitas klausimas, ar visais atvejais labai protingai. Tačiau atstovybę atidaryti lengviau, nei uždaryti. Esu šalininkas, jog reikia stengtis išlaikyti atstovybes, kad turėtume daugiau draugų ir rėmėjų, nes valstybės labai skaudžiai žiūri į atstovybių uždarymą. Vis dėlto teko uždaryti generalinį konsulatą Varšuvoje, ambasadų skyrius Belgrade, Bonoje. Tačiau išlaikyti diplomatą užsienyje daug brangiau nei Vilniuje, todėl, atvirkščiai, atšaukėme 45 žmones. Dabar tobuliname personalo politiką, kad rangų skirstymo, siuntimo į užsienį tvarka būtų skaidri ir nepriklausytų nuo to, kas bus ministras.