"Veido" archyvas

Škotų režisierius Peteris Mullanas už filmą “Neišsilavinę nusikaltėliai” gavo “Auksinę kriauklę”

Rugsėjo 25 d. emocingai ir kontroversiškai finišavęs 58-asis San Sebastiano kino festivalis labiausiai bus prisimenamas dėl Atlanto bangų išplukdytų naujų kino talentų.

Devynerius metus San Sebastianui paaukojęs svarbiausias festivalio vedlys ir esminių reformų iniciatorius dar prieš renginį nustebino šokiruojančiu oficialiu pranešimu, kad 2010 m. gruodžio 31 d. pasitrauks iš pareigų dėl susikaupusio nuovargio, milžiniško nervinio krūvio ir noro daugiau laiko skirti šeimai.

Tikriausiai neatsitiktinai paskutinėje Mikelio Olaciregui sudarytoje programoje vyravo ispanakalbiai, europietiški ir azijietiški filmai apie šiuolaikinę šeimą, jos vertybes, skaudžiausias problemas, baimes, rūpesčius, nesusikalbėjimus, džiaugsmus ir reikšmingus išbandymus. San Sebastianas šiemet ypač pabrėžė artimųjų bendravimo svarbą, skyrė daug dėmesio vaikams ir sugebėjo šeimos sąvoką pagrįsti kardinaliai skirtingais kūriniais bei įvairiausiais socialiniais aspektais.

Chuliganai ir partizanai

Konkursantų šešioliktuke užteko vietos smurtiniam ir stilingam Pietų Korėjos trileriui apie žudiko maniako gaudynes, ramiai ir ironiškai melodramai apie pirmąją meilę prisimenančius Kinijos senukus, provokuojančiai vokiečių dramai apie pensinio amžiaus sutuoktinių pasirengimą mirčiai, sentimentaliai ir melancholiškai sakmei apie norvegiškas Kalėdas, aktoriniais piruetais džiuginančiai argentinietiškai dramedijai apie asmeninės naudos siekiančių keistuolių giminę, Filipinų kaimiečių bandymus apginti garbę ir prisitaikyti prie juos okupavusių amerikiečių gyvenimo būdo, japoniškai dokumentinei odei apie natūralų gimdymą, tikrais įvykiais užnarpliotai biografinei komedijai apie talentingą sukčių karikatūristą iš Ispanijos, kuriai šiemet San Sebastiane atstovavo net keturi filmai.

Tarp pretendentų jaukiuose paplūdimiuose susirasti “Auksinę kriauklę” iš tiesų nebuvo vieno ryškaus favorito ir nugalėti galėjo keli vienodai stiprūs dalyviai. Škotų režisieriaus Peterio Mullano sunkiasvorės dramos “Neišsilavinę nusikaltėliai” triumfo šaukiniai pasigirdo jau po pirmojo seanso festivalio pradžioje. Niekas per daug nenustebo, kai žiuri prezidentas serbas Goranas Paskaljevičius paskelbė verdiktą, o aktoriaus duoną dažniau kremtantis P.Mullanas turėjo antrą kartą prašytis maestro Steveno Spielbergo leidimo trumpam pasišalinti iš dramos “Karo žirgas” filmavimo aikštelės Anglijoje ir apsilankyti svetingame San Sebastiane.

“Neišsilavinę nusikaltėliai”, arba sutrumpintai “Nedai”, šokiruojamai prabyla apie smurtą šeimoje, pataikavimą religijai, pykčiu persmelktą aplinką, kuri formuoja joje augančio vaiko psichologiją ir perspektyvų inteligentišką moksliuką paverčia kerštingu gatvės chuliganu. Tikroviškas, žiaurus ir metaforomis atskiestas filmas apie Glazgo jaunuolių gaujų karus, alkoholizmą, priklausomybę nuo narkotikų pribloškė natūralumu, bet neparodė nieko itin naujo, ko nematėme anksčiau išleistuose ir panašias temas gvildenančiuose filmuose, pvz., “Tai – Anglija”, “Traukinių žymėjimas”.

Didesnį nepasitenkinimą sukėlė diskutuotinas žiuri sprendimas “Sidabrinę kriauklę” už geriausią vaidybą atiduoti filme “Neišsilavinę nusikaltėliai” debiutavusiam ir aktorinės praktikos neturinčiam naujokui Connorui McCarronui, kurį skelbimą laikraštin įdėjęs P.Mullanas atsirinko iš 450 atsiliepusių ir peržiūros neišsigandusių jaunuolių.

San Sebastianas dažnai vadinamas atradimų festivaliu, tad pritemptas prizas su investicija į ateitį atrodo sveikintinas, bet tokiu atveju būtų buvę daug aktualiau apdovanoti katalonų kalba šnekančioje ispaniškoje dramoje “Juoda duona” virtuoziškai pasirodžiusį ir profesionalius aktorius užtemdžiusį berniuką Francescą Colomerą. Tuoj po pilietinio karo mažame Katalonijos kaime jis patenka į komplikuotų intrigų voratinklį, išdavikišką politiką vykdančių ir slaptus meilės ryšius puoselėjančių suaugusiųjų žaidimus. Brutalaus susidorojimo liudininku atsitiktinai tapęs naivus vaikas mėgina apginti draugo nužudymu kaltinamą tėvą ir savarankiškai išsiaiškinti šiurpias šeimos paslaptis, bet dar yra per mažas, kad teisingai suprastų jį supančių pavojingų įvykių svarbą.

(Ne)vaikiškos istorijos

Nepagražintas gyvenimo baisybes iš vaikų ar paauglių perspektyvos narpliojo ir įdomiausios bei nenuspėjamiausios festivalio programos “Nauji režisieriai” dalyviai. Tai yra vienas svarbiausių kadenciją savanoriškai užbaigusio direktoriaus M.Olaciregui palikimų. Reikšmingame konkurse pirmą arba antrą filmą sukūrę režisieriai varžosi dėl solidžios 90 tūkst. eurų premijos ir garantuotos platinimo sutarties su Ispanijos platintoju.

Šiemet nugalėjusioje Kolumbijos dramoje “Kalnų spalvos” futbolu susižavėję kaimo vaikai nesuvokia miškuose kruviną partizaninį maištą prieš komunizmą organizuojančių revoliucionierių keliamo pavojaus ir naiviai stengiasi ištraukti į minų lauką nuriedėjusį kamuolį. Fantastiškai vaidinantys mažieji aktoriai ilgiau nei metus kantriai repetavo visas scenas, nes režisierius Carlosas Cesaras Arbelaezas pirmiausia norėjo, kad jie taptų tikrais draugais.

Bulgaras Dragomiras Šolevas taip pat daug dėmesio skyrė vaikų ir pankuojančių anarchistų mokymams. Kiekvieną dieną iki pietų jie repetuodavo vienintelę sceną su profesionaliais aktoriais, kurią pavalgę filmuodavo iki vakaro. Asmeniniais prisiminimais alsuojanti ir daug tiesos išsakanti drama “Pastogė” stebi šokiruotų tėvų reakciją, kai jų dvylikametis berniukas susideda su šiek tiek vyresniais ir namų neturinčiais pankais. Filmas įvardijamas kaip vertingas festivalio atradimas, nors jokių oficialių premijų negavo.

Vertingiausi perliukai

Derėtų paminėti ir tai, kad vertintojai visai užmerkė akis ir prieš poetišką dzenbudistinį dokumentinį filmą “Paslaptingoji moteris”, kurį geriausiu sutartinai paskelbė kino kritikų asociacijos FIPRESCI deleguoti nariai. Lietuvoje viešėjusios aktorės Kaori Momoi geriausia draugė Naomi Kawase filosofiškai žvelgia į didįjį atėjimo į pasaulį stebuklą, nuosava 16 mm kamera filmuoja intymumu užburiančią natūralių gimdymų magiją, fiksuoja pirmąsias vaikelių šypsenas ir nesuvaidintą mamų džiaugsmą. Vienuolyno atmosferoje veikiančioje klinikoje moterys ramiai laukia nėštumo pabaigos, daug vaikšto, kerta malkas ir atlieka specialius fizinius pratimus.

Korėjiečio Kim Jee-Woono veiksmo ir siaubo trileris “Aš regėjau šėtoną” tikriausiai net nesitikėjo pretenduoti į prizus, nes aiškiai išsiskyrė iš kitų filmų ir spinduliavo tobulu komerciškumu. 2 val. 20 min. išradingai pragariško smurto atrakcionas reikalauja ypač stiprių nervų. Šio išbandymo neišlaikė keli jautresni žiūrovai, bet po finalinių titrų kūrinys sulaukė, ko gero, audringiausių ovacijų per visą festivalį. Filmas toks brutalus, kad Pietų Korėjos cenzoriai paprašė iškarpyti bent šešias minutes ir sušvelninti žiaurybių toną.

Hanibalo Lekterio pėdomis sekantis žudikas maniakas prievartauja, sadistiškai kankina ir ciniškai žudo merginas. Sužadėtinės netekęs specialusis agentas nusprendžia padėti nieko nesugebančiai policijai ir suseka labiausiai ieškomą nusikaltėlį, bet neskuba tiesiog atkeršyti. Jis nori, kad liguistas psichopatas pajaustų baimę ir skausmą. Protingai sustyguoti, efektingai nufilmuoti, aukščiausios klasės drąsiais vaidmenimis supurtantys ir makabrišku humoru pagardinti medžiotojo ir aukos santykiai įtraukia į neeilines gaudynes, kuriose geram ir nuoširdžiam žmogui tenka pavirsti monstru, kad nugalėtų šėtoną.

Stipriausias ir brandžiausias “Naujų režisierių” konkursantas lenkų režisieriaus Marcino Wronos sadistinio žiaurumo ir religinių motyvų nevengiantis trileris “Krikštynos” nesužavėjo ofiacialių vertintojų ir negavo prizų, bet sulaukė kritikų simpatijų, pradėjo skaičiuoti gausius kvietimus į kitus festivalius ir sukrėtė žiūrovus šiuolaikine Kaino ir Abelio istorija. Po kiekvieno seanso publika likdavo pasiklausinėti režisieriaus, kaip šiandien gyvena gyvi likę filmo herojų prototipai.

90 proc. realių įvykių dramatizavę scenaristai pasakoja apie iš kalėjimo išėjusį ir buvusius bičiulius įskundusį jaunuolį, kuris tikėjosi pasukti į doros kelią, pradėti naują gyvenimą, susirado žavią žmoną, susilaukė vaikelio. Tačiau jį susekusi mafija paskelbė ultimatumą – gyvensi tol, kol sugebėsi sumokėti 30 tūkst. zlotų išpirką už kiekvieną dieną. Suprasdamas gyvenimo trapumą pasmerktasis pakviečia armijoje tarnaujantį vaikystės draugą būti sūnelio krikštatėviu ir tik jam drįsta atskleisti šiurpiausią paslaptį.

Tarp dviejų ugnių

San Sebastiane sirpstantys vaisiai domina įtakingiausius kino industrijos žaidėjus, nes šiuose seansuose buvo galima sutikti Kanų, Sandanso ir kitų festivalių žvalgus.

Dar svarbesnė San Sebastiano užduotis – išsilaikyti esant nepalankiai situacijai tarp pasaulines premjeras žvejojančios Venecijos ir kasmet galingai stiprėjančio Toronto, kuris užtikrintai suvilioja kino verslo atstovus, o šie nuveikia visus darbus Kanadoje ir nemato prasmės keliauti į svetingąjį Baskų kraštą. Torontas kol kas neturi konkursinės programos, tad San Sebastianas naudojasi proga ir kviečia į Veneciją nepatekusius filmus varžytis dėl “Auksinės kriauklės”, bet kartu ieško ir neatrastų perliukų, kurių nerodo konkurentai.