Seimo Sveikatos reikalų komitetas vėl siūlo keisti tik vasarą įsigaliojusią receptų išrašymo tvarką. Pagal dabar galiojančią gydytojas recepte gali rašyti tik bendrinį veikliosios medžiagos pavadinimą. Siūloma leisti recepte nurodyti ne tik bendrinį veikliosios medžiagos, bet ir konkretaus vaisto pavadinimą. Nuo spalio 1 d. pacientai vaistinių kompiuterių ekranuose gali susipažinti ne tik su kompensuojamųjų, bet ir su nekompensuojamųjų vaistų kainomis bei pasirinkti preparatą pagal priimtiną kainą.

Chemijoje stebuklų nebūna: jei jau vaisto veiklioji medžiaga užpatentuota ir yra tiražuojama kelių farmacijos bendrovių, skirtumų tarp vaistų nėra ir negali būti. Leistinas veikliosios medžiagos kiekio svyravimas sudaro tik 1–2 proc., antraip vaisto nebūtų leidžiama gaminti. Tai vienu balsu tvirtina nepriklausomi farmacijos ekspertai.

Savaitraštis “Veidas” (2010 06 21) pateikė išsamią informaciją, kad aštuoniose ES šalyse išrašant receptą nurodomas tik vaisto veikliosios medžiagos bendrinis pavadinimas, 14 valstybių receptuose pateikiamas bendrinis pavadinimas, o skliausteliuose gali būti nurodomas ir firminis pavadinimas, ir tik trijose ES valstybėse gautame recepte bus nurodytas vien vaisto firminis pavadinimas.

Kodėl lietuviams sunku išmokti laisvai rinktis ir patiems priimti sprendimą? Sunku pradėti patiems mąstyti, juk taip buvo “gera” sovietmečiu: viskas reglamentuota partijos ir vyriausybės, tik spėk vykdyti nurodymus. Smegeninė galėjo ilsėtis. Tokio “poilsio” sunku atsisakyti ir gyvenant trečiąjį nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmetį.

Viešojoje erdvėje pasirodė gyventojų apklausa, liudijanti, kad net 70 proc. gyventojų apskritai norėtų senosios receptų rašymo tvarkos. Toks noras rodo tik visišką nenuovoką, kokios naudos gali turėti vaistų pirkėjai iš galimybės patiems kontroliuoti jiems reikalingo vaisto (jo veikliosios medžiagos) gamintoją ir kainą.

Vokiečių kilmės JAV sociologijos profesorius Ralfas Darendorfas, analizavęs visuomenės gebėjimą prisitaikyti prie įvairių reformų bei socialinių pokyčių, yra įrodęs, kad teorinę politinę reformą galima atlikti per šešis mėnesius, ekonominę – per šešerius metus, o žmonių elgseną, jų mentalitetą galima pakeisti tik per tris kartas. Ar tikrai Rusijos imperijos bizantiškoje kultūroje ir sovietmečiu suformuota mūsų socialinė imuninė sistema yra tokia nepaslanki, kad galime leistis lengvai manipuliuojami vaistų receptų išrašymą norinčių kontroliuoti medikų ar farmacininkų?

Tokios reformos, kurios gali duoti daug naudos, padėti sutaupyti šimtus milijonų mokesčių mokėtojų litų, bet joms visavertiškai įgyvendinti būtini žmonių elgsenos pokyčiai, turi būti atliekamos ne tik Vyriausybės narių planuose, ministerijų kabinetuose ar vaistinių monitoriuose, bet pirmiausia žmonių galvose. Piliečiai turi būti profesionaliai šviečiami ir jiems aiškinama, kokios naudos jie gali turėti, jei sąmoningai ir savanoriškai dalyvaus rinkdamiesi vaistą.