Apie kintančias politines, ekonomines, dvasines vertybes kebliausia kalbėti kasdienybės kontekste ir kasdieniškais žodžiais, nes tektų pakartoti nusenusio “tikro kataliko” nuosprendį, kad pasaulis galutinai žlugo, ir numoti ranka. Vis dėlto numoti ranka neišeina.

Akivaizdu, kad mūsų politika gyvena, seniai užmiršusi moralę, o ekonomika kuria naujas, su tradiciniu krikščionišku kodeksu mažai ką bendra turinčias etikos elgesio normas, bet vis dar atsiranda žmonių, ir netgi nemažai, kurie apie moralę ir etiką kalba, ir kalba ne abstrakčiai, o remdamiesi šiandienos realijomis. Valstybė, kurios paskirtis ir tėra vienintelė – ginti savo piliečius, kuo įžūliausiai juos apiplėšinėja ir apgaudinėja, o moraliausią užsienio politiką deklaruojanti Prancūzija ramiausiai parduoda Rusijai moderniausius karo laivus, ir vis dėlto pasąmonėje daugelis, jei ne absoliučiai visi piliečiai, neklystamai žino, kas yra dora ir kas yra moralu.

Šiandien populiaru sakyti, kad pasaulinė ekonominė krizė yra ne savaiminis, grynai ekonominių dėsnių nulemtas reiškinys, o senesnės ir gilesnės pasaulio moralinės, etinės krizės padarinys. Jei sutiksime, kad postmodernizmas yra totalios kultūros krizės atspindys, turėsime sutikti ir su tuo, kad pasaulio etinės, moralinės krizės lauke gyvename jau mažiausiai keturiasdešimt metų, kai pasirodė ir įsigalėjo postmodernizmo doktrina.

Ilgainiui imta kalbėti apie postmoderniąsias ideologijas, taigi ne pirmą dešimtmetį gyvename jau postmoderniose, vadinasi, krizės pakąstose santvarkose, ir visai suprantama, kad šiandien jau garsiai prabilta apie visuotinį kapitalizmo žlugimą. Taip pat ilgainiui prabilta apie postmodernius politinius diskursus, ir galbūt tai sietina su paaštrėjusiu civilizacijų konfliktu. Kitaip tariant, gili pasaulio politikos krizė išprovokavo ir Sovietų Sąjungos subyrėjimą, ir šiandieninius teroro išpuolius. Ir mes nesame nuo to apsaugoti, nes, įstodami į ES ir į NATO, net geografiškai atsivėrėme visam pasauliui. Tenka mokytis naujų vertybių apsupty, dažnai tas vertybes nekritiškai ir perimant.

Kalbant apie mus ir naująjį mūsų mentalitetą, tenka dar kartą komplikuoti ir taip jau sudėtingus vertybinius klausimus: dėl visų savo vertybių painiavos ir (kai kuriais atvejais) visiško žlugimo, paprastai esame linkę kaltinti pastarąjį mūsų gyvenimo dvidešimtmetį, skirtingų, nesuderinamų santvarkų pervartą, kurios nepakėlė gležna kasdieninė piliečio sąmonė. Bet juk ką tik sakėme, kad globalios moralinės krizės aplinkoje gyvename ne dvidešimt, o mažiausiai keturiasdešimt metų. Tad kodėl dabar mums atrodo, kad prieš dvidešimt metų, nepaisant politinės ir ideologinės priespaudos, gyvenome švariau, gražiau, teisingiau. Juk ir tuomet gyvenome išverstų, išvirkščių vertybių pasaulyje.

Meilė Lietuvai mums buvo ne vertybė savaime, o savotiška “psichologinė perfokorta”, leidžianti išreikšti savo nepritarimą valdžiai ir valdantiesiems. Išgarsintoji meilė darbui taip pat nebuvo meilė darbui kaip tokiam, nes dirbome tik savo pasodybiniuose sklypuose ir talkose pas kaimynus, o oficialiose tarnybose mušėme dinderį ir vogėme. Ypaš komplikuota kalbėti apie šeimos vertybes anų dienų kontekstuose, nes anos tikrovės buitiniai ir partiniai papročiai ir reikalavimai šiuo klausimu verstų rašyti jau ne straipsnį, o disertaciją. Tarkim, kai kuriems pareigūnams partija tiesiog draudė skirtis (bet nedraudė gyventi susidėjus), ir tokie “šeimos židinio saugotojai” buvo priversti tapti net ne dvigubos, o jau trigubos moralės apaštalais: apgaudinėjamas ne tik atskiras žmogus, bet ir pati ideologija, kuriai ką tik prisiekta tarnauti. Ta pati partija vertė skirtis, jei kas nors iš sutuoktinio artimųjų buvo ištremtas ar represuotas, ir čia vėlgi kūrėsi triguba kolizija: atsižadėjęs skirtis likdavo tikru žmogumi, bet visuomeninėje hierarchijoje atsidurdavo paskutinėje vietoje. Taigi vertybės anoje visuomenėje egzistavo, bet išverstu, atvirkščiu savo pavidalu, nes jas reguliuojanti ideologija buvo apskritai priešinga žmogui ir žmogiškumui.

Ar kas pasikeitė dabar? Kapitalizmas, bent jau toks, kokį matome Lietuvoje, taip pat išlieka svetimas ir žmogui, ir žmogiškumui, tik dabar gyvename jau ne šiaip virsmo, o dvigubos etinių vertybių griūties skeveldrose. Paskutinius du tris ano amžiaus dešimtmečius gyvenome tarsi natūraliai susidariusios moralinės krizės sąlygomis, ir tos sąlygos mums nebuvo nei per sunkios, nei pernelyg priešingos, juoba kad prie jų galėjome pratintis dar kelis dešimtmečius iki joms pasireiškiant. 1990 m. virsmas buvo jau kitoks: jis palietė ne tik žmonių mąstyseną, bet ir kasdieninę jauseną, kitaip tariant, ne tik pasaulėmatą, bet ir pasaulėjautą. Ir jei šiandien mūsų visuomenėje pastebimas radikalesnis, aštresnis, brutalesnis nepasitikėjimas valdžia ir pačia valstybe, tai tik todėl, kad patys žmonės nesuvokia, po kokia duženų, aiženų krūva jie atsidūrė. Dabar juos slegia jau ne vienas – sovietinis – vertybių nuosmukis. Dabar jie patys yra naujos vertybinės sistemos griūties dalis, kitaip tariant, juos slegia ne tik išorinės ar vidinės valstybinio gyvenimo slinktys. Jie slegia patys save.

Bet kas, paklaustas apie svarbiausias šiandienos vertybes, atsakys: pinigas. Taip, nes net Konstitucijoje parašyta: nuosavybė šventa. Bet kaip galima rimtai kalbėti apie tokią vertybę, jei norėdamas ją išlaikyti turi ją perrašyti, perregistruoti artimųjų ar ir visai svetimų žmonių vardu? Vertybė tas pats pinigas buvo ir sovietmečiu. Bet dabar reikalą supainioja dar ir partinės karjeros reikalai (sovietmečiu karjera buvo jokia vertybė, ją darė tik prasisiekėliai, kuriuos visi niekino): norint turėti tos “šventos nuosavybės”, reikia stoti į partiją, o partijų žmonės kuo toliau, tuo labiau nekenčia. Vadinasi, karjera yra išvirkščia, apkeista vertybė, tik anuomet tokia ji buvo gerbiama, o dabar smerkiama. Kelis kartus šiuo atveju persimaišo vertybiniai sluoksniai? Jau nebekalbu, kuo šiandien virto tėvynės meilė ar ištikimybė šeimai. Tie dalykai gal dar kada nors susitvarkys. Kas jau tikrai nebegrįš į savo vietą, tai Dievas.

Anuomet – kas jį tikėjo, tam jis buvo neginčijama vertybė, kas netikėjo, vien iš diskretiškumo nesiliesdavo prie šios temos. Dabar Bažnyčia, Dievas virto paprasčiausiu prekės ženklu, prisisegamu priklausomai nuo užimamų pareigų. O tas, kas virsta prekės ženklu, į jokią sakralią erdvę jau niekada nebegrįš.