Pastebėjote, kad Lietuvą iš krizės pamažu pradėjo traukti ne kokie nors unikalūs Vyriausybės sprendimai, o per sunkmetį žaibu susimažinęs, išsigryninęs, smegenis susipurtęs ir naujų idėjų pasaulyje prisigraibęs eksportuojantis verslas? Nes jam tiesiog reikėjo išlikti ir vėl pakilti – dirbti daug daugiau už daug mažiau, kad rytojus apskirtai išauštų.

Nuo tokių išgyvenimų valstybės tarnyba yra apsaugota stabiliomis biudžeto asignavimų eilutėmis, kurios, kad ir kaip įtikinėtų premjeras Andrius Kubilius, krizės metais nedaug tesulyso. Nebijau, kad finansų ministrė Ingrida Šimonytė gali trenkti man per ausį, ir tvirtinu, kad valdininkų atlyginimai sunkmečiu nedaug tesumažėjo. Asmeniškai pažįstu ne vieną jų ir kol kas neišgirdau nė vienos istorijos apie radikaliai smukusias pajamas – o privačiame sektoriuje sunku išgirsti priešingų faktų. Štai, pavyzdžiui, vienoje ministerijoje atlyginimus sumažino 10 proc., bet tuo pat metu pažįstamam valdininkui sukako nustatytas valstybei ištarnautų metų terminas, tad jam buvo pakelta kategorija – ir atlyginimas kartu.

Tiesa, oficialūs skaičiai liudija biudžeto asignavimus atlyginimams mažėjant jau dvejus metus iš eilės, tačiau bent jau pirmaisiais krizės metais tai tebuvo šiokios tvarkos atlyginimų fonde įvedimas – tiesiog buvo panaikinti įforminti, bet neužimti etatai, kuriems finansuoti iki sunkmečio buvo skiriami pinigai, niekada į biudžetą taip ir nesugrįžtantys ir virstantys premijomis bei kitokiais paskatinimais. Pamenate, pinigų kalėdinėms premijoms ne viena ministerija atrado ir 2009 m. gruodį, tais metais, kai šalies BVP krito 15 proc.!

Nepaisant to – o gal, priešingai, būtent dėl to – manau, kad valstybės tarnyba yra žudanti vieta ambicingiems, kūrybingiems, veikliems žmonėms. Kai tavo atlygis nepriklauso nuo pasiekto rezultato, kai du trečdalius darbo laiko privalu skirti ataskaitoms apie kiekvieną atliktą žingsnį rašyti, kai tave supa nemažai tingių ir subiurokratėjusių kolegų, turėtų imti neviltis ir dingti gyvenimo džiaugsmas.

Tiesa, didelė tautos dalis turbūt mano priešingai – pernai viena visuomenės nuomonės tyrimo agentūra sužinojo, kad didžioji dalis jaunų, iki 25-erių metų Lietuvos piliečių svajonių darbu laiko būtent valstybės tarnybą. Rodos, apie ją svajojančiųjų buvo panašiai tiek, kiek norinčiųjų emigruoti.

Nebejoju, kad valstybės tarnyboje darbuojasi nemažai šaunių profesionalų – tokių nemažai matau ir tarp dabartinių ministerijų vadovų. Akivaizdu, kad kai kuriose ministerijose po A.Kubiliaus Vyriausybės sudarymo papūtė tokie vėjai, kokie čia nebuvo užsukę visą pastarąjį dešimtmetį.

Tačiau po pokalbio išjungus diktofoną ne vienas tų, kurie akivaizdžiai sugeba ir daro daug, neviltingai prisipažįsta apie valstybės tarnyboje tvyrančią abejingumo atmosferą, kurią sunaikinti galėtų nebent revoliucinė valdymo reforma. Deja, tokia per šią krizę pradėta nebuvo.