Dar liko keturios dienos pasirašyti daugiau kaip pusantrų metų svarstomam Nacionaliniam susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Penktadienį pavakare jį buvo pasirašiusios dvi partijos – valstiečiai liaudininkai ir Liberalų sąjūdis. Negausiai. Be abejonės, dar prisidės 2V idėjos autorius konservatorių lyderis Andrius Kubilius. Juk jis taip mėgsta gražiai skambančias deklaracijas ir nenustebčiau, kad būtent savo 2V – dviejų vaikų koncepciją jis tiki buvus gimstamumo bumo postūmiu. Tačiau gyvenimas kur kas banalesnis nei šūkiai: ne vienos šeimos pagausėjimą lėmė ilgesnės ir sotesnės vaikelio auginimo atostogos. Kurias, beje, 2V įkvėpėjas jau atėmė.

Kažkaip sunku patikėti, kad ir naujasis Nacionalinis susitarimas paskatins žmones oficialiai įteisinti santuokas, darniai gyventi, gerinti šeimos prokreacinę funkciją, kaip kad rašoma dokumente, o žmoniškai tariant, tiesiog gimdyti ir auginti vaikučius, kad įtikins visuomenę į šeimą žiūrėti teigiamiau. Tiesa, reikia tikėtis, kad ultrakonservatoriškos vertybės neskatins moters kęsti smurtaujantį vyrą, nes buvimas oficialioje šeimoje teiktų daugiau socialinių garantijų, ar nepastūmės diskriminuoti vaikų, gimusių nepilnoje šeimoje.

Beje, apie tą naują gyvybę: visi žino, kad vos jai užsimezgus reikia bėgti į vaikų darželį – priešingu atveju jo galima nesulaukti, iki vaikui jau reikės į mokyklą. O ne visi juk dirba Seime, kur žindyvė drąsiai darbo vietoje traukia krūtį, o vaikelį paaugina nė neprašydama atostogų. Mat kitur dar ir dirbti reikia.

Taip, Nacionaliniame susitarime pirmu numeriu siūloma siekti plėtoti ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą. Tačiau dėl ko čia dar tartis? Reikėjo ne kokio dar vieno nacionalinio susitarimo, o liberalizuoti vaikų darželių steigimo reikalavimus. Jei dar tiksliau, neapsimetinėti, kad niekas nežinojo apie nelegalius darželius visai tam nepritaikytuose butuose, kuriuose mokesčių valstybei nemokančios mamytės kartu prižiūri ne tik savo, bet ir dar keletą vaikelių.

Vargu ar šeimas gausinti jauni žmonės ryšis ir dėl tokių lingvistinių susitarimo vingrybių, kaip “taikyti socialines, ekonomines priemones, sudarančias prielaidas šeimoms įgyvendinti troškimą turėti vaikų”. Vakarų šalyse seniai suvokta, kad realus skatinimas gimdyti vaikus – net ne išmokos ar ilgos atostogos, o lankstūs darbo santykiai, kai jaunos šeimos gali derinti karjerą ir šeimą.

Politikams nėra jokio reikalo kištis į šeimų reikalus, pripažįsta Seimo pirmininkė Irena Degutienė, bet mano, kad valstybė turi pareikšti palankų požiūrį į šeimą. Tad tegu ir reiškia. Jauni žmonės sau piršlius, o savo vaikams krikštatėvius pasirinks patys, o politikai tegu dirba savo darbą – leidžia tokius įstatymus, kad nereikėtų siūlymo, kurį Nacionaliniam susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo pateikė Rokiškio rajono savivaldybė: “sukurti mobilias grupes savižudybių prevencijai”.