Aušra Lėka
Diskutuoti apie Tėvynės sąjungos moralę po sostinės politikų benefiso beprasmiška. Kiekvienas normalus pilietis suvokia, kas kaltesnis – atskleidęs nusikaltimą ar jį daręs. Jei kažkam atrodo atvirkščiai, tai tikriausiai bus konservatorių priežiūros komiteto narys. Motyvas, esą savivaldybės kontrolierius Šarūnas Skučas vertas pašalinimo iš partijos už nelojalumą jai, daugiau nei juokingas, nes sunku būtų neprisiminti, kad ir tas pats kol kas Vilniaus meras Vilius Navickas birželį balsuodamas dėl Vilniaus šilumos tinklų nuomos Prancūzijos koncernui “Dalkia” buvo nelojalus partijos pozicijai.
Būtų galima sakyti – tesiaiškina konservatoriai savo vidinius širšalus tarpusavyje, juolab kad ir iš Š.Skučo daryti principingumo etaloną būtų rizikinga. Kaip rodo konkretūs pavyzdžiai, politikų principingumas prasiveržia dažniausiai tik tada, kai jie nori įkąsti oponentui, tegul ir prieš penkias minutes dar buvusiam bendražygiui. Pavyzdžių – senesnių ar naujesnių, kaip sako rusai, nors tvenkinius tvenk. Štai neseniai staiga kaip džinas iš butelio ėmė veržtis principingumas suskilusių prisikėlėlių stovykloje, primindamas, kaip prieš keletą metų lygiai taip pat darbiečių Viktoras Mažasis (Muntianas) staiga praregėjo ir ėmė spjaudytis kompromatu ant Viktoro Didžiojo (Uspaskicho).
Galima ilgai vardyti. Ir visa tai būtų tik humoristinių laidų siužetai, jei ne viena aplinkybė. Šie žmonės kuria įstatymus, pagal kuriuos mes priversti gyventi. Jie, kaip savivaldybės kontrolierių ragino kol kas sostinės meras, verčia sau naudingus tyrimus atlikti per tris dienas, o oponentų – per trejus metus. Tad klausimas elementarus: o kas pasirūpins ne pozicijos, ne opozicijos, o valstybės piliečių nauda?
Konkretūs pavyzdžiai įrodo, kad politikų padorumas prabunda ne dažniau nei Islandijos Eijafjalajokutlis ir būtent tada, kai reikia pelenais užpilti oponentą. O kai susikryžiuoja oponentų interesai, atsiranda proga kažką išlošti ir paprastam piliečiui. Gal būtų bent šiek tiek daugiau galimybių to pasiekti, taikant elementarią schemą, pagal kurią kontroliuojančių institucijų vadovai būtų skiriami tarybos kadencijai, o kandidatūrą siūlytų opozicija?
Tiesa, dabar pagal Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnį savivaldybės kontrolierius teoriškai turėtų būti normalus valstybės tarnautojas, patekęs į šį postą po laimėto konkurso. Jam įstatymas draudžia darbo laiku dalyvauti politinių partijų veikloje. Tačiau belieka prisiminti, kaip sostinės savivaldybėje valdančioji dauguma sugebėjo atsikratyti Š.Skučo pirmtako, kuris neva dirbo pagal V.Navicko nurodytą schemą, tik socialdemokratų naudai. Dar pridūrus, kad laimėjusį konkursą kontrolierių vis tiek tvirtina sostinės taryba, apolitiškumo paieškų sėkmė tolygi politikų padorumo paieškų sėkmei. Kol nė vieno, nė kito bent jau sostinėje rasti senokai nepavyksta, gal opozicijos deleguotam kontrolieriui valdančiųjų meras nepultų užlaužti rankų.
Visi zinome kad ziniasklaidoje neliko svariu zurnalistu…jie visi atidirbineja pinigelius ir formuoja kazkam reikalinga nuomone.
Aisku tik viena kad tik visuomenes reformacija gali keisti ja.Reformacija kriskcionybei.Zmogus suprantantis kad uz savo darbus ir zodzius tures atsakyti po mirties-gyvena ir elgiasi visiskai kitaip nei tas kuris to nesupranta nes ji suklaidino Komunistai, Fasistai ar dar kokie socialistai.O dar jeigu toks zmogus patenka i valdzia…Pasekmes tokiu valdymo visi matome…
Iseitis viena i valdiza norincius patekti zmones privalome patikryti del krikscionisku vertybiu …Ar jie jas tik deklaruoja ar ir patvirtina savo darbais ir gyvenuimu…Tai puikia atliko latvijos kriskcionys.Kadangi ten daugiau protestantu, o jei gyvena pagal bilija- visos kriscionybes pamata , ne paga katakizma.Jie pasikviete visus busimus politikus i viesa pokalbi apie deklaruojama kriskcionybe ir jos vertybes.Vien po keleto klausimu niekam nekilo abejoniu kas is tiruju gyvena taip ir elgiasi o kas tik tuo prisidengia noredamas pakliuti kaip sakant ärciau lovio”.Tokias aklausas butina daryti ir Lietuvoje ir per tv ar radiaj , tirmituojant per visas ziniasklaidos priemones…Tada zmones matys kiek pretendentas vertas savo zodziu is jo atsakymu darbu ir gyvenimo pavyzdziu.